Эдит Уортон: Nekaltybės amžius

Tik „užsienio viešnios“ garbei surengtuose kviestiniuose pietuose misis fon der Leiden galėjo susitaikyti su tuo, kad tenka sėdėti šeimininko kairėje. Kita vertus, vargu ar įmanoma dar įtikinamiau pabrėžti, kad ponia Olenska – „užsienietė“, negu šia atsisveikinimo duokle, ir misis fon der Leiden priėmė jai paskirtą antraeilę vietą taip maloniai, kad neliko abejonių: šeimininkų sprendimui ji pritaria. Yra dalykų, kuriuos būtina padaryti, ir jeigu jau darai, tai padoriai ir oriai, – ir vienas iš tokių dalykų, pagal senojo Niujorko įstatymus, yra priedermė susitelkti visam klanui apie giminaitę, kuri iš jo ištremiama. Dabar, kai bilietas į Europą grafienei Olenskai jau užsakytas ir apmokėtas, Velandai ir Mingotai buvo pasiryžę viskam, kad įrodytų jai neblėstantį prieraišumą. Sėdėdamas savo vietoje stalo gale Arčeris su nuostaba žiūrėjo, kaip jie iš visų jėgų stengiasi sugrąžinti jai buvusį populiarumą, užgniaužti priekaištus, padejuoti dėl jos praeities ir šeimos palankumu nušviesti dabartį. Misis fon der Leiden žvelgė į ją bemaž geranoriškai šypsodamasi, ir tai rodė didžiausią nuoširdumą, kokį ji pajėgė iš savęs išspausti, o misteris fon der Leidenas iš savo vietos Mėjos dešinėje apžiūrinėjo stalą akivaizdžiai ketindamas pasiteisinti dėl gvazdikų, kuriuos siuntinėjo jai iš Skaiterklifo.

Atrodė, Arčeris taip pat dalyvauja šiame spektaklyje, tačiau apimtas keisto nesvarumo jis pleveno kažkur tarp šviestuvo ir lubų, užvis labiausiai stebėdamasis, kad apskritai čia yra. Kai jo žvilgsnis nuklysdavo nuo vienos nerūpestingos ir sočios fizionomijos prie kitos, visi šie iš pažiūros geraširdžiai žmonės, prie Mėjos stalo šveičiantys keptą antį, jam atrodė kaip gauja tylių susimokėlių, o jis pats ir išblyškusi moteris dešinėje – jų sąmokslo aukos. Ir kaip begalybė smulkučių lūžusių spindulių susitelkia vienon vieton ir ūmai plyksteli miglose, jo galvoje staiga nušvito mintis, kad visiems šiems žmonėms juodu su ponia Olenska yra meilužiai – meilužiai ta ypatinga prasme, kurią

šiam žodžiui suteikia „užsieniniai“ žodynai. Arčeris suprato: jau ne vieną mėnesį jį seka nesuskaičiuojama daugybė tylių, įdėmių akių, klausosi daugybė ausų. Suvokė, kad kažkokiu jam dar nežinomu būdu jis buvo atskirtas nuo savo nusikaltimo bendrininkės, o visas klanas, susitelkęs apie jo žmoną, tylomis nuduoda, jog niekas nieko nežino, nė iš tolo nenumano, o šie pietūs surengti tik dėl visai suprantamo Mėjos noro širdingai atsisveikinti su mylima drauge ir pussesere.

Tai buvo senajame Niujorke išmėgintas būdas atimti gyvastį „nepraliejus kraujo“ – būdas, priimtinas žmonėms, kurie skandalo bijo labiau negu maro, padorumą vertina labiau negu drąsą ir yra įsitikinę, kad užvis nemaloniausias dalykas – scenos, jeigu neminėsime tų, kurie duoda joms dingstį.

Apniktas tokių minčių Arčeris jautėsi lyg belaisvis ginkluotų priešų stovykloje. Jis apžvelgė stalą ir pamatęs, kad jo kalintojai, skonėdamiesi Floridos šparagais, doroja Bofortą su žmona, suprato, kokie jie negailestingi. „Nori parodyti, kas laukia manęs“, – pamanė jis ir suvokė, kad užuomina ir analogija kur kas veiksmingesnė už veiksmą, o tyla – už neapgalvotus sprendimus. Tada jį apėmė toks siaubas, tarsi už nugaros būtų užsitrenkusios šeimos laidojimo rūsio durys.

Arčeris nusijuokė ir sutiko išsigandusios misis fon der Leiden žvilgsnį.

– Jums tai atrodo juokinga? – nenatūraliai šypsodamasi paklausė ji. – Žinoma, aš sutinku, vargšės Reginos ketinimas pasilikti Niujorke tam tikru požiūriu tikrai juokingas.

Ir Arčeris sumurmėjo:

– Taip taip, žinoma.

