Эдит Уортон - Nekaltybės amžius

Susikišęs rankas į kišenes jis sparčiu žingsniu leidosi Penktąja aveniu į savo namus.

XXX

Tą vakarą sugrįžęs namo Arčeris svetainę rado tuščią.

Juodu su Mėja turėjo pietauti dviese – dėl misis Menson Mingot ligos visi kvietimai buvo atšaukti, o kadangi Mėja kur kas už jį punktualesnė, Arčeris nustebo, kad jos dar nėra. Jis žinojo: Mėja namie – persirengdamas girdėjo, kaip ji vaikšto po savo kambarį, ir pradėjo spėlioti, kodėl gaišuoja.

Kurti hipotezes dabar tapo jo įpročiu, padedančiu tvirčiau susieti savo mintis su realybe. Kartais jam atrodydavo, kad jau suprato priežastį, kodėl uošvis visiškai paskendo niekniekiuose – galimas dalykas, kadaise misterį Velandą taip pat buvo užvaldžiusios svajonės bei polėkiai ir norint nuo jų apsiginti jam teko susikviesti visas namų židinio dvasias.

Kai Mėja pagaliau pasirodė, Arčeris atkreipė dėmesį, kokia išvargusi ji atrodo. Kaip reikalavo Mingotų ceremonialas, net visiškai neoficialiais atvejais ji vilkėdavo ankštai korseto sugnybtą puošnią suknelę gilia iškirpte, o šviesius plaukus kaip paprastai buvo susukusi į vešlų kuodą, bet veidas atrodė sukritęs ir net apvytęs. Tik akys žvelgė į jį įprastai meiliai ir žėrėjo pažįstama akinamai žydra šviesa.

– Kur buvai dingęs, mielasis? – paklausė ji. – Laukiau tavęs pas močiutę, bet Elena atvažiavo viena ir pasakė, kad išlipai anksčiau, nes atsirado skubių reikalų. Ar kas nors atsitiko?

– Nieko, tik prisiminiau, kad iki pietų turiu išsiųsti kelis laiškus.

– A... – nutęsė Mėja. – Gaila, kad neužsukai pas močiutę, bet jeigu tie laiškai tokie svarbūs...

– Labai svarbūs, – stebėdamasis jos atkaklumu atsakė Arčeris. – Be to, kodėl būčiau turėjęs važiuoti pas tavo močiutę? Juk nežinojau, kad ten esi.

Mėja nusigręžė ir priėjo prie veidrodžio, kabojusio viršum židinio. Kai pakėlusi rankas ji taisėsi iš įmantrios šukuosenos išsipešusią sruogą, Arčerį nustebino kažkokia sukaustyta, įsitempusi jos laikysena ir jis pamanė, kad žudanti jų gyvenimo monotonija pradeda veikti ir Mėją. Tada prisiminė, kad ryte išeidamas iš namų girdėjo, kaip ji nuo laiptų riktelėjo jam pavymui, jog lauks pas močiutę ir jie kartu grįš namo. Jis linksmai atsakė: „Gerai!“, o tada paskendo svajonėse ir pamiršo pažadą. Dabar jam buvo gėda, bet suėmė pyktis, kad po dvejų santuokos metų yra kaltinamas dėl tokio menko suklydimo. Jam įkyrėjo gyventi drungnoje nesibaigiančio medaus mėnesio atmosferoje, be karštų aistros proveržių, bet su visais įpareigojimais. Jeigu Mėja išsakytų savo nusiskundimus (Arčeris įtarė, kad jų nemažai), jis galėtų visus juos juokais nušluoti, bet ji buvo išmokyta slėpti įsivaizduojamas žaizdas po spartietės šypsena.

Norėdamas užgniaužti apmaudą Arčeris pasidomėjo močiutės sveikata ir Mėja atsakė, kad misis Mingot jaučiasi geriau, bet yra labai sukrėsta paskutinių naujienų apie Bofortus.

– Kokių naujienų?

– Kalbama, kad jie žada pasilikti Niujorke. Atrodo, jis ketina imtis draudimo ar kažko panašaus. Juodu ieškosi kuklaus namelio.

Tokios užmačios kvailumas nekėlė abejonių. Jie pakilo į valgomąjį. Per pietus pokalbis sukosi apie įprastus, kasdienius dalykus, tačiau Arčeris pastebėjo, kad žmona nėkart neužsiminė nei apie ponią Olenską, nei apie tai, kaip ją sutiko senė Katerina. Kita vertus, taip buvo tik geriau, bet sukėlė kažkokios grėsmės nuojautą.

Kava buvo patiekta bibliotekoje, Arčeris užsirūkė cigarą ir pasiėmė nuo lentynos Mišlė tomelį. Nuo tada, kai Mėja įprato vakarais pamačiusi jo rankose eilėraščių knygą prašyti, kad paskaitytų balsu, Arčeris pamėgo istoriją – ne todėl, jog būtų bjaurėjęsis savo paties balsu, o dėl to, kad visada galėjo iš anksto numatyti jos komentarus apie perskaitytą kūrinį. Sužadėtuvių dienomis (jis tik dabar tai suprato) Mėja tik kartodavo jo žodžius, bet kai jis liovėsi tiekti jai gatavą nuomonę, pradėjo reikštis pati, ir šie komentarai gadino Arčeriui visą malonumą.

