Эдит Уортон - Nekaltybės amžius

– Ak, brangioji, aš niekada nebūsiu laimingas, jeigu negalėsiu atsidaryti lango!

– Tokiu oru? – paprieštaravo ji ir Arčeris atsidusęs paniro į knygą.

**

Praėjo gal šešios ar septynios dienos. Arčeris nieko negirdėjo apie ponią Olenską ir suprato: jam esant niekas iš šeimos narių nemini jos vardo. Jis nemėgino su ja pasimatyti – kol Elena prie akylai saugomos senės Katerinos lovos, apie tai negalėjo būti nė kalbos. Nežinodamas ko griebtis Arčeris leido sau plaukti pasroviui ir jautė, kaip jame palengva bręsta pasiryžimas, kuris užgimė, kai pro bibliotekos langą persisvėręs žvelgė į ledinę naktį. Šito pasiryžimo galia padėjo jam laukti neišsiduodant.

Ir štai kartą Mėja pasakė, kad misis Mingot kviečia jį užeiti. Prašymas jo nenustebino, nes senė palengva taisėsi. Tiesą sakant, ji niekada neslėpė, kad Arčeris jai mielesnis negu kitų dukraičių vyrai. Mėja perdavė jam kvietimą akivaizdžiai patenkinta – ji labai didžiavosi, kad senei Katerinai patinka jos vyras. Akimirką įsiviešpatavo tyla, o tada kažkas privertė Arčerį pasakyti:

– Gerai. Gal nuvažiuokime šiandien abu?

Žmonos veidas nušvito, bet ji iškart atsakė:

– Ne, verčiau važiuok vienas. Močiutei nusibosta nuolat matyti tuos pačius žmones.

Kai Arčeris paskambino prie senosios misis Mingot durų, jo širdis pašėlusiai daužėsi. Labiau už viską pasaulyje jis norėjo atvažiuoti čia vienas, nes tikėjosi, kad šis apsilankymas suteiks jam progą akis į akį persimesti keliais žodžiais su ponia Olenska. Jis buvo nusprendęs palaukti, kol tokia proga pasitaikys, pagaliau ji pasitaikė, ir štai jis jau čia, ant slenksčio. Už šių durų, už geltono šilko portjerų, svetainėje, esančioje šalia prieškambario, tikriausiai jo laukia Elena, po akimirkos jis pamatys ją ir galės pasikalbėti, kol bus palydėtas į ligonės kambarį.

Arčeris norėjo užduoti Elenai vienintelį klausimą, ir tada jam bus tikrai aišku, ką daryti. Jį domino tik viena – jos išvykimo į Vašingtoną data, ir į šį klausimą ji kažin ar nesutiks atsakyti.

Tačiau geltonojoje svetainėje jo laukė mulatė kambarinė. Žybčiodama dantimis lyg baltais fortepijono klavišais ji atstūmė duris ir Arčeris atsidūrė priešais senąją Kateriną.

Senė sėdėjo didžiuliame, į sostą panašiame krėsle, pastatytame prie lovos. Šalia ant raudonmedžio postamento stovėjo lieta bronzinė lempa su apvaliu graviruotu gaubtu, kuris buvo pridengtas žaliu popieriumi. Niekur nebuvo matyti nei knygų, nei laikraščių – nieko, kas dažniausiai domina moteris. Vienintelis misis Mingot pomėgis visada buvo pokalbis, o apsimetinėti, kad mėgsta rankdarbius, jai būtų per žema.

Arčeris nepastebėjo nė menkiausių ją ištikusio smūgio pėdsakų. Ji atrodė blyškesnė nei paprastai, tuklios figūros raukšlėse ir įlinkiuose slapstėsi tamsūs šešėliai, o gofruotas kykas su iškrakmolytais kaspinais tarp dviejų pirmųjų pagurklių ir muslino skara, kuria buvo kryžmai perrištas alyvinis ties krūtine liūliuojantis chalatas, teikė jai panašumo į kažkurią protingą ir geraširdę jos pačios pramotę, nesaikingai atsidavusią pilvapenystei.

Misis Mingot ištiesė Arčeriui mažutę rankytę, kuri drauge su antrąja tarsi mylimi kačiukai jaukiai gulėjo neaprėpiamame senės skreite, ir tarė tarnaitei:

– Daugiau nieko neįleisk. Jeigu ateis duktė arba marti, pasakyk, kad aš miegu.

Tarnaitei išėjus senė pasisuko į Arčerį.

– Sakykite, mano drauge, ar aš labai bjauri? – linksmai paklausė ji ir ištiesusi kitą ranką suglostė muslino raukšles ant galingos savo krūtinės. – Dukterys sako, kad sulaukus mano amžiaus tai jau nebesvarbu – bet bjaurumas tuo baisesnis, kuo sunkiau jį paslėpti!

– Mano brangioji, esate nuostabi kaip niekada! – tokiu pačiu tonu atsakė Arčeris ir senė nusikvatojo atkraginusi galvą.

