Эдит Уортон - Nekaltybės amžius

Dairydamasis aplinkui Arčeris skaitė savo praeitį ir ją apraudojo. Šiaip ar taip, senieji papročiai turėjo daug gerų bruožų.

Jo žvilgsnis, perbėgęs per kambarį, kurį Dalasas buvo papuošęs angliškomis mecotinto [mecotintas – grafikos technika – vert.] graviūromis, čipendeilo stiliaus šifonjerėmis [šifonjerė – spinta baltiniams ir smulkiems daiktams laikyti – vert.], kruopščiai parinktais mėlyno ir balto porceliano niekučiais ir elektros šviestuvais su jaukiais gaubtais, sugrįžo prie senamadžio Istleiko stiliaus rašomojo stalo, su kuriuo jis nė už ką nenorėjo skirtis, ir pirmosios Mėjos nuotraukos, kuri stovėjo įprastoje vietoje šalia rašalinės.

Į jį žvelgė aukšta, pilnakrūtė, liekna mergina, apsivilkusi iškrakmolyta muslino suknele, su itališkų šiaudelių plačiakrašte skrybėlaite – tokią jis pamatė Mėją kadaise po apelsinmedžiais ispanų misijos sode. Tokia kaip tądien ji ir išliko – niekada nepakilo aukščiau andainykščio tobulumo, bet niekada ir nenusmuko žemiau – kilni, ištikima, nenuilstanti, tačiau visiškai neturinti vaizduotės ir gebėjimo dvasiškai augti, nes kai jos jaunystės pasaulis virto griuvėsiais ir persitvarkė, ji tų permainų net nepastebėjo. Dėl šito nepajudinamo nuostabaus aklumo Mėjos akiratis visiems laikams liko nepakitęs. Jos nesugebėjimas pastebėti permainas vertė vaikus slėpti nuo motinos savo pažiūras, lygiai kaip Arčeris slėpė savąsias. Tėvas ir vaikai iš pat pradžių ėmė veidmainiškai apsimetinėti, tarsi viskas yra kaip buvę, ir nesąmoningai susivienijo į savitą nekaltą šeimos sąmokslininkų grupelę. Mėja buvo įsitikinusi, kad pasaulis – nuostabi vieta, pilna tokių pat mylinčių darnių šeimų, ir nuolankiai jį apleido nė akimirką tuo nesuabejojusi. Kad ir kas nutiktų, Niulandas skiepys Dalasui tėvų principus ir prietarus, o Dalasas (kai Niulandas nukeliaus paskui Mėją) savo ruožtu perduos šiuos šventuosius priesakus jaunėliui Bilui. Mere ji tikėjo kaip pačia savimi. Ir štai, išplėšusi mažąjį Bilą iš mirties nagų ir sumokėjusi už tai gyvybe, ji patenkinta atgulė savo vieton Arčerių šeimos kapavietėje Šv. Morkaus bažnyčioje, kur jau ilsėjosi misis Arčer, visiškai saugi nuo baisiosios „tendencijos“, apie kurios buvimą jos marti niekada nė neįtarė.

Priešais Mėjos portretą stovėjo jos dukters nuotrauka. Merė Čivers buvo tokia pat aukšta ir šviesiaplaukė kaip motina, tik jos liemuo ne toks liaunas, krūtinė plokščia, o pati, paklusdama nepastovios mados reikalavimui, buvo šiek tiek susikūprinusi. Turėdama dvidešimties colių apimties Mėjos Arčer liemenį, kurį ji lengvai apsijuosdavo žydruoju šalikėliu, Merė Čivers nebūtų pajėgusi atlikti savo sportinių žygdarbių. Ir šis skirtumas atrodė simboliškas – motinos gyvenimas buvo suveržtas taip pat kietai kaip ir jos liemuo. Merės, nė kiek ne mažiau rafinuotos ir nė kiek ne protingesnės, gyvenimas vis dėlto buvo nepalyginamai laisvesnis, o pažiūros – platesnės. Net ir naujoji tvarka turėjo savo pranašumų.

Suskambėjo telefonas, Arčeris nusisuko nuo nuotraukų ir pakėlė ragelį. Kaip toli jie nuėjo nuo tų dienų, kai vienintelė Niujorko ryšio priemonė buvo greitakojai berniukai pasiuntiniai, vilkintys apsiaustais varinėmis sagomis!

– Jus kviečia Čikaga.

A, tikriausiai Dalasas – firma pasiuntė jį į Čikagą aptarti rūmų, kuriuos ketino statyti ant ežero kranto jaunam, pažangių idėjų pilnam milijonieriui, projekto. Tvarkyti tokius reikalus firma paprastai siųsdavo Dalasą.

– Alio, tėti! Taip, čia aš, Dalasas. Klausyk, ką manai, jeigu išplauktume antradienį? „Mauritanija“. Na taip, kitą antradienį. Mūsų klientas nori, kad pirmiau, negu galutinai apsispręsime, apžiūrėčiau kai kuriuos Italijos sodus, ir prašo manęs pašokėti ten artimiausiu garlaiviu. Birželio pirmą turiu sugrįžti namo, – ragelyje pasigirdo smagus sutrikusio jaunuolio kikenimas, – todėl turime pasiskubinti. Klausyk, tėti, man reikia tavo pagalbos, todėl labai prašau, važiuojam.