Įsitikinusi, kad jis pasirinko istorinį veikalą, Mėja pasiėmė savo siuvimo krepšelį, pristūmė krėslą arčiau lempos žaliu gaubtu ir išsitraukė pagalvėlę, kurią siuvinėjo Arčerio sofai. Šio darbo ji nemėgo – jos stambios stiprios rankos buvo sutvertos jodinėjimui, irklavimui ir kitokiai veiklai gryname ore, bet jeigu jau visos moterys siuvinėja pagalvėles savo vyrams, vadinasi, ir ji neturi iš aukšto žiūrėti į dar vieną vedybinio atsidavimo įrodymą.

Mėja sėdėjo taip, kad pakėlęs akis Arčeris matė virš spręstuvų palinkusią jos figūrą, nėriniais apsiūtas rankoves, nuslydusias iki tvirtų apvalainų alkūnių, ant kairės rankos – platų sutuoktuvinį žiedą su žėrinčiu safyru, ir dešinę ranką, kuri lėtai ir kruopščiai bedžiojo drobę. Žvelgdamas į ją, sėdinčią ryškioje lempos šviesoje, Arčeris su slapta neviltimi kartojo sau, kad visada žinos, kokios mintys sukasi po šia lygia kakta, ir ateityje ji niekada nenustebins jo jokia netikėta nuotaika, jokia nauja mintimi, jokia silpnybe, žiaurumu ar užgaida. Visas savo poetiškumo ir romantikos atsargas ji išeikvojo trumpo jų romano dienomis, jos gebėjimas išgyventi emocijas atrofavosi, nes tapo nebereikalingas. Dabar Mėja tik bręsta, palengva virsdama savo motinos kopija, ir kažkaip paslaptingai stengiasi paversti jį antruoju misteriu Velandu. Padėjęs į šalį knygą Arčeris triukšmingai pakilo ir Mėja iškart pa- kėlė galvą.

– Kas atsitiko?

– Čia tvanku, man trūksta oro.

Jo reikalavimu užuolaidos bibliotekoje, skirtingai nei svetainėje, nebuvo pritvirtintos viršum kelių sluoksnių tiulio, o laisvai judėjo paauksuotu karnizu. Arčeris jas praskleidė, pakėlė rėmą ir persisvėrė per langą į ledinę naktį. Užteko to, kad žiūri ne į Mėją, sėdinčią po jo lempa už jo stalo, o mato kitus namus, stogus, kaminus ir jaučia, kad egzistuoja ne tik jis, bet ir kiti žmonės, kad už Niujorko žiburių – kiti miestai, o anapus jo pasaulėlio ribų – ištisas pasaulis, galva praskaidrėjo ir tapo lengviau kvėpuoti.

Taip pastovėjęs kelias minutes jis išgirdo Mėjos balsą:

– Niulandai! Uždaryk langą, tu mirtinai persišaldysi.

Jis nuleido rėmą ir atsigręžė.

– Mirtinai persišaldysiu? – pakartojo Arčeris ir panoro pridurti: „Betgi aš jau numiriau – numiriau prieš daugybę mėnesių.“

Šie nepasakyti žodžiai ūmai pažadino jo galvoje klaikią mintį. O jeigu numirtų ji? Gal ji pasmerkta, greitai pasimirs ir jis liks laisvas?! Mintis, kad jis stovi šiame pažįstamame šiltame kambaryje, žiūri į ją ir linki jai mirties, buvo tokia neįtikėtina, tokia viliojanti, jog Arčeris ne iškart suvokė, kokia ji šiurpi. Jam tiesiog atrodė, jog likimas siunčia šiaudelį, į kurį galėtų įsikibti serganti jo siela. Taip, Mėja gali numirti. Juk žmonės miršta – tokie pat jauni ir sveiki – ji gali netikėtai numirti ir suteikti jam laisvę.

Mėja pakėlė galvą ir iš plačiai išplėstų jos akių Arčeris suprato, kad jo žvilgsnyje ji perskaitė kažkokią keistą žinią.

– Niulandai! Ar tu nesergi?

Jis papurtė galvą ir nuėjo prie savo krėslo. Ji palinko prie spręstuvų ir eidamas pro šalį Arčeris paglostė jai galvą.

– Vargšė Mėja!

– Vargšė? Kodėl vargšė? – paklausė ji ir kažkaip nenatūraliai nusijuokė.

– Todėl, kad aš niekada negalėsiu atidaryti lango, neversdamas tavęs dėl to jaudintis, – taip pat nusijuokęs atsakė Arčeris.

Ji patylėjo, tada nepakeldama galvos nuo rankdarbio tyliai tarė:

– Aš niekada nesijaudinsiu, jeigu tu būsi laimingas.