Эдит Уортон - Nekaltybės amžius

Tikėjimas ateitimi padėjo Arčeriui ramiai vaidinti savo dabartinį vaidmenį. Elena neleido jam nei raštu, nei kokiu kitu ženklu ar užuomina išlieti nusivylimo ir ilgesio. Atrodė, kad jų mirtiname bežadžiame žaidime koziriai vis dar jo rankose, ir todėl Arčeris kantriai laukė.

Pasitaikydavo ir gana sunkių akimirkų, kad ir kitą dieną po ponios Olenskos išvykimo, kai misteris Leterbleras pasikvietė jį nuodugniai aptarti įgaliojimo disponuoti turtu, kurį misis Menson Mingot pageidavo išduoti savo dukraitei. Arčeris su vyresniuoju partneriu gal porą valandų tyrinėjo dokumentą, ir visą laiką jo neapleido miglota nuojauta: su juo tariamasi ne dėl visai natūralios priežasties, kad jis giminaitis ir kad tikroji priežastis galų gale vis tiek atsiskleis.

– Ką gi, grafienė negalės nepripažinti, kad klausimas išspręstas teisingai, – užbaigė misteris Leterbleras, neaiškiai perskaitęs disponavimo turtu akto santrauką. – Turiu pasakyti, kad poniai Olenskai atseikėta itin dosniai.

– Dosniai? – ironiškai perklausė Arčeris. – Turite omenyje jos vyro pasiūlymą sugrąžinti jai jos pačios pinigus?

Tankūs gauruoti misterio Leterblero antakiai kilstelėjo pusę colio.

– Įstatymas yra įstatymas, mielasis, o jūsų žmonos pusseserė susituokė pagal prancūzų įstatymus. Reikia remtis prielaida, kad ji žinojo, ką daro.

– Net jeigu žinojo, tolesni įvykiai… – Arčeris ūmai nutilo. Misteris Leterbleras priglaudė rašiklio antgalį prie savo raukšlėtos nosies ir pažvelgė žemyn tokia mina, kokią dažnai nutaiso padorūs pagyvenę džentelmenai, norintys paaiškinti jaunikliams, kad nežinojimas nėra dorybė.

– Maloningasis pone, aš visai neketinu teisinti grafo nusižengimų, bet… kita vertus, neguldyčiau galvos… kad jis taip elgėsi norėdamas, taip sakant… akis už akį… dėl jaunojo sekretoriaus… – Misteris Leterbleras atrakino stalčių ir padėjo priešais Arčerį sulankstytą popieriaus lapą. – Štai pranešimas, diskretiškai surinktos informacijos sąvadas… – Kadangi Arčeris nepamėgino nei žvilgtelėti į popierių, nei atmesti pasiūlymo, advokatas jau kategoriškiau tarė: – Įsidėmėkite, aš netvirtinu, kad šis sąvadas nenuginčijamas, visai ne. Vis dėlto smulkmenos kartais būna labai reikšmingos… Ir apskritai, visos šalys neapsakomai patenkintos, kad klausimas išspręstas taip oriai.

– O taip, neapsakomai, – pritarė Arčeris ir pastūmė šalin popieriaus lapą.

**

Po dviejų dienų, kai jį pasikvietė misis Menson Mingot, Arčeriui teko atlaikyti dar sunkesnį išmėginimą.

Senę jis rado sutrikusią ir bambančią.

– Ar žinote, kad ji mane pametė? – išrėžė ji be jokios įžangos ir nelaukdama atsakymo tęsė: – Ak, neklauskite kodėl! Rado begalę priežasčių, ir jas visas aš jau spėjau pamiršti. O pati manau, kad ji tiesiog pabūgo numirti iš nuobodulio. Bent jau taip sako Augusta ir mano marčios. Nesu įsitikinusi, kad labai ją smerkiu. Olenskis – tikras niekšas, tačiau gyvenimas su juo vis tiek būtų daug linksmesnis negu Penktojoje aveniu. Žinoma, mano giminaičiai to nepripažįsta, jie įsivaizduoja, kad Penktoji aveniu – rojus žemėje, dar pridėjus Taikos gatvę. O juk vargšelė Elena nė nemano sugrįžti pas vyrą. Šiuo klausimu ji buvo tvirta, kaip visuomet, todėl apsigyvens Paryžiuje su ta begalve Medora… Žinoma, Paryžius yra Paryžius, ten veik už grašius galima išlaikyti karietą. Bet ji buvo linksma kaip paukštelė ir aš labai jos ilgėsiuosi… – Dvi ašarėlės, šykščios senatviškos ašarėlės nusirito išpurtusiais jos skruostais ir dingo neaprėpiamose ant krūtinės susimetusiose klostėse. – Prašau tik vieno, – užbaigė misis Mingot, – kad mane paliktų ramybėje. Tegul man pagaliau leidžia srėbti savo košę… – Ji viltingai žybtelėjo akimis į Arčerį.