Tada jis pastebėjo, kad kitas ponios Olenskos kaimynas jau kuris laikas įsigilinęs į pokalbį su dama jam iš dešinės. Taip pat pamatė, kad Mėja, ramiai sėdėjusi tarp misterio fon der Leideno ir misterio Selfridžo Merio, greitu žvilgsniu permetė stalą. Buvo visiškai aišku: šeimininkas ir jo kaimynė iš dešinės negali per visus pietus neištarti nė žodžio. Jis pasigręžė į ponią Olenską ir pamatė blankią jos šypseną. „Ką gi, mudu narsiai laikysimės iki galo“, – tarytum bylojo jos žvilgsnis.

– Ar kelionė jūsų nenuvargino? – paklausė Arčeris ir išsigando savo paties visai natūralaus balso, o ji atsakė, kad ne, priešingai, jai retai kada yra tekę keliauti taip patogiai.

– Jeigu neminėsime baisaus karščio traukinyje, – pridūrė ji, ir Arčeris pamanė, kad ten, kur ji vyksta, neteks kentėti nuo karščio.

– Niekad gyvenime nesu taip baisiai šalęs, kaip kartą traukinyje tarp Kalė ir Paryžiaus, – garsiai ir aiškiai pranešė jis.

Ji atsakė, kad visai nenuostabu, bet juk galima pasiimti pledą, be to, jokia kelionė neapsieina be sunkumų, o jis užsikirsdamas atitarė, esą tie visi sunkumai – niekis, palyginti su palaiminga išvykimo būsena. Ponia Olenska paraudo, o Arčeris ūmai pakėlė balsą ir pridūrė:

– Aš taip pat netrukus ketinu išsirengti į kelionę.

Jos veidu perbėgo virpulys, o Arčeris palinko į Redžio Čiverso pusę ir šūktelėjo:

– Klausyk, Redi, ką tu manai apie kelionę aplink pasaulį – tuojau pat, tiksliau, ateinantį mėnesį? Jeigu sutinki, aš neprieštaraučiau…

Bet misis Čivers suciepsėjo negalinti išleisti Redžio iki Martos Vašington labdaros baliaus, kurį ketinanti surengti Velykų savaitę, kad paremtų akluosius, o jos vyras nerūpestingai pareiškė, jog tuo metu jis kaip tik pradės rengtis tarptautinėms vandensvydžio varžyboms.

Misteris Selfridžas Meris nugirdo žodžius „kelionė aplink pasaulį“, ir kadangi kartą savo garine jachta jau buvo apiplaukęs Žemės rutulį, pasinaudojo proga paleisti kelias dygias pastabas apie Viduržemio jūros uostų seklumą. Galų gale tai visai nesvarbu, pridūrė jis, nes jeigu jau esate matę Atėnus, Smirną ir Konstantinopolį, į ką bežiūrėti? O misis Meri pareiškė visą gyvenimą jausianti dėkingumą daktarui Benkoumui, kad šis privertė juos pasižadėti nevažiuot į Neapolį dėl ten siaučiančios karštinės.

– Tačiau, norint kaip reikiant apžiūrėti Indiją, reikia trijų savaičių, – pripažino jos vyras, iš paskutiniųjų stengdamasis parodyti, kad nėra koks lengvapėdis žiopsotojas. O tada damos pasišalino į viršų, į svetainę. Bibliotekoje, nors buvo kur kas iškilesnių asmenų, pirmuoju smuiku užgrojo Lorencas Lefertsas.

Kaip ir derėjo tikėtis, pokalbis pakrypo apie Bofortus, ir net misteris fon der Leidenas ir misteris Selfridžas Meris, įsitaisę garbingiausiuose krėsluose, jiems užleistuose tyliu visų sutarimu, nutilo ir įdėmiai klausėsi Lorenco filipikos [filipikos – piktos, griežtos kaltinamosios kalbos – vert.].

Lefertsas dar niekada nebuvo taip galingai persmelktas jausmų, kurie padarytų garbę kiekvienam tikram krikščioniui, ir niekada taip nešlovino šventojo namų židinio. Pasipiktinimas suteikė jo gražbylystei kandumo, ir buvo visiškai akivaizdu: jeigu kiti sektų jo pavyzdžiu ir elgtųsi, kaip jis sako, aukštuomenė niekada nebūtų taip žemai smukusi, kad priimtų į savo tarpą tą užsienietį išsišokėlį Bofortą – net jeigu jis būtų vedęs merginą iš Leningų ar fon der Leidenų, o ne iš Dalasų šeimos. O kaip jis būtų įstengęs susigiminiuoti su Dalasais, piktai klausė Lefertsas, jeigu prieš tai nebūtų įsiskverbęs į kai kuriuos namus? Tada jau ir misis Lemiuel Straizers, ir į ją panašūs įsigavo ten įkandin jo. Kai visuomenė atveria duris vulgarioms moterims, žala dar ne tokia didelė, nors nauda gana abejotina, tačiau jeigu pradės rodyti pakantumą neaiškios kilmės vyrams, nešvarių turtų savininkams, ji žlugs – ir labai greitai.