– Tačiau man toli iki Elenos! – išdrožė ji vylingai blykstelėjusi akimis ir nespėjus Arčeriui atsakyti pridūrė: – Tikiuosi, dar kartą tuo įsitikinote veždamas ją nuo kelto?

Jis nusijuokė ir senė tarė:

– Ar ne dėl to, kad apie tai pasakėte, ji išgrūdo jus iš karietos? Mano laikais jauni vyrai savo valia nepalikdavo gražių moterų! – Ji vėl nusišiepė ir apmaudžiai pridūrė: – Kaip gaila, kad ji ištekėjo ne už jūsų, seniai jai sakiau. Būčiau išvaduota nuo gausybės rūpesčių. Bet argi kas nors galvoja, kaip išvaduoti savo močiutę nuo rūpesčių?

Arčeris vos spėjo pagalvoti, ar tik nebus ji išsikrausčiusi iš proto, kai senė pareiškė:

– Bet dabar jau viskas susitvarkė, ji liks su manimi, o kiti giminaičiai tegul šneka ką nori! Pakako jai pasisukinėti čia penkias minutes ir aš jau buvau pasirengusi klauptis ant kelių ir maldauti, kad pasiliktų – būčiau atsiklaupusi, jeigu per pastaruosius dvidešimt metų man būtų pavykę nors kartelį pamatyti grindis!

Arčeris klausėsi tylomis ir misis Mingot tęsė:

– Turbūt žinote, kad jie – Lavelas, Leterbleras, Augusta Veland ir visi kiti – mane įkalbėjo, įteigė, jog turiu tvirtai laikytis ir neduoti jai pinigų, kol Elena supras savo pareigą ir sugrįš pas Olenskį. Jie manė, kad pavyko mane įtikinti, kai tasai sekretorius atėjo čia su paskutiniais pasiūlymais – beje, itin patraukliais. Galų gale, santuoka yra santuoka, o pinigai yra pinigai. Ir vienas, ir kitas dalykas – saviškai naudingas… ir aš nežinojau, ką atsakyti… – Misis Mingot nutilo ir giliai įkvėpė – atrodė, kad jai sunku kalbėti. – Bet vos ją pamačiau, iškart pasakiau: „Ak, tu mano puikioji paukštele! Vėl patupdyti tave į narvą? Nieku gyvu!“ Ir štai dabar nuspręsta: ji liks čia ir slaugys močiutę, kol dar yra močiutė, kurią galima slaugyti. Perspektyva ne iš smagiųjų, bet Elena neprieštarauja, o aš, žinoma, pasakiau Leterblerui, kad jai būtų mokamas padorus išlaikymas.

Arčeris klausėsi net įraudęs iš jaudulio ir nežinojo, džiaugtis ar sielvartauti. Jis taip kruopščiai rengė būsimų savo veiksmų planą, kad nepajėgė ūmai nukreipti minčių kita vaga. Palengva jį apėmė nuostabus jausmas, kad visos kliūtys pašalintos ir jam prieš akis stebuklingai atsiskleidžia naujos galimybės. Jeigu Elena sutiko persikraustyti pas močiutę, tai, be abejo, tik todėl, kad nepajėgia skirtis su juo. Tai jos atsakymas į paskutinį jo prašymą: ji nenorėjo žengti jo siūlomo lemtingo žingsnio, bet su kai kuriais pokyčiais susitaikė. Arčeris pasinėrė į šiuos apmąstymus su nevalingu palengvėjimu, kaip žmogus, kuris buvo pasirengęs didžiausiai rizikai, bet netikėtai gurkštelėjo rūsčios saugumo saldybės.

– Ji negalėjo grįžti… tai neįmanoma! – šūktelėjo jis.

– Ak, mano drauge, aš visada žinojau, kad esate jos pusėje, todėl ir pasikviečiau jus šiandien, o kai žavioji jūsų žmona pasisiūlė atvažiuoti drauge su jumis, pasakiau: „Ne, meilute, aš trokštu matyti Niulandą ir nenoriu su niekuo dalytis mudviejų pasimatymo džiaugsmo.“ Tai todėl, mano drauge, – ji atkragino galvą, kiek leido gausybė pagurklių, ir pažvelgė jam tiesiai į akis, – kad mudviejų dar laukia kautynės. Giminaičiai nenori, jog ji čia liktų, jie sakys, esą ji mane įkalbėjusi, nes esu ligota ir silpna senė. Dar nesu tiek sutvirtėjusi, kad pajėgčiau sutriuškinti visus juos po vieną, ir jūs turite padaryti tai už mane.

– Aš? – išlemeno Arčeris.

– Jūs. O kodėl gi ne? – atkirto misis Mingot, įrėmusi į Arčerį apskritas akis, kurios staiga tapo aštrios kaip žirklutės. Jos ranka šoktelėjo nuo krėslo ranktūrio ir mažučiais, blyškiais, į paukščio panašiais nagiukais įsikirto jam į ranką. – Kodėl ne?