Taip, bet po dešimties minučių jis pakils savo namų laipteliais, o ten jo laukia Mėja, laukia įpročiai, garbė ir visos senosios taisyklės, kuriomis jis ir jo artimieji visada tikėjo...
Neryžtingai pastoviniavęs ant savo gatvės kampo jis nužingsniavo toliau Penktąja aveniu.
Priekyje žiemos nakties sutemose neaiškiai šmėžavo didžiulis neapšviestas namas. Priėjęs arčiau Arčeris prisiminė, kaip dažnai matydavo jį žėrintį ugnimis, kai dviem eilėmis sustojusios karietos laukdavo eilės privažiuoti prie kilimu užklotų laiptų, virš kurių būdavo ištemptas tentas. Šiame žiemos sode, kurio negyvai juoda masė stūksojo šoninėje gatvėje, jis pirmą kartą pabučiavo Mėją, į šitą nesuskaičiuojamos gausybės žvakių apšviestą pokylių salę ji įžengė lyg jaunutė Diana – aukšta, spinduliuojanti sidabrišku švytėjimu.
Dabar namas buvo tamsus kaip kapas, tik pusrūsyje spingsojo dujinis žibintas, o viršuje pro vieno kambario langines skverbėsi šviesa. Pasiekęs kampą Arčeris pamatė, kad prie durų stovi misis Menson Mingot karieta. Tikra dovanėlė Silertonui Džeksonui, jeigu jis netyčia eitų pro šalį! Arčerį giliai sujaudino senosios Katerinos pasakojimas apie ponios Olenskos požiūrį į misis Bofort. Tačiau jis pernelyg gerai žinojo, kaip Niujorko svetainėse ir klubuose bus suprastas Elenos Olenskos apsilankymas pas pusseserę.
Arčeris sustojo ir pažvelgė į apšviestą langą. Abi moterys turbūt sėdi tame kambaryje, o Bofortas veikiausiai išvykęs ieškoti nusiraminimo kitur. Netgi buvo kalbama, esą jis išvažiavo iš Niujorko su mis Fane Ring, bet, sprendžiant iš misis Bofort laikysenos, tokia prielaida atrodė menkai įtikima.
Be Arčerio, naktinėje Penktojoje aveniu beveik nieko nebuvo. Šiuo metu didžiuma jo pažįstamų namuose persirengia pietums, ir jis slapčia pasidžiaugė, kad Elenai turbūt pavyks išeiti nepastebėtai. Vos tik jis taip pamanė, atsidarė durys ir ant slenksčio pasirodė ji pati. Jai už nugaros mirkčiojo menkas žiburėlis, lyg kažkas būtų švietęs kelią. Elena atsigręžė, pasakė kelis žodžius, tada durys užsivėrė ir ji pradėjo leistis prieangio laipteliais žemyn.
– Elena, – tyliai pašaukė Arčeris, kai ji nužengė ant grindinio.
Nežymiai krūptelėjusi ji sustojo ir tą pačią akimirką Arčeris pamatė, kad prie jų artėja du aukštuomenės dabitos. Jų paltai, virš baltų kaklaraiščių užrištų madingų šilkinių šalikų klostės pasirodė Arčeriui labai pažįstami ir jis nusistebėjo, kad jauniems jų rato vyrams šovė galvon taip anksti išsirengti į kviestinius pietus. Tada prisiminė, kad netoliese gyvenantys Čiversai šį vakarą daugelį pažįstamų pakvietė į „Romeo ir Džuljetą“, kur turėjo vaidinti Adelaidė Nilsen, ir suprato: šis dvejetas – iš pakviestųjų. Kai vyrai atsidūrė po žibintu, jis atpažino Lorencą Lefertsą ir vieną iš jaunesniųjų Čiversų.
Bailus noras, kad niekas nepamatytų ponios Olenskos prie Bofortų durų, išgaravo, vos jis visa esybe pajuto jos rankos šilumą.
– Dabar aš galėsiu su jumis matytis... mes būsime kartu, – murmėjo jis, pats nesuprasdamas, ką sako.
– Ak, – atsiliepė ji. – Močiutė jums papasakojo?
Nenuleisdamas nuo jos akių Arčeris pastebėjo, kad Lefertsas su Čiversu pasiekę gatvės kampą mandagiai perėjo į kitą Penktosios aveniu pusę. Šitaip ir jis kadaise yra demonstravęs vyrišką solidarumą, bet dabar šis manevras jam pasirodė šlykštus. Nejaugi ji įsitikinusi, kad jie galės taip gyventi? O jeigu ne, tai ką ji mano?
– Rytoj turiu jus pamatyti – kur nors, kur galėtume pabūti vieni, – pasakė jis tokiu balsu, kuris net pačiam pasirodė piktas.
Elena neryžtingai žingtelėjo prie karietos.
