Эдит Уортон - Nekaltybės amžius

– Ne, nemečiau, – šiek tiek ceremoningai patvirtino Arčeris.

– Taip, bet mama sakė…

– Mama?

– Taip, dieną prieš mirtį. Ji pasikvietė mane vieną, pameni? Ir pasakė, kad su tavimi mes nepražūsime, nes labai seniai, kai ji paprašė, tu atsisakei to, ko troškai užvis labiausiai pasaulyje.

Arčeris tylomis išklausė keisto sūnaus pranešimo. Jo neregintis žvilgsnis vis dar buvo prikaustytas prie judrios, saulės nutviekstos aikštės po langu.

– Ji niekada manęs šito neprašė.

– Na taip, aš pamiršau. Juk judu niekada nieko vienas kito neprašydavote, tiesa? Ir niekada nieko vienas kitam nesakydavote. Tik sėdėdavote, žiūrėdavote vienas į kitą ir spėliodavote, kas vyksta kito galvoje. Tikras kurčnebylių beprotnamis! Tiesa, tenka pripažinti – jūsų kartos žmonės žinojo apie vienas kito slaptus troškimus kur kas daugiau, negu kada nors žinosime mes – mes tiesiog neturime tam laiko. Klausyk, tėti, juk tu ant manęs nepyksti? – staiga pertraukė savo šneką Dalasas. – Jeigu pyksti, tai greičiau susitaikykime ir eikime pusryčių pas Anri. Aš dar turiu suspėti į Versalį.

**

Arčeris nevažiavo su sūnumi į Versalį. Mieliau norėjo praleisti dieną vienas klajodamas po Paryžių. Jam reikėjo kartą ir visiems laikams atsikratyti visų per ilgą bežadį gyvenimą neišsakytų apgailestavimų ir nuslopintų prisiminimų.

Greitai jis liovėsi sielojęsis dėl Dalaso nesantūrumo. Atrodė, nuo širdies nukrito geležinis lankas – taip lengva pasidarė sužinojus, kad kažkas vis dėlto suprato ir jo gailėjosi... O kad tas kažkas buvo jo žmona, neapsakomai jį sujaudino. Dalasas, nors ir labai jautrus, šito nesupras. Berniukui šis epizodas turbūt atrodo tik liūdnas neišsipildžiusių vilčių ir tuščiai išeikvotų jėgų pavyzdys. Gal vis dėlto šis tas daugiau? Arčeris ilgai sėdėjo Eliziejaus laukuose ir mąstė, o gyvenimas riedėjo pro šalį.

Vos kelios gatvės, vos kelios valandos skyrė jį nuo Elenos Olenskos. Ji taip ir negrįžo pas vyrą, o šiam pasimirus savo gyvenimo būdo nepakeitė. Dabar jau jiedviem nebėra jokių kliūčių – ir šį vakarą jis ją pamatys.

Arčeris pakilo ir per Santarvės aikštę ir Tiuilri sodą nuėjo iki Luvro. Ponia Olenska kartą jam sakė, kad dažnai lankosi Luvre, ir Arčeris panoro likusį laiką praleisti ten, kur gal visai neseniai jos būta. Porą valandų jis klaidžiojo po ryškia šviesa užlietas galerijas, paveikslai vienas po kito akino jį savo primirštu žavesiu ir svaigino sielą ilgai išliekančiais grožio atgarsiais. Juk jo gyvenimas iš esmės buvo toks tuščias...

Atsidūręs priešais vieną nuostabų Ticiano paveikslą staiga sugavo save galvojantį: „Bet juk man dar tik penkiasdešimt septyneri...“ – ir nusigręžė. Vasaros sapnams turbūt vėloka, bet juk nevėlu draugystei palaimingoje jos artumo rudens tyloje.

Jis sugrįžo į viešbutį, kur turėjo susitikti su Dalasu, ir dviese jie dar kartą perėjo Santarvės aikštę ir tiltą, vedantį į Deputatų rūmus.

Neįtardamas, kas dedasi tėvo širdyje, Dalasas nesustodamas pasakojo apie Versalį. Per vieną trumpų atostogų kelionę į Paryžių jis mėgino iškart aprėpti kuo daugiau įžymybių, kurių anksčiau nepavyko pamatyti, nes šeima nusprendė keliauti po Šveicariją. Besaikiai aikčiojimai ir pasipūtėliškos kritikos pliūpsniai be perstojo pylėsi kaip iš gausybės rago, žaibiškai keisdami vieni kitus.

Klausydamasis jo Arčeris vis aštriau jautė savo nevisavertiškumą ir bežadystę. Jis žinojo: berniukas nėra bejausmis, bet pasižymi nerūpestingumu ir pasitikėjimu savimi, kaip visi žmonės, kurie nesilenkia likimui, o priešingai, yra pasirengę su juo pasigalynėti. „Taip, jie žino, ko nori, ir nėra nusiteikę niekam nusileisti“, – galvojo jis ir įsivaizdavo sūnų kaip naujosios kartos idėjų reiškėją – kartos, kuri nušlavė visus senuosius riboženklius, o drauge ir pavojaus ženklus bei signalus.

Staiga Dalasas sustojo lyg įbestas, sugriebė tėvą už rankos ir šūktelėjo:

– Čia tai bent!

Jie priėjo didelį skverą priešais Invalidų rūmus. Mansaro kupolas dunksojo virš sprogstančių medžių ir ilgo pilkuojančio pastato. Sugėręs visus pavakario šviesos spindulius jis kilo priešais juos kaip regimas didžios tautos šlovės simbolis.

Arčeris žinojo, kad ponios Olenskos namas stovi šalia aikštės netoli vienos iš gatvių, kurios spinduliais sklido nuo Invalidų rūmų, ir šis kvartalas jam atrodė esąs tylus ir netgi apleistas – jis visai neatkreipė dėmesio į spindesį, kurį jam teikė nuostabusis centras. Dabar dėl kažkokios keistos asociacijos viskas, kas