Эдит Уортон: Nekaltybės amžius

Arčeris neramiai pažvelgė į žmoną ir ši, paraudusi lyg rasota rožė, suklupo ant grindų ir įsikniaubė veidu jam į kelius.

– Ak, mieloji, – ištarė jis, priglaudė ją prie savęs šalta ranka ir ėmė glostyti plaukus.

Stojo ilga tyla, kurią tūnantys jo viduje demonai užpildė gergždžiančiu juoku. Tada Mėja išsilaisvino iš jo glėbio ir atsistojo.

– Tu nenumanei?

– Na… ne. Aišku, aš tikėjausi…

Akimirką juodu tylomis žvelgė vienas į kitą, tada Arčeris nusigręžė nuo žmonos ir dusliai paklausė:

– Ar dar kam sakei?

– Tik savo ir tavo mamai. – Mėja paraudo iki plaukų pašaknių ir skubiai pridūrė: – Na, dar Elenai. Prisimeni, pasakojau, kaip kartą ilgai su ja šnekėjomės ir kad ji buvo labai miela.

– A… – nutęsė Arčeris – jam sustojo širdis.

Pajuto įdėmų žmonos žvilgsnį.

– Niulandai, ar neįsižeidei, kad jai pasakiau anksčiau negu tau?

– Įsižeidžiau? Kodėl turėčiau? – paklausė jis, iš paskutiniųjų stengdamasis susiimti. – Bet judvi kalbėjotės prieš dvi savaites, tiesa? O tu sakei, kad iki šio ryto nebuvai įsitikinusi.

Mėja dar tirščiau nuraudo, bet narsiai atlaikė jo žvilgsnį.

– Taip, tada aš dar nebuvau įsitikinusi… bet jai pasakiau, kad esu. Ir dabar pats matai, kad buvau teisi! – šūktelėjo ji ir žydrose akyse blykstelėjo triumfo ašaros.

XXXIV

​Niulandas ​Arčeris ​sėdėjo ​prie ​rašomojo ​stalo ​​​​​​​savo ​bibliotekoje ​​​​​​​​Rytų ​​​​​​​​​​39-ojoje gatvėje.

Jis ką tik sugrįžo iš oficialaus priėmimo, skirto naujų Metropoliteno muziejaus galerijų atidarymui. Žvalgantis po tas didžiules erdves, prikrautas daugybės šimtmečių lobių, kur tarp moksliškai aprašytų eksponatų slankiojo minia prašmatnių žmonių, jo atmintyje tarsi atsileido kažkokia surūdijusi spyruoklė.

– Bet juk čia viena iš tų salių, kur buvo laikoma Česnolos senovinė kolekcija, – išgirdo kažką sakant, ir staiga viskas aplinkui išnyko ir jis vėl pasijuto vienas besėdįs ant kietos odinės sofos prie šildytuvo, o grakšti figūrėlė ilgu ruonio kailio apsiaustu tolo tuščia senojo muziejaus anfilada.

Šis regėjimas prišaukė galybę kitų prisiminimų ir Arčeris tarsi kitomis akimis apsidairė po savo biblioteką, kuri jau daugiau kaip trisdešimt metų buvo vienišų jo apmąstymų ir visų draugiškų šeimos pokalbių vieta.

Šiame kambaryje nutiko didžiuma svarbių jo gyvenimo įvykių. Čia jo žmona beveik prieš dvidešimt šešerius metus sutrikusi (šiuolaikinės jaunos moterys dėl to tik nusijuoktų), rausdama ir užsikirsdama pasisakė jam besilaukianti kūdikio, čia vyriausiąjį jų sūnų Dalasą, kurio dėl silpnos sveikatos nebuvo galima vidury žiemos vežti į bažnyčią, pakrikštijo senas jų draugas Niujorko vyskupas – išvaizdus, didingas, nepakeičiamas vyskupas, visos vyskupijos pasididžiavimas. Čia, Mėjai ir auklei juokiantis už durų, Dalasas, šaukdamas „Tėti!“, pirmą kartą atkrypavo per grindis, o dukra Merė (tokia panaši į motiną) pranešė apie savo sužadėtuves su pačiu nuobodžiausiu ir pačiu patikimiausiu iš daugybės Redžio Čiverso sūnų. Čia Arčeris pabučiavo ją per vestuvinį šydą, o tada nuotaka ir jaunikis nusileido žemyn ir sėdo į automobilį, kuris nuvežė juos į Viešpaties Malonės bažnyčią, nes pasaulyje, kurio visi pamatai jau buvo išklibę, santuoka Viešpaties Malonės bažnyčioje išliko nepajudinama būtinybė.

Šioje bibliotekoje juodu su Mėja šnekėdavosi apie savo vaikų ateitį: apie Dalaso ir jaunėlio jo brolio Bilo reikalus, nepagydomą Merės abejingumą „išoriniam aukštuomenės blizgesiui“ ir jos aistrą filantropijai bei sportui – taip pat apie neaiškią trauką „menui“, kuri nenuoramą smalsuolį Dalasą galų gale nuvedė į žymaus Niujorko architekto dirbtuvę.

Šių laikų jaunuoliai nusigręžė nuo teisės ar verslo ir bandė jėgas įvairiausiose naujose veiklos srityse. Jeigu neįtraukė politika ir municipalinės reformos, reikėjo tikėtis, kad jie susidomės Centrinės Amerikos archeologija arba dekoratyvine sodininkyste, profesionaliai gilinsis į savo gimtosios šalies ikirevoliucinės architektūros studijas, mėgins tyrinėti ir pritaikyti vietos sąlygoms XVII amžiaus Jurgio stiliaus architektūrą ir protestuos prieš beprasmišką termino „kolonijinė“ vartojimą. Dabar niekas, išskyrus priemiesčių milijonierius bakalėjininkus, negyveno „kolonijinio“ stiliaus namuose.

O svarbiausia (Arčeriui kartais taip atrodydavo), kad čia, šioje bibliotekoje, Niujorko valstijos gubernatorius, – vieną vakarą jis atvyko iš Olbanio ir pasiliko nakvoti, – trankydamas kumščiu į stalą ir blykčiodamas akinių stiklais pareiškė namų šeimininkui:

– Velniop profesionalius politikus! Jūs, Arčeri, esate vienas iš tų žmonių, kurių reikia šaliai! Jeigu šias arklides lemta kada nors iškuopti, darbo privalo imtis tokie žmonės kaip jūs.

„Tokie žmonės kaip jūs…“ Ak, kaip sujaudino Arčerį šitie žodžiai! Kaip aistringai jis į juos atsišaukė! Tai buvo Nedo Vinseto andainykščio kvietimo pasiraitoti rankoves ir sukišti rankas giliai į purvą atgarsis, tačiau dabar šiuos žodžius ištarė žmogus, kuris pats parodė visiems pavyzdį ir į kurio šauksmą buvo neįmanoma neatsiliepti.

Žvelgdamas atgal Arčeris abejojo, ar tikrai šaliai reikia tokių žmonių kaip jis – bent jau aktyvios politinės veiklos baruose, apie kuriuos kalbėjo Teodoras Ruzveltas. Tiesą sakant, jis turėjo pakankamą pagrindą manyti, kad jai visai jų nereikia, nes patekęs į valstijos Įstatymų leidžiamąjį susirinkimą, po metų nebuvo perrinktas. Tada mielai vėl pasinėrė į nežinomybę ir ėmėsi nepastebimo, nors ir naudingo darbo miesto savivaldybėje, bet po kiek laiko jo atsisakė ir pradėjo rašyti straipsnius vienam iš pažangiųjų savaitraščių, mėginančių prikelti šalį iš įmigio. Taip, nebuvo kuo pernelyg didžiuotis, bet prisiminus, kokia ateitis laukė jo kartos ir aplinkos jaunuolių, pasmerktų murdytis nedidukėje pasipelnymo, sporto ir aukštuomenės gyvenimo baloje, kuria ir ribojosi jų akiratis, tai net kuklus jo indėlis į naująją tvarką, regis, tapdavo svarbus, kaip svarbi kiekviena plyta tvirtai sumūrytoje sienoje. Jis ne kažin kiek nuveikė viešajame gyvenime, nes iš prigimties buvo ir liko stebėtojas ir diletantas, bet sekė didžius darbus, žavėjosi aukštais idealais, didžiavosi draugyste su viena iš didžiųjų asmenybių ir sėmėsi iš jos jėgų.

Trumpai sakant, jis buvo iš tų, kuriuos pradėta vadinti „gerais piliečiais“. Niujorke jau daug metų nė vienas naujas filantropijos, vietinės savivaldos ar meno srities sumanymas neapsieidavo be jo patarimo ir paramos. Kai kildavo mintis įsteigti mokyklą neįgaliems vaikams, pertvarkyti Meno muziejų, įkurti Groljė [bibliofilų organizacija, įkurta Niujorke 1884 metais – vert.] klubą, atidaryti naują biblioteką ar suburti kokią kamerinės muzikos draugiją, žmonės sakydavo: „Pasitarkite su Arčeriu.“ Jo dienos buvo kupinos veiklos, kilnios veiklos. O ko daugiau žmogui norėti?!

Vis dėlto vieno jam trūko – dvasinės harmonijos. Bet dabar Arčeris jau žinojo, kad šis dalykas visiškai neįmanomas ir nepasiekiamas, todėl burnoti prieš likimą – tas pats, kaip sielvartauti, jog nelaimėjai loterijoje. Šioje loterijoje buvo šimtas milijonų bilietų ir tik vienas prizas, o jis neturėjo nė menkiausio šanso. Jeigu ir pagalvodavo apie Eleną Olenską, tai tik abstrakčiai ir giedrai, kaip apie idealią mylimąją iš knygos ar paveikslo – ji tapo visko, ko Arčeris stokojo, apibendrintu paveikslu. Šis paveikslas, miglotas ir vargiai beįžiūrimas, sulaikydavo jį nuo minčių apie kitas moteris. Jis buvo ištikimas vyras, ir kai Mėja slaugydama jaunėlį sūnų netikėtai užsikrėtė infekciniu plaučių uždegimu ir pasimirė, Arčeris nuoširdžiai ją apgailėjo. Per jųdviejų ilgą bendrą gyvenimą Arčeris suprato svarbų dalyką: tegu santuoka – nuobodi pareiga, svarbu išsaugoti jos orumą, nes kai tai prarandi, gyvenimas kaipmat pavirsta žemiausių aistrų kova.