Эдит Уортон: Nekaltybės amžius

– Jeigu reikalai ir toliau taip sparčiai blogės, – grumėjo Lefertsas lyg koks jaunas, geriausio siuvėjo aprengtas pranašas, kurio dar nespėta užmėtyti akmenimis, – sulauksime laikų, kai mūsų vaikai pešis dėl kvietimo į perėjūnų namus ir ves Boforto išperas.

– Na, šito jau per daug! – įsiterpė Redis Čiversas ir jaunasis Venas Niulandas, bet misteris Selfridžas Meris, regis, nejuokais susirūpino, o jautrų misterio fon der Leideno veidą iškreipė kartėlio ir pasibjaurėjimo grimasa.

– Argi jis jų turi? – pastatė ausis misteris Silertonas Džeksonas, o kai Lefertsas pamėgino viską nuleisti juokais, senis sučiulbo Arčeriui į ausį: – Ak, jau tie tvarkos sergėtojai! Žmonės, laikantys prasčiausius virėjus, amžinai kartoja, kad vos papietauja ne namie, jiems iškart sutrinka skrandis.

Tačiau sklando gandai, kad mūsų bičiulis Lefertsas turi svarų argumentą savo diatribei [Diatribė – griežta, priekabi kalba arba tokio pobūdžio literatūros kūrinys – vert.] – kaip supratau, šį kartą kažkokia panelė mašininkė…

Pokalbis plaukė pro Arčerį lyg kokia pakvaišusi upė, kuri vis bėga ir bėga, nes nemoka sustoti. Aplinkinių veiduose jis matė susidomėjimą, pasitenkinimą ir net džiaugsmą. Girdėjo jaunų vyrų juoką ir pagyras jo maderai, kurią teikėsi pagerbti net misteris fon der Leidenas ir misteris Selfridžas Meris. Jis miglotai jautė draugiškumą, tarytum kalėjimo sargai stengtųsi palengvinti nelaisvę savo kaliniui, kuriuo jis jautėsi esąs, ir šis jausmas dar labiau sustiprino žūtbūtinį jo pasiryžimą išsiveržti į laisvę.

Svetainėje, kai neilgai trukus jie prisidėjo prie damų, Arčerį pasitiko triumfuojantis Mėjos žvilgsnis, kuriame jis perskaitė įsitikinimą, kad viskas einasi kuo puikiausiai. Ji pasitraukė nuo ponios Olenskos, ir misis fon der Leiden nedelsdama pamojo šiai prisėsti šalia ant paauksuotos otomanės. Misis Selfridž Meri net perėjo per visą kambarį, kad prisidėtų prie jų, ir Arčeris suprato: čia taip pat suregztas sąmokslas, kaip sugrąžinti Elenai gerą vardą ir amžiams ją pamiršti. Jo tylus, glaudžiai susitelkęs pasaulėlis pasišovė bet kokia kaina parodyti, kad niekada, nė akimirką nesuabejojo nei ponios Olenskos dorybingumu, nei nesudrumsta Arčerio šeimynine laime. Visi šitie meilūs ir nepalenkiami žmonės iš visų jėgų vienas prieš kitą vaidino niekada nieko bloga negirdėję, neįtarę, vaje, net nenujautę, ir šitas gudriai suraizgytas ir kruopščiai sumanytas visuotinis apsimetinėjimas dar kartą patvirtino Arčerio nuojautą, kad Niujorkas laiko jį ponios Olenskos meilužiu. Jis pagavo pergalingą spindesį žmonos akyse ir pirmą kartą suprato: ji galvoja lygiai taip pat. Pastarasis atradimas sukėlė Arčerio viduje tūnančių demonų juoką – kvatojimą, kurio grumėjimas lydėjo jo pastangas aptarti su misis Čivers ir mažąja misis Niuland Martos Vašington balių, ir taip tęsėsi vakaras – laikas bėgo ir bėgo lyg kokia pakvaišusi upė, kuri nemoka sustoti.

Pagaliau Arčeris pamatė, kad ponia Olenska atsistojo ir pradėjo atsisveikinti. Jis suprato: ji tuojau pat išeis, ir pamėgino prisiminti, ką pasakė jai per pietus, bet nepajėgė atgaminti atmintyje nė vieno jų pokalbio žodžio.

Ponia Olenska pasuko prie Mėjos ir visa draugija iškart jas apstojo. Jaunosios moterys paspaudė viena kitai ranką, tada Mėja pasilenkė ir pabučiavo pusseserę.

– Žinoma, mūsų šeimininkė daug gražesnė, – šnibžtelėjo Redis Čiversas jaunajai misis Niuland, ir tai išgirdęs Arčeris prisiminė šiurkštų Boforto pajuokavimą apie niekam nereikalingą Mėjos grožį.

Po akimirkos jis jau buvo prieškambaryje ir siautė ponios Olenskos pečius jos pelerina.

