Эдит Уортон - Nekaltybės amžius

„Ji nekenčia Elenos, – pamanė sau, – bando įveikti šį jausmą ir nori, kad aš jai padėčiau.“

Ši mintis sujaudino Arčerį, akimirką jis buvo pasirengęs sudrumsti tarp jų įsiviešpatavusią tylą ir atsiduoti jos malonei.

– Tu, be abejo, supranti, kodėl giminaičiai kartais būna nepatenkinti? – tęsė Mėja. – Iš pradžių mes kaip įmanydami stengėmės dėl jos, bet ji nieko taip ir nesuprato. O dabar jai šovė galvon mintis aplankyti misis Bofort, ir dar močiutės karieta! Bijau, kad bus galutinai nuteikusi prieš save fon der Leidenus...

– Ak, tiesa! – piktai nusijuokė Arčeris. Durys, kurios buvo beatsiveriančios prieš juos, vėl užsitrenkė. – Metas rengtis, juk mes, regis, pakviesti pietų, – pasakė jis ir atsitraukė nuo ugnies.

Mėja taip pat pakilo, bet padelsė prie židinio. Kai Arčeris ėjo pro šalį, pasidavusi netikėtam impulsui ji šoko į priekį, lyg būtų norėjusi jį sulaikyti. Žvilgsniai susitiko, ir jos akyse Arčeris išvydo tokią pat drėgną žydrynę, kaip tada, kai juodu atsisveikino prieš kelionę į Džersį.

Mėja puolė jam ant kaklo ir prigludo skruostu prie veido.

– Tu šiandien dar nė karto manęs nepabučiavai, – sušnibždėjo ir Arčeris pajuto, kad ji dreba jo glėbyje.

XXXII

– Tiuilri rūmuose... – šypsodamasis savo prisiminimams pareiškė misteris Silertonas Džeksonas, – Tiuilri rūmuose į tokius dalykus buvo žiūrima pro pirštus.

Veiksmas vyko fon der Leidenų namų Medisono aveniu svetainėje, apstatytoje juodojo riešutmedžio baldais, kitą dieną po to, kai Niulandas Arčeris apsilankė Metropoliteno muziejuje. Misteris ir misis fon der Leidenai kelioms dienoms atvyko į miestą iš Skaiterklifo, kur buvo išnėrę pasklidus žiniai apie Boforto žlugimą. Jiems buvo pranešta, kad dėl šios apmaudžios istorijos visuomenėje kilęs sąmyšis šaukte šaukia juos sugrįžti į miestą. Tai buvo vienas iš tokių atvejų, kai pasirodyti operoje ar net atverti savo namų duris, misis Arčer žodžiais tariant – „jų pareiga visuomenei“.

– Nevalia leisti, brangioji Luiza, kad tokios asmenybės kaip misis Lemiuel Strazers manytų galintys užimti Reginos vietą. Kaip tik tokiais laikais išsišokėliai mėgina įsiskverbti į aukštuomenę. Tą žiemą, kai misis Strazers pirmą kartą pasirodė Niujorke, kilo vėjaraupių epidemija, ir vyrai patyliukais traukdavo pas ją, o jų žmonos sėdėjo vaikų kambariuose. Luiza, judu su mieluoju mūsų Henriu, kaip paprastai, privalote prisiimti didžiausią smūgį.

Misteris ir misis fon der Leidenai negalėjo likti kurtì tokiam prašymui, todėl kad ir nenoromis, bet neatidėliodami atvyko į miestą, numaustė nuo baldų antvalkčius ir išsiuntinėjo kvietimus į dvejus kviestinius pietus ir vieną vakarinį priėmimą.

Tą vakarą, apie kurį kalbama, jie pakvietė Silertoną Džeksoną, misis Arčer ir Niulandą su žmona, kad lydėtų juos į operą, kur pirmą kartą šį sezoną buvo rodomas „Faustas“. Fon der Leidenų namuose niekada niekas nevykdavo be ceremonijų, ir nors svečiai buvo tik keturi, vakarienė prasidėjo lygiai septintą valandą, kad būtų galima suspėti neskubant patiekti visus patiekalus ir džentelmenams surūkyti savo cigarus.

Arčeris nuo praėjusio vakaro nebuvo matęs žmonos. Jis anksti išvažiavo į kontorą ir pasinėrė į daugybę nereikšmingų reikalų. Popiet jį netikėtai užlaikė vienas iš vyresniųjų partnerių ir namus Arčeris pasiekė taip vėlai, kad jo nesulaukusi Mėja viena išvažiavo pas fon der Leidenus, o jo atvežti pasiuntė karietą.

Skaiterklifo gvazdikų ir masyvaus stalo sidabro fone Mėja pasirodė Arčeriui išblyškusi ir glebna, bet blizgančiomis akimis ji perdėtai gyvai dalyvavo bendrame pokalbyje.