– Bet aš juk pas močiutę... tai yra... norėjau pasakyti, kol kas, – tarytum pajutusi, kad turi kaip nors paaiškinti savo planų pasikeitimą, pridūrė ji.
– Kur nors, kur galėtume pabūti vieni, – spyrėsi Arčeris. Ji nusijuokė tyliu juoku, kuris nemaloniai rėžė jam ausį.
– Niujorke? Bet juk čia nėra nei bažnyčių, nei paminklų.
– Užtat yra muziejus – parke, – pastebėjęs jos nustebimą paaiškino Arčeris. – Pusę trijų būsiu prie įėjimo.
Elena nieko neatsakė, apsisuko ir greitai įlipo į karietą. Kai ji pajudėjo, ponia Olenska pasilenkė į priekį ir jam pasivaideno, kad pamojavo ranka. Apniktas prieštaringų jausmų Arčeris žvelgė jai įkandin. Jam atrodė, lyg būtų kalbėjęsis ne su ta moterimi, kurią myli, o su kažkokia kita, su kuria dalijosi jau pabodusiais malonumais – taip nepakenčiama buvo jaustis vulgarių žodžių ir taisyklių nelaisvėje.
**
Vengdami populiariosios „Vulfo kolekcijos“, kurios anekdotiškos drobės kabojo vienoje pagrindinių galerijų šitame keistame pastate iš ketaus ir įvairiaspalvių koklių. Vadinamojo Metropoliteno muziejaus koridoriumi jie pasiekė salę, kur nykiai vienišos pelijo Česnolos senienos. Šioje niaurioje slėptuvėje niekas nedrumstė jiems ramybės, ir atsisėdę ant sofos, pastatytos prie pagrindinio garų šildytuvo, Elena su Arčeriu tylomis žvelgė į juodmedžio spintas, kur po stiklu buvo saugomos iš amžių dulkių išrankiotos Trojos nuolaužos.
– Keista, niekada nesu čia buvusi, – tarė ponia Olenska.
– Hmm... manau, kada nors čia bus puikus muziejus.
– Taip, – išsiblaškiusi pritarė Elena.
Ji pakilo ir perėjo per salę. Arčeris gėrėjosi lengvais jos judesiais, madinga kailine kepuraite, dailiai papuošta gervės sparnu, tamsių plaukų žiedeliais ant smilkinių, panašiais į plokščius vynmedžio ūselius – visa mergaitiška figūra, kurios grakštumo neįstengė paslėpti net sunkūs kailiniai. Kaip ir kiekvieną kartą ją matydamas, Arčeris buvo pakerėtas tų smulkmenų, kurios sukūrė ypatingą jos žavesį. Neilgai trukus jis taip pat pakilo ir priėjo prie spintos, priešais kurią stovėjo Elena. Stiklinės lentynos buvo pridėliotos šukių, iš kurių tik vargais negalais galėjai atpažinti namų apyvokos daiktus, stiklo, molio, apsiblaususios bronzos ir kitų laiko apgraužtų medžiagų papuošalus ir niekučius.
– Kaip žiauru, kad galų gale viskas netenka prasmės... – pasakė ji. – Kaip šitie daiktai – kadaise jie buvo būtini ir svarbūs, o dabar juos tenka apžiūrinėti pro lupą ir kortelėse rašyti „paskirtis nežinoma“.
– Taip, bet kol kas...
– Ak, kol kas...
Ji stovėjo priešais jį, vilkinti savo ilgu ruonio kailio apsiaustu, rankas susikišusi į mažutę movą, su vualiu, kuris lyg perregima kaukė iki pusės dengė veidą, o žibuoklių puokštelė, kurią jai atnešė, bangavo nuo nelygaus kvėpavimo, ir Arčeris negalėjo patikėti, kad šita nepriekaištinga linijų ir spalvų harmonija kada nors bus suniokota kvailo gyvosios gamtos kaitos dėsnio.
– Kol kas svarbu tik tai, kas susiję su jumis, – pasakė jis.
Mąsliai į jį pažvelgusi Elena sugrįžo prie sofos. Jis atsisėdo šalimais ir tylomis laukė, tik staiga išgirdo žingsnius, skardžiai aidinčius tuščių salių anfiladoje, ir fiziškai pajuto prabėgančių akimirkų svorį.
– Ką norėjote man pasakyti? – paklausė ji, lyg taip pat būtų pajutusi įspėjimą.
– Ką norėjau jums pasakyti? – perklausė Arčeris. – Man atrodo, į Niujorką jūs sugrįžote todėl, kad išsigandote.
– Išsigandau?
– Taip, išsigandote, kad aš galiu atvažiuoti į Vašingtoną. Ji nudūrė akis į movą ir Arčeris pamatė, kaip viduje neramiai juda jos rankos.
– Tai ką gi pasakysite?
– Ką pasakysiu? Jūs teisus, – atsakė ji.
– Vadinasi, tikrai išsigandote? Jūs sužinojote?..
– Taip, sužinojau.
Читать дальше