Эдит Уортон - Nekaltybės amžius

Kas liko iš to ankšto pasaulėlio, kuriame jis užaugo ir kurio įstatymai pančiojo jam rankas ir kojas? Jis prisiminė pašaipią vargšelio Lorenco Lefertso pranašystę, prieš daugelį metų ištartą šiame kambaryje: „Jeigu reikalai ir toliau taip sparčiai blogės, sulauksime laikų, kai mūsų vaikai ves Boforto išperas.“

Kaip tik tai ir rengėsi padaryti vyresnysis Arčerio sūnus, jo pasididžiavimas ir numylėtinis, bet niekas nesistebėjo ir jam dėl to nepriekaištavo. Net teta Džeinė, kuri išliko tokia pat kaip savo senatviškos jaunystės dienomis. Ji išėmė iš rausvos vatos motinos smaragdų ir smulkiųjų perlų vėrinį ir drebančiomis rankomis įteikė būsimajai marčiai. O Fanė Bofort nė kiek nenusiminė negavusi dovanų kokio Paryžiaus juvelyro sukurto komplekto – priešingai, susižavėjusi senovinio vėrinio subtilumu pareiškė, kad su juo jausis lyg dama iš Izabės miniatiūros.

Fanė Bofort, kuri po savo tėvų mirties, būdama aštuoniolikos pasirodė Niujorke, pavergė jį beveik taip pat kaip ponia Olenska prieš trisdešimt metų. Šįkart aukštuomenė, užuot nepatikliai ir baimingai žvairavusi, ramiausiai ją priėmė, lyg taip ir turėtų būti. Ji buvo dailutė, linksma ir puikiai išauklėta – tad ko dar norėti? Neatsirado tokių ribotų žmonių, kurie būtų norėję kapstytis beveik pamirštose jos kilmės ir tėvo praeities aplinkybėse. Tik pagyvenę žmonės dar prisiminė tokį nereikšmingą Niujorko finansinio gyvenimo įvykį kaip Boforto žlugimas arba faktą, kad po žmonos mirties jis tyliai vedė gerai žinomą Fanę Ring ir su naująja žmona bei maža dukrele, paveldėjusia motinos grožį, išvyko iš šalies. Vėliau pasiekdavo gandai, esą jis gyvena Konstantinopolyje, paskui Rusijoje, o dar po dešimties metų draugiškai pasitikdavo amerikiečių keliautojus Buenos Airėse, kur atstovavo stambiai draudimo kompanijai. Juodu su žmona gyveno ten nieko nestokodami ir laimingai pasimirė. Vieną gražią dieną našlaite likusi jų dukra pasirodė Niujorke ir buvo patikėta Mėjos Arčer brolienės misis Veland globai, o pastarosios vyras paskirtas merginos globėju. Todėl ji iškart beveik giminiškais santykiais suartėjo su Arčerių vaikais ir visuomenė nenustebo, kai buvo paskelbtos jos ir Dalaso sužadėtuvės.

Niekas negalėtų labiau prikišamai parodyti, kaip pasikeitė pasaulis. Dabar žmonės buvo pernelyg užsiėmę – reformomis ir judėjimais, visokiais kultais, stabukais ir pramogomis, kad pernelyg domėtųsi savo artimu. Kita vertus, ką reiškia kokio nors asmens praeitis milžiniškame kaleidoskope, kur visi visuomenės atomai sukasi toje pačioje plokštumoje?

**

Žvelgdamas pro viešbučio langą į didingą Paryžiaus gatvių šurmulį Niulandas Arčeris išgyveno primirštą jaudulį ir jaunatvišką nekantrumą.

Jo širdis po dukslia liemene jau seniai nebuvo taip plakusi ir plazdėjusi, kad atrodė, tuoj iššoks iš krūtinės, ir kraujas seniai nebuvo taip galingai pulsavęs smilkiniuose. Kažin, ar ir sūnaus širdis šitaip šėlioja šalia Fanės Bofort, pamanė jis ir nusprendė, kad ne. „Ji, be abejo, plaka taip pat smarkiai, bet

visai kitokiu ritmu“, – tarė sau Arčeris prisiminęs, kaip šaltai ir santūriai tasai jaunuolis pranešė apie savo sužadėtuves, nes laikė savaime suprantamu dalyku, kad šeima joms pritars.

„Dabar jaunimas įsitikinęs, kad gaus viską, ko įsigeis, o mes bemaž visada žinojome, jog negausime nieko. Štai esminis skirtumas. Vis dėlto keista... Nejaugi širdis gali taip pašėlusiai plakti dėl to, ko taip troškai kadaise?“

Tik vakar jie atvyko į Paryžių ir pavasario saulė sulaikė Arčerį prie atviro lango, pro kurį atsivėrė sidabriška Vandomo aikštės erdvė. Vienintelė – beveik vienintelė – sąlyga, kurią jis iškėlė sutikęs keliauti su Dalasu į užsienį – kad jo nevers gyventi kuriuose nors iš garsiųjų naujamadžių „rūmų“.