Tą pokalbį, kuris suteikė misteriui Silertonui progą ištarti minėtą mėgstamą posakį, pradėjo (ne šiaip sau, pamanė Arčeris) pati šeimininkė. Boforto bankrotas – tiksliau, Boforto elgesys subankrutavus – vis dar buvo neišsemiama šio aukštuomenės moralisto tema, ir kai ji buvo išsamiai išnagrinėta bei pasmerkta, misis fon der Leiden nukreipė savo skvarbų žvilgsnį į Mėją Arčer.

– Mane pasiekė gandai, kad jūsų močiutės Mingot karietą žmonės pastebėjo prie misis Bofort durų. Ar taip galėjo būti, meilute? – Verta pažymėti, kad nusikaltėlės vardo ji jau nebeminėjo.

Mėja plykstelėjo raudoniu ir misis Arčer skubiai įsiterpė:

– Jeigu tai tiesa, esu įsitikinusi – misis Mingot apie tai nežinojo.

– Jūs taip manote?.. – misis fon der Laiden nutilo, atsiduso ir pažvelgė į vyrą.

– Bijau, kad žengti tokį neapgalvotą žingsnį ponią Olenską pastūmėjo gera širdis, – tarė misteris fon der Leidenas.

– Arba pomėgis bendrauti su ekscentriškais žmonėmis, – sausai tarė misis Arčer, nekaltomis akimis įsisegusi sūnui į veidą.

– Nenorėčiau taip galvoti apie ponią Olenską, – pasakė misis fon der Leiden, o misis Arčer sušnibždėjo:

– Ak, mieloji... ir šitai po to, kai jūs du kartus buvote pasikvietę ją į Skaiterklifą!

Štai čia misteris Džeksonas, sulaukęs patogios progos, ir prakišo savo pamėgtąją pastabą.

– Tiuilri rūmuose, – pakartojo jis, matydamas, kad visos draugijos akys laukiamai susmigo į jį, – kai kuriais atvejais nesilaikoma itin griežtų taisyklių, ir jeigu paklaustumėte, kaip Morni prasimano pinigų... arba kas apmoka kai kurių rūmų gražuolių skolas...

– Tikiuosi, brangusis Silertonai, jūs nesiūlote mums sekti jų pavyzdžiu, – pasakė misis Arčer.

– Aš niekada nieko nesiūlau, – ramiai atrėmė misteris Džeksonas, – tačiau dėl užsieninio auklėjimo ponia Olenska galėjo tapti ne itin išranki.

– Ak, – atsiduso abi vyresniosios damos.

– Vis dėlto palikti savo močiutės karietą prie subankrutavusio asmens durų!.. – pasipiktino misteris fon der Leidenas, ir Arčeris pamanė, kad jis apgailestauja prisiminęs, kiek pintinių gvazdikų nusiuntė į mažutį namelį 23-iojoje gatvėje.

– O kaipgi, aš juk visada sakiau, kad ji kitaip žiūri į pasaulį, – apibendrino misis Arčer.

Mėjos veidą užliejo raudonis. Ji žvilgtelėjo per stalą į vyrą ir paskubomis tarė:

– Esu įsitikinusi, kad Elena turėjo taurių motyvų.

– Neapdairių žmonių motyvai neretai būna taurūs, – pasakė misis Arčer, tarsi ši aplinkybė niekaip negalėjo bent iš dalies pateisinti nusižengėlę, o misis fon der Leiden sumurmėjo:

– O kad ji būtų su kuo nors pasitarusi...

– Na, šito tai ji niekada nedaro! – patikino misis Arčer.

Tada misteris fon der Leidenas žvilgtelėjo į žmoną, ši lengvai linktelėjo misis Arčer, ir blizgantys visų trijų damų šleifai dingo už durų, o džentelmenai užsirūkė cigarus. Tais vakarais, kai reikėdavo važiuoti į operą, misteris fon der Leidenas vaišindavo trumpaisiais cigarais, bet jie buvo tokie geri, kad priversdavo svečius apgailestauti dėl nepajudinamo jo punktualumo.

Po pirmo veiksmo Arčeris paliko savo palydovus ir nuėjo į klubo ložę. Stovėdamas įvairaus plauko Čiversams, Mingotams ir Rašvortams už nugarų jis matė tą patį vaizdą kaip ir prieš dvejus metus, tą vakarą, kai pirmą kartą susitiko grafienę Olenską. Jam net šmėstelėjo viltis, kad ji vėl pasirodys senosios misis Mingot ložėje, bet ložė buvo tuščia. Jis sėdėjo nejudėdamas ir nenusuko akių tol, kol išgirdo skambų ponios Nilson sopraną: „Myli, nemyli...“

Arčeris atsigręžė į sceną, kur pažįstamame milžiniškų rožių ir našlaičių fone ta pati aukšta blondinė buvo pasirengusi tuoj pat tapti to paties mažučio juodbruvo suvedžiotojo auka.

**