Nors mintys galvoje painiojosi, Arčeris tvirtai laikėsi sprendimo nepasakyti jai nieko, kas galėtų išgąsdinti arba sukelti nerimą. Įsitikinęs, kad niekas pasaulyje jau negali išmušti jo iš pasirinkto kelio, jis rado jėgų leisti įvykiams tekėti sava vaga. Tačiau lydint ponią Olenską į prieškambarį nelauktai jį užvaldė aistringas noras nors sekundę pasilikti dviese prie jos karietos durelių.

– Ar jūsų karieta čia? – paklausė jis, ir tada misis fon der Leiden, tuo metu siaučiama į karališkus sabalų kailinius, švelniai tarė:

– Mes parvešime mieląją Eleną namo.

Arčerio širdis krūptelėjo, o ponia Olenska, viena ranka prilaikydama peleriną ir vėduoklę, ištiesė jam kitą ranką.

– Iki pasimatymo, – tarė ji.

– Iki pasimatymo, netrukus pasimatysiu su jumis Paryžiuje,

– atsakė jis taip garsiai, kad pačiam pasirodė, jog šaukia.

– Ak, – sušnibždėjo ji, – jeigu judu su Mėja galėtumėte atvažiuoti!..

Misteris fon der Leidenas priėjęs pasiūlė jai ranką ir Arčeris pasisuko į misis fon der Leiden. Akimirką žvarbioje didžiulio lando tamsoje jam prieš akis dar šmėstelėjo Elenos veido ovalas, ramus akių spindesys – ir ji išvažiavo.

Kildamas laiptais Arčeris susitiko Lefertsą, kuris drauge su žmona leidosi žemyn. Lefertsas sugriebė šeimininką už rankovės, timptelėjo į šalį praleisdamas Gertrūdą ir sušnibždėjo:

– Klausyk, seni, ar neprieštarausi, jeigu pasakysiu, kad rytoj vakare norėčiau papietauti su tavimi klube? Labai ačiū, drauguži! Labos nakties.

**

– Viskas praėjo kuo puikiausiai, tiesa? – nuo bibliotekos slenksčio pasigirdo Mėjos balsas.

Arčeris krūptelėjo ir atsikvošėjo. Kai išvažiavo paskutinė karieta, jis pakilo į biblioteką ir uždarė paskui save duris tikėdamasis, kad žmona, kuri užtruko apačioje, eis tiesiai į savo kambarį. Bet štai ji stovi priešais jį, veidas išblyškęs, pavargęs, ir pamynusi nuovargį spinduliuoja dirbtinę energiją.

– Ar galiu užeit pasišnekėti? – paklausė ji.

– Žinoma. Bet tu turbūt baisiai nori miego…

– Nė kiek. Noriu truputį pasėdėti su tavimi.

– Gerai, – pasakė Arčeris ir pristūmė jos krėslą arčiau ugnies.

Mėja įsitaisė krėsle, jis taip pat atsisėdo į savąjį, ir abu ilgam nutilo. Pagaliau Arčeris užsikirsdamas prabilo:

– Jeigu nesi pavargusi ir nori pasikalbėti, turiu kai ką tau pasakyti. Mėginau aną vakarą…

Ji metė į vyrą žvilgsnį.

– Klausau, mielasis. Norėjai pasakyti kažką apie save?

– Apie save. Tu sakai, kad nepavargai. Užtai aš pavargau.

Mirtinai pavargau…

Nespėjo jis ištarti šių žodžių, o jos veide atsirado švelnaus rūpesčio išraiška.

– Ak, Niulandai, aš seniai tai pastebėjau! Ant tavo pečių suverčia tiek darbo…

– Galbūt. Šiaip ar taip, aš noriu pakeisti aplinką…

– Pakeisti aplinką? Tu nori mesti teisę?

– Aš noriu išvažiuoti, ir nedelsiant. Į ilgą kelionę... kuo toliau nuo visko…

Jis nutilo pajutęs, kad nepavyko pasakyti šito abejingai, kaip būtų pasakęs žmogus, trokštantis permainų, bet pernelyg pavargęs jomis džiaugtis. Nors ir labai stengėsi, jo balse nuskambėjo nekantrumas.

– Kuo toliau nuo visko, – pakartojo jis.

– Kuo toliau? Kur?

– Ak, dar nežinau. Į Indiją arba Japoniją.

Mėja pakilo. Arčeris sėdėjo nuleidęs galvą ir parėmęs ranka smakrą, todėl jos nematė, tik pajuto šalia savęs jos aromatą ir šilumą.

– Į tokią tolybę? Bijau, mielasis, kad tu negalėsi… – dvejodama tarė Mėja. – Nebent pasiimtum drauge ir mane. – Pamačiusi, jog jis tyli, tęsė toliau tokiu skaidriu ir lygiu balsu, kad kiekvienas skiemuo aidėjo Arčerio smegenyse lyg mažučio plaktuko smūgis. – Žinoma, jeigu daktarai leis man važiuoti… bet bijau, kad neleis… Matai, Niulandai, šįryt aš įsitikinau kai kuo, ko labai tikėjausi ir apie ką svajojau.