Dar tą patį vakarą, vos Arčeriui sugrįžus namo, Mėja pranešė ketinanti surengti atsisveikinimo pietus pusseserės garbei. Nuo tada, kai ponia Olenska pabėgo į Vašingtoną, juodu nė karto neištarė jos vardo, ir Arčeris nustebęs pažvelgė į žmoną.

– Pietus… kam to reikia? – paklausė jis.

Ji užsiplieskė.

– Bet juk Elena tau patinka... Maniau, būsi patenkintas.

– Tai labai gražu, bet aš tikrai nesuprantu…

– Niulandai, aš būtinai tai padarysiu, – tarė ji ramiai, atsistojo ir priėjo prie savo rašomojo stalo. – Kvietimai jau parašyti. Mama man padėjo – jos nuomone, mes privalome tai padaryti.

Mėja nutilo, sutrikusi nusišypsojo, ir Arčeris ūmai priešais save išvydo įkūnytą šeimos paveikslą.

– Na gerai, – nusileido jis, įremdamas nereginčias akis į svečių sąrašą, kurį Mėja buvo spėjusi įsprausti jam į rankas.

**

Kai prieš pat pietus jis įžengė į svetainę, Mėja stovėjo pasilenkusi prie židinio ir mėgino priversti malkas degti joms neįprastoje nepriekaištingai nublizgintų koklių kaimynystėje.

Aukštosios lempos buvo uždegtos, visur puikavosi misterio fon der Leideno orchidėjos, sumerktos į įvairiausius naujamadžio porceliano ir sidabro indus. Misis Niuland Arčer svetainė vienu balsu buvo pripažinta esanti nuostabi. Paauksuota bambukinė žardinjerė su išpuoselėtomis raktažolėmis bei cinerarijomis užtvėrė priėjimą prie žibinto (ten konservatyvūs meno mylėtojai galėtų pasigrožėti mažute bronzine Miloso Veneros kopija), šviesiu brokatu apmuštos otomanės ir krėslai buvo vaizdingai sustumdyti aplink pliušu trauktus stalelius, tankiai nustatytus sidabriniais niekučiais, porceliano žvėriukais ir nuotraukomis su gėlėtais rėmeliais, o tarp palmių lyg tropikų gėlės stiebėsi lempos su rožių formos gaubtais.

– Elena turbūt niekada nėra mačiusi šito kambario taip apšviesto, – tarė Mėja, pakėlusi per dvikovą su pliauskomis įkaitusį veidą ir apmetusi kambarį žvilgsniu, iš kurio trykšte tryško visai suprantamas pasididžiavimas. Arčerio atsakymą užgožė su trenksmu kritusios varinės žnyplės, kurias Mėja buvo atrėmusi į židinį, ir nespėjo Arčeris padėti jų į vietą, kai buvo pranešta, kad atvyko misteris ir misis fon der Leidenai.

Įkandin jų plūstelėjo ir kiti – visi žinojo: fon der Leidenai nemėgsta, kai pietūs vėluoja. Netrukus kambarys jau buvo pilnas svečių, ir Arčeriui rodant misis Selfridž Meri nediduką tirštu lako sluoksniu padengtą Ferbekhoveno paveikslą „Etiudas su avimis“, kurį misis Veland padovanojo Mėjai per Kalėdas, šalimais atsirado ponia Olenska.

Ji buvo labai išblyškusi, ir todėl tamsūs plaukai atrodė dar tamsesni ir vešlesni nei visada. Šis blyškumas, o gal kelios eilės gintaro karolių ant kaklo, staiga priminė jam mažąją Eleną Mingot, su kuria jis šoko vaikų šventėse, kai Medora Menson pirmą kartą atsivežė ją į Niujorką.

Gal dėl gintaro karolių, kurie visai nederėjo prie veido spalvos, ar dėl netinkančios suknelės, Elenos veidas atrodė blukus ir bemaž negražus, tačiau Arčeris dar niekada nemylėjo jos taip, kaip tą akimirką. Jų rankos susitiko, ir jam pasirodė, kad išgirdo ją sakant: „Taip, mes išplaukiame rytoj „Rusija“…“ Tada trinktelėjo durys ir nuskambėjo Mėjos balsas:

– Niulandai! Pietūs patiekti! Būk geras, palydėk Eleną į valgomąjį.

Ponia Olenska įsikibo jam į parankę, ir pastebėjęs, kad ji be pirštinaičių, Arčeris prisiminė, kaip nenuleido akių nuo jos rankos tą vakarą, sėdėdamas mažutėje svetainėje 23-iojoje gatvėje. Grožis, apleidęs jos veidą, sakytum, rado prieglobstį jo rankovę gniaužiančiuose ilguose baltuose pirštuose su vos pastebimomis duobutėmis, ir Arčeris tarė sau: „Esu pasirengęs sekti paskui ją jau vien dėl to, kad galėčiau žiūrėti į šią ranką…“