– Gerai, sutarta, – geraširdiškai sutiko Dalasas. – Apsistosime kokiame šauniame senoviškame viešbutuke, tarkime, „Bristolyje“. – Ir jo tėvas neteko žado išgirdęs, kad ilgaamžė imperatorių ir karalių rezidencija dabar vadinama senovišku viešbutuku, kur apsistojama dėl žavių nepatogumų ir išlikusio vietos kolorito.

Pirmaisiais neramiais metais Arčeris ne kartą mintyse piešė sugrįžimo į Paryžių paveikslą, bet palengva jo svajonės bluko, ir šį miestą jis įsivaizduodavo tik kaip foną, kuriame vyko ponios Olenskos gyvenimas. Tačiau naktimis, kai visi namiškiai seniai miegodavo, sėdėdamas bibliotekoje jis atgaivindavo atmintyje spindulingą pavasario žengimą į kaštonais apkraštuotus prospektus, gėles ir statulas miesto parkuose, alyvų aromatą, dvelkiantį nuo gėlininkių vežimėlių, didingą upės tekėjimą po didžiuliais tiltais, dailininkų, aktorių ir studentų minias, sklidinai pripildžiusias visas miesto arterijas. Dabar šis reginys visu puikumu atsivėrė jam prieš akis, ir gėrėdamasis juo pro langą Arčeris jautėsi esąs baikštus, senamadis, nevisavertis – tik apgailėtinas pilkas šešėlis, niekuo nepanašus į tą kietaširdį orų poną, kokiu kadaise troško tapti.

Dalasas linksmai paplekšnojo jam per petį.

– Na kaip, tėti? Šaunu, tiesa?! – Kurį laiką juodu tylomis gėrėjosi vaizdu, tada Dalasas tarė: – Beje, turiu tau malonią naujieną – pusę šešių mūsų laukia grafienė Olenska.

Pasakė tai atsainiai, abejingai, lyg pranešdamas kokią nors ne itin svarbią žinią – pavyzdžiui, kurią valandą rytoj išvyksta jų traukinys į Florenciją. Arčeris pažvelgė į sūnų ir linksmose jaunuolio akyse jam pasivaideno išdykėliška jo pramotės Mingot kibirkštėlė.

– Argi aš tau nesakiau? – tęsė Dalasas. – Pažadėjau Fanei, kad Paryžiuje padarysiu tris dalykus: gausiu jai paskutines Debiusi pjeses, aranžuotas fortepijonui, nueisiu į „Grand Ginjolį“ ir aplankysiu grafienę Olenską. Matai, ji labai padėjo Fanei, kai misteris Bofortas išsiuntė ją iš Buenos Airių į Švč. Mergelės Dangun ėmimo vienuolyno pensionatą. Paryžiuje Fanė neturėjo nei draugų, nei pažįstamų, o ponia Olenska buvo jai labai gera ir rūpindavosi ja per atostogas. Regis, ji draugavo su pirmąja misis Bofort, be to, juk yra mūsų giminaitė. Šįryt prieš išeidamas aš jai paskambinau ir pasakiau, kad mudu su tavimi esame Paryžiuje ir norime pas ją užsukti.

Arčeris negalėjo atitraukti nuo jo nustebusių akių.

– Pasakei jai, kad esu Paryžiuje?

– Žinoma, o ką? – Dalasas klausiamai kilstelėjo antakius. Nesulaukęs atsakymo jis perbraukė tėvui per ranką ir iškalbingai uždėjo delną ant peties. – Klausyk, tėti, o kokia ji buvo?

Arčeris pajuto, kaip nuo akiplėšiško sūnaus žvilgsnio kraujas ūžtelėjo jam į veidą.

– Nagi, prisipažink, juk judu bičiuliavotės. Sako, ji buvo labai gražutė.

– Gražutė? Nežinau. Ji buvo ne tokia kaip kitos.

– Taigi taigi, tas ir yra! Pamatai ir iškart pajunti: ji ne tokia kaip kitos, nors pats nežinai kodėl. Lygiai taip ir man su Fane.

Tėvas žingtelėjo atgal.

– Su Fane? Ką gi, mielasis… aš labai džiaugiuosi. Tik nematau…

– Liaukis, tėti, kalbi kaip prieštvaninis žmogus! Juk kadaise ji buvo… tavo Fanė, tiesa?

Dalasas kūnu ir siela buvo naujosios kartos atstovas, Niulando ir Mėjos Arčerių pirmagimis, kuriam niekas niekada nepajėgė įdiegti nė lašo kuklumo. „Kokia prasmė iš visko daryti paslaptis? Tik tiek naudos, kad žmonės stengiasi jas sušniukštinėti“, – priešgyniavo Dalasas, kai būdavo mokomas santūrumo. Tačiau dabar, sutikęs pašaipų sūnaus žvilgsnį, Arčeris perskaitė jame užuojautą.

– Mano Fanė?

– Na taip, moteris, dėl kurios buvai pasirengęs viską mesti… bet nemetei.