Atrodė, jis kalba čia pat, kambaryje: balsas skambėjo taip arti ir taip natūraliai, lyg Dalasas sėdėtų atsidrėbęs savo numylėtame krėsle prie židinio. Kitu metu Arčeris nebūtų stebėjęsis, nes tarpmiestiniai pokalbiai telefonu tapo tokie pat įprasti kaip elektros šviesa ir penkias dienas tetrunkanti kelionė į Europą per Atlanto vandenyną. Vienintelis dalykas, kuris jį šiek tiek išgąsdino, buvo juokas: Arčeriui vis dar atrodė stebuklas, kad per daugybę mylių – per kalnus, miškus, upes, per prerijas ir dundančius miestus, kur bruzda milijonai abejingų žmonių – Dalaso juokas gali taip aiškiai pranešti: „Žinoma, aš trūks plyš turiu sugrįžti pirmą, nes juk penktą – mudviejų su Fane Bofort vestuvės.“

Sūnus tęsė:

– Pagalvoti? Ne, sere, nė minutės. Tuojau pat turi pasakyti „taip“. Ne? Kodėl? Ar gali pateikti nors vieną protingą argumentą? Negali? Taip ir maniau. Vadinasi, važiuojam? Būk geras, rytoj pirmiausia paskambink į Kunardo kontorą ir užsakyk atgalinius bilietus garlaiviu iš Marselio. Klausyk, tėti, juk čia bus paskutinė tokia mudviejų kelionė... Puiku!

Žinojau, kad tu sutiksi!

Čikaga išsijungė ir Arčeris ėmė žingsniais matuoti kambarį.

Paskutinė tokia jųdviejų kelionė... Taip, berniukas teisus. Aišku, ir Dalasui susituokus jie dar ne kartą susitiks – pati gamta pasistengė sukurti juos gerais draugais, o Fanė Bofort, kad ir ką apie ją manytum, vargu ar ims trukdyti jų draugystei. Priešingai, kiek spėjo ją pažinti, Fanė veikiau noriai prisidės prie jų kompanijos. Vis dėlto praeities nebesugrąžinsi, dabar viskas bus kitaip, ir nors jautė prielankumą būsimajai marčiai, galimybė paskutinį kartą pabūti dviese su sūnumi labai viliojo.

Iš tikrųjų nebuvo jokių kliūčių priimti sūnaus pasiūlymą, jeigu neminėsime vienos gana rimtos priežasties – Arčeris prarado ūpą keliauti. Mėja nemėgo nei iš šio, nei iš to kelti sparnus, nebent būtų rimtas reikalas, tarkime, nuvežti vaikus prie jūros arba į kalnus – kitokių priežasčių, kodėl turėtų palikti jaukius namus 39-ojoje gatvėje arba patogias Velandų valdas Niuporte, ji negalėjo net įsivaizduoti. Kai Dalasas baigė universitetą, ji laikė savo pareiga leistis į šešių mėnesių kelionę, ir visa šeima išvyko į senamadišką žygį po Angliją, Šveicariją ir Italiją. Kadangi laikas buvo ribotas (niekas nežinojo kodėl), į Prancūziją jie neužsuko. Arčeris prisiminė, kaip piktinosi Dalasas, kai, užuot vykus į Reimsą ir Šartrą, jam buvo pasiūlyta grožėtis Monblanu. Bet Merė su Bilu norėjo kopti į kalnus – jiems jau nusibodo žiovauti Anglijos katedrose, sliūkinant įkandin vyresniojo brolio, ir Mėja, kuri visada buvo teisinga vaikams, tarė, kad privalu kaip nors suderinti sportinius ir meninius polinkius. Ji netgi pasiūlė vyrui nuvažiuoti su Dalasu porai savaičių į Paryžių ir prisivyti kitus prie

Italijos ežerų, kai jie bus „apžiūrėję“ Šveicariją, bet Arčeris atsisakė. „Laikysimės drauge“, – pasakė jis, ir Mėjos veidas nušvito, kad jis rodo Dalasui tokį gerą pavyzdį.

Bet štai jau beveik dveji metai kai ji pasimirė ir nėra prasmės laikytis įsikibus senųjų įpročių. Vaikai primygtinai siūlė jam keliauti. Merė Čivers laikėsi minties, kad tėvui būtų naudinga nuvažiuoti į užsienį ir „apžiūrėti paveikslų galerijas“. Pats tokio gydymo slėpiningumas įkvėpė jai dar didesnį pasitikėjimą jo veiksmingumu. Tačiau Arčeris suprato, kad jį sulaiko įpročiai, prisiminimai ir netikėta naujovių baimė.

Dabar, žvelgdamas į praeitį, jis pamatė, kokioje gilioje provėžoje yra įstrigęs. Užvis blogiausia, kad žmogui, atkakliai vykdančiam savo pareigą, netiko imtis nieko kito. Bent jau taip manė jo kartos žmonės. Griežta takoskyra tarp gėrio ir blogio, sąžiningumo ir nedorybės, garbės ir negarbės palikdavo pernelyg mažai erdvės netikėtumams. Būna akimirkų, kai žmogaus vaizduotė, taip lengvai paklūstanti gyvenimo sąlygoms, staiga pakyla viršum kasdienybės, ir tada priešais jį atsiveria ilgi vingiuoti likimo keliai. Plevendamas šiose aukštybėse Arčeris galėjo tik stebėtis…