Эдит Уортон - Nekaltybės amžius

Atsiplėšęs nuo scenos jo žvilgsnis nuslydo į pasagos formos ložės centrą, kur tarp dviejų vyresniųjų damų sėdėjo Mėja – lygiai taip, kaip tą atmintiną vakarą tarp misis Lavel Mingot ir ką tik atvykusios savo „užsienietės pusseserės“. Kaip ir tada, ji vilkėjo baltai. Arčeris, anksčiau neatkreipęs dėmesio į jos tualetą, dabar atpažino balto ir žydro atlaso vestuvinę suknelę su senoviniais nėriniais.

Senojo Niujorko papročiu, jaunos moterys rodydavosi šiuo brangiu apdaru dar metus ar dvejus po vestuvių. Arčeris žinojo, kad jo motina laiko savo vestuvinę suknelę suvyniojusi į ploną vyniojamąjį popierių tikėdamasi, gal jos dar prireiks Džeinei, nors vargšelė jau pasiekė tokį amžių, kai pilkšvas perlinis poplinas ir vestuvės be pamergių atrodytų tinkamesni.

Staiga Arčeriui toptelėjo mintis, kad sugrįžusi iš Europos Mėja retai apsivilkdavo savo vestuvinius drabužius, todėl nustebo matydamas dabar jais vilkinčią ir sumišęs palygino jos išvaizdą su merginos, į kurią prieš dvejus metus žvelgė su tokia palaiminga nuojauta.

Nors Mėja truputėlį papilnėjo – moterys, sudėtos kaip antikos deivės, į tai linkusios – jos sportiška laikysena ir mergaitiškai tyra veido išraiška nė kiek nepakito, ir jeigu ne geibumas, į kurį pastaruoju metu jis vis atkreipdavo dėmesį, ji būtų tiksli kopija merginos, sužadėtuvių dieną žaidusios pakalnučių puokšte. Tai kėlė dar didesnę užuojautą: jos nekaltumas graudino kaip patiklus kūdikio apkabinimas. Tada Arčeris prisiminė aistringą kilnumą, slypintį po šia nerūpestinga ramybe. Prisiminė ir supratingą žvilgsnį, kuriuo Mėja pasitiko jo atkaklų prašymą paskelbti apie jų sužadėtuves pokylyje pas Bofortus, išgirdo balsą, ispanų misijos sode sakantį: „Aš negalėčiau būti laiminga, suteikusi kam nors skausmo ar ką nors nuskriaudusi“, ir Arčerį užplūdo nenugalimas noras pasakyti jai tiesą, apeliuoti į jos kilnumą ir maldauti suteikti jam laisvę, kurios tada atsisakė.

Niulandas Arčeris buvo santūrus ir ramus vyras. Įprotis paklusti savo mažo pasaulėlio įstatymams tapo bemaž antrąja jo prigimtimi. Mintis žengti kokį melodramatišką ar ekstravagantišką žingsnį, kuriam nepritartų misteris fon der Leidenas, o klubo ložė palaikytų „prasto tono“ požymiu, buvo jam nuoširdžiai atgrasi. Tačiau klubo ložė, misteris fon der Leidenas ir visa kita, kas taip ilgai laikė jį apgobę šiltu įpročių apklotu, ūmai liovėsi jam egzistuoti. Arčeris perėjo pusapvalį koridorių galinėje teatro dalyje ir atidarė misis fon der Leiden ložės duris tarsi vartus į nežinomybę.

– M’ama! – džiūgaudama išdainavo Margarita, ir sėdintieji ložėje nustebę sužiuro į Arčerį – jis pažeidė jų aplinkos taisyklę, draudžiančią įeiti į ložę per solo partiją.

Prasispraudęs tarp misterio fon der Leideno ir Silertono Džeksono Arčeris palinko prie žmonos.

– Man klaikiai įsisopo galvą. Važiuokime namo, tik niekam nieko nesakyk, gerai? – šnibžtelėjo jis. Mėja metė į jį susirūpinusį žvilgsnį, kažką pakuždėjo motinai, kuri užjaučiamai palingavo galvą, atsiprašė misis fon der Leiden ir pakilo kaip tik tą akimirką, kai Margarita krito Faustui į glėbį. Duodamas jai manto Arčeris pastebėjo, kaip vyresniosios damos apsikeitė reikšmingomis šypsenomis.

Karietoje Mėja baikščiai uždėjo delną jam ant rankos.

– Kaip gaila, kad tu nesveikuoji. Turbūt vėl pervargai kontoroje.

– Ne ne, tai nesvarbu… Ar neprieštarausi, jeigu atidarysiu langą? – užsikirsdamas sumurmėjo Arčeris ir savo pusėje nuleido stiklą. Žvelgdamas pro langą į gatvę jis jautė, kad žmona tylomis jį stebi įdėmiu žvilgsniu, bet neatitraukė akių nuo lekiančių pro šalį namų.

Lipant iš karietos Mėjos šleifas užsikabino už laiptelio ir ji vos neparkrito.

– Neužsigavai? – paklausė Arčeris ir padavė jai ranką.

– Ne, bet vargšė mano suknelė... Žiūrėk, kaip perplėšiau! – šūktelėjo ji, pasilenkė ir pakėlusi suteptą šleifą įkandin Arčerio įėjo į prieškambarį. Tarnai nesitikėjo sulaukti jų taip anksti ir dujos degė tik viršutinėje aikštelėje.

Arčeris pakilo laiptais, pasuko lempos dagtį ir, kad būtų šviesiau, uždegė sieninius šviestuvus abipus židinio. Užuolaidos buvo užtrauktos ir šiltas jaukus kambarys nemaloniai jį sutrikdė, lyg vykdydamas slaptą pavedimą būtų sutikęs pažįstamą veidą.

Pastebėjęs, kad Mėja labai išblyškusi, Arčeris pasiūlė jai konjako.

– Ne ne! – nuraudusi šūktelėjo ji ir nusivilko paltą. – Gal tu verčiau tuoj pat gulkis į lovą? – pridūrė pamačiusi, kad Arčeris atsidarė padėtą ant stalo portsigarą ir išsiėmė papirosą.

Arčeris numetė papirosą ir nuėjo į savo įprastą vietą prie židinio.

– Ne, man ne taip smarkiai skauda, – jis patylėjo. – Be to, noriu tau kai ką pasakyti… kai ką, kas labai svarbu, ir noriu pasakyti tai dabar.

Mėja atsisėdo į krėslą ir kilstelėjo galvą.

– Aš klausau, mielasis, – ištarė taip švelniai, jog Arčeris net apstulbo, kad jos visai nenustebino jo įžanga.

– Mėja… – pradėjo jis, sustojo per kelis žingsnius nuo jos krėslo ir pažvelgė taip, tarytum nedidelis juos skyręs atstumas būtų neperžengiama bedugnė. Jaukioje namų tyloje jo balsas nuskambėjo šiurpiai ir Arčeris pakartojo: – Turiu tau kai ką papasakoti… apie save.

Ji sėdėjo tylėdama, nė nekrustelėjo, net blakstienos nevirptelėjo. Vis dar išbalusiame veide sustingo keista ramybė, sakytum, pasisemta iš kažkokio vidinio šaltinio.

Arčeris nurijo banalius savęs kaltinimus, kurie jau baudėsi išsprūsti iš lūpų. Jis nusprendė iškloti viską paprastai ir aiškiai, be nereikalingų priekaištų ir atsiprašinėjimų.

– Ponia Olenska… – pradėjo jis, bet išgirdusi šį vardą Mėja pakėlė ranką, lyg norėdama jį sustabdyti, o dujinio žibinto šviesa plykstelėjo ant jos auksinio sutuoktuvių žiedo.

– Kodėl šiandien mes turėtume kalbėtis apie Eleną? – paklausė ji ir apmaudžiai papūtė lūpas.

– Todėl, kad man derėjo pasakyti tai anksčiau.

Mėjos veidas liko ramus.

– Bet, mielasis, ar to reikia? Suprantu, kartais būdavau neteisi jos atžvilgiu… Matyt, ne tik aš – mes visi. Žinoma, tu supratai ją geriau nei mes, nes visada buvai jai malonus. Bet koks dabar skirtumas, jeigu viskas jau baigta?

Arčeris apstulbęs pažvelgė į žmoną. Nejaugi jį sukaustęs nerealumo jausmas persidavė ir Mėjai?

– Baigta?.. Ką tai reiškia? – mikčiodamas sumurmėjo jis.

Mėja tebežiūrėjo į jį giedromis akimis.

– Kaip ką reiškia? Argi tu nežinai, kad neilgai trukus ji grįžta į Europą? Močiutė tam pritaria, supranta Eleną ir davė nurodymą taip sutvarkyti jos reikalus, kad ji būtų nepriklausoma nuo vyro…

Mėja nutilo, ir Arčeris, mėšlungiškai įsikirtęs į židinio atbrailą ir atsirėmęs į ją, kad neparkristų, bergždžiai mėgino tokią pat pusiausvyrą suteikti savo surizgusioms mintims.

– Maniau, – lygiu balsu tęsė jo žmona, – kad taip ilgai užtrukai kontoroje kaip tik dėl tų reikalų. Regis, viskas išsisprendė šį rytą. – Neatlaikiusi tuščio jo žvilgsnio Mėja nuleido akis ir jos veidas vėl akimirką plykstelėjo raudoniu.

Supratęs, kad jo žvilgsnis turbūt nepakeliamas, Arčeris nusigręžė, atsirėmė alkūnėmis į židinio atbrailą ir užsidengė rankomis veidą. Ausyse jam pašėlusiai kalė ir ūžė, jis negalėjo suprasti, ar taip jo gyslose pulsuoja kraujas, ar ant židinio tiksi laikrodis.

Mėja sėdėjo nejudėdama ir netardama nė žodžio, kol laikrodis lėtai atseikėjo penkias minutes. Anglių gabalas nukrito ant židinio grotelių. Išgirdęs, kad Mėja atsistojo ir įmetė jį atgal, Arčeris pagaliau atsisuko ir pažvelgė jai į veidą.