Эдит Уортон - Nekaltybės amžius

**

Tą dieną visi laikraščiai išspausdino pranešimą apie Boforto bankrotą. Prieš jį nublanko žinia, kad misis Mingot ištiko smūgis, ir tik nedaugelis girdėjusių apie paslaptingą sąsają tarp šių dviejų įvykių galėjo įžvelgti kitokią senės Katerinos ligos priežastį, nesusijusią su varginančia metų ir kūno našta.

Visas Niujorkas buvo apniukęs nuo Boforto gėdos. Pasak misterio Leterblero, nemalonesnio įvykio neprisimena ne tik jis pats, bet ir tas tolimas Leterbleras, kuris įkūrė firmą. Bankas priiminėjo pinigus dar visą dieną, kai jo griūtis jau buvo neišvengiama, o kadangi daugelis Boforto klientų priklausė vienam ar kitam valdžios klanui, jo dviveidiškumas atrodė dvigubai ciniškas. Jeigu misis Bofort nebūtų pareiškusi, esą tokios nelaimės – „draugystės išbandymas“ (taip ir pasakė!), užuojauta jai gal ir būtų suminkštinusi visuotinį pasipiktinimą jos vyru. Bet dabar – juoba kai paaiškėjo jos naktinio vizito pas misis Menson Mingot tikslas – visi vieningai nusprendė, kad tos moters cinizmas viršija net Boforto cinizmą, o kadangi ji negalėjo apeliuoti į „užsieninę“ kilmę, visai neturėjo kuo pasiteisinti, ir jos nekentėjai gavo dar vieną progą papiktdžiugiauti. Kai kurie (iš tų, kurių vertybiniai popieriai nenukentėjo) galėjo guostis mintimi, kad Bofortas kaip tik ir yra užsienietis, bet galų gale, jeigu Pietų Karolinos Dalasų šeimos atstovė stoja jo pusėn ir plačiai gražbyliauja, esą jis greitai „vėl atsistosiąs ant kojų“, šis argumentas netenka patrauklumo ir telieka priimti tą pasibjaurėtiną vedybinių santykių amžinumo paliudijimą. Ateityje visuomenei teks apsieiti be Bofortų, ir čia visi padėjo tašką. Žinoma, išskyrus nelaimėles senąsias paneles Lening ir dar kelias suklaidintas damas iš gerų šeimų, kurios, jeigu būtų paklausiusios misterio Henrio fon der Leideno…

– Vienintelis protingas žingsnis, kurį gali žengti Bofortas, – nusprendė misis Arčer tokiu tonu, lyg praneštų diagnozę ir skirtų gydymo kursą, – tai apsigyventi mažajame Reginos dvarelyje Šiaurės Karolinoje. Bofortas visada laikė lenktynių žirgus, štai dabar tegul ir imasi ristūnų veisimo. Mano galva, jis pasižymi visomis savybėmis, kurių reikia geram arklininkui.

Visi jai pritarė, tačiau niekas nesiteikė nė pasmalsauti, ko Bofortai iš tiesų ketina griebtis.

Kitą dieną misis Menson Mingot pasijuto daug geriau: vėl atgavo kalbos dovaną ir uždraudė jai girdint minėti Bofortus, o kai pasirodė daktaras Benkoumas, pasidomėjo, kodėl giminaičiai sukėlė tiek triukšmo dėl jos sveikatos.

– Jeigu sulaukus mano metų vakarienei valgai salotas ir vištieną, tai ko galima tikėtis? – paklausė ji, ir kai daktaras paskyrė jai tinkamesnę dietą, smūgis virto skrandžio sutrikimu.

Vis dėlto, nepaisant ryžtingo nusiteikimo, senei Katerinai nepavyko atkurti ankstesnio ryšio su gyvenimu. Nors išsikerojęs senatvinis egoizmas neatbukino jos domėjimosi kaimynų reikalais, bet sumažino ir šiaip ne itin gilią užuojautą dėl jų bėdų, ir ji be jokio vargo išmetė iš galvos Boforto žlugimą. Užtat pirmą kartą gyvenime pradėjo gilintis į savo ligos simptomus ir jautriai domėtis kai kuriais šeimos nariais, kurių anksčiau visiškai nepaisė.

Išskirtinio jos dėmesio susilaukė misteris Velandas. Iš visų savo žentų ji atkakliausiai nepastebėdavo būtent jo, ir visi misis Veland mėginimai pavaizduoti vyrą kaip tvirto būdo ir neeilinio proto žmogų („Ak, jeigu jis panorėtų!“) sulaukdavo tik pašaipaus kikenimo. O dabar priešingai – dėl fenomenalių savo negalių jis tapo didžiausio dėmesio objektu. Misis Mingot įsakė misteriui Velandui, kai tik jam nukris temperatūra, stotis karališkoje jos akivaizdoje, – dabar senė Katerina noriai pripažino, kad temperatūros privalu itin paisyti.

Po paros, kai buvo iškviesta madam Olenska, atėjo telegrama, pranešanti, kad ji atvyks iš Vašingtono kitos dienos vakarą. Per pusryčius pas Velandus, kur atsitiktinai buvo ir jaunieji Arčeriai, tuojau pat kilo klausimas, kas pasitiks ją Džersyje, ir šeima pradėjo taip gyvai aptarinėti šią sunkią užduotį, lyg Džersio stotis būtų koks tolimas Laukinių Vakarų forpostas. Visi sutiko, kad misis Veland nieku gyvu negali ten važiuoti – tądien ji turėjo lydėti vyrą pas senę Kateriną. Karietaitė taip pat turinti būti po ranka, nes jeigu misteris Velandas, pirmą kartą po ligos pamatęs uošvę, „susinervins“, jį reikės nedelsiant vežti namo. Jaunieji Velandai, be abejo, bus užsiėmę komercinėje miesto dalyje. Misteris Lavelas Mingotas tuo metu kaip tik turi grįžti iš medžioklės ir Mingotų karieta bus nusiųsta jo pasitikti. O dėl Mėjos, tai vargu ar kam galėjo šauti mintis siųsti ją žiemos vakarą vieną prie kelto, tegu net ir nuosava karieta. Tačiau nesutikti ponios Olenskos stotyje reikštų pažeisti svetingumo įstatymus ir pasipriešinti aiškiam senės Katerinos pageidavimui.

– Kaip tai būdinga Elenai – sukelti visai šeimai šitiek rūpesčių, – pavargusiu balsu pasakė misis Veland. – Bėda niekada nevaikšto viena, – dejavo vargšelė, bent kartą gyvenime leidusi sau papriekaištauti likimui. – Aš pradedu būgštauti, kad mamos būklė rimtesnė, negu nori pripažinti daktaras Benkoumas, nes tik taip galima paaiškinti liguistą jos norą nedelsiant parsikviesti Eleną, kai šios visai nėra kam pasitikti.

Šie žodžiai, ištarti apėmus pykčiui, buvo labai neapgalvoti, ir misteris Velandas iškart jų nusitvėrė.

– Augusta, – prabilo jis išblyškęs ir padėjo į šalį šakutę, – ar yra dar kokių nors priežasčių teigti, kad daktaras Benkoumas jau nėra vertas ankstesnio pasitikėjimo? Gal pastebėjai, kad jis nebe taip sąžiningai rūpinasi mano arba tavo mamytės sveikata?

Dabar, kai misis Veland prieš akis atsivėrė neaprėpiami jos neapgalvotų žodžių padariniai, ji taip pat išblyško, bet vis dėlto įstengė nusijuokti ir įsidėti dar porciją keptų austrių. Tada, vėl įsispraudusi į išmėgintus žvalumo šarvus, paprieštaravo:

– Mielasis, kaip galėjai taip pamanyti? Aš tenorėjau pasakyti, jog po to, kai mama taip tvirtai pareiškė, kad Elenos pareiga – grįžti pas vyrą, atrodo keista, kai jai nei iš šio, nei iš to šauna galvon ją išsikviesti, nors čia pat yra ne mažiau kaip pustuzinis kitų vaikaičių. Vis dėlto mes neturime pamiršti: nepaisant stulbinančios energijos, mama – labai sena moteris.

Misterio Velando veidas vis dar buvo apniukęs, buvo matyti, kad jo sujaudinta vaizduotė griebėsi pastarųjų žodžių.

– Taip, tavo motina – labai sena moteris, o Benkoumas, galimas dalykas, nemoka gydyti labai senų žmonių. Tiesą sakai, brangioji – bėda niekada nevaikšto viena ir po dešimties ar penkiolikos metų turbūt iškils maloni būtinybė pasiieškoti kito gydytojo. Visada geriau tokius pakeitimus daryti iš anksto. – Taip spartietiškai apsisprendęs misteris Velandas tvirta ranka suėmė šakutę.

– Vis dėlto, – pakilusi nuo stalo ir pasukusi į alyvinio atlaso ir malachito tankmes, vadinamas tolimąja svetaine, vėl prabilo misis Veland, – vis dėlto man taip ir liko neaišku, kaip Elena atsidangins čia rytoj vakare, o aš esu linkusi viską sutvarkyti mažiausiai prieš parą.

Arčeris atplėšė neregintį žvilgsnį nuo nediduko paveikslėlio aštuonkampiuose dramblio kaulo rėmuose su onikso medalionais. Ten buvo pavaizduoti du puotaujantys kardinolai.

– Gal man ją pasitikti? – pasisiūlė jis. – Galėčiau išeiti iš kontoros ir prie kelto sėsti į karietą, jeigu Mėja ją ten nusiųstų.

Tariant šiuos žodžius jo širdis pašėlusiai sutvaksėjo.

Misis Veland su palengvėjimu atsiduso, o Mėja, kuri buvo pasitraukusi prie lango, atsisuko į vyrą ir apdovanojo jį spindulinga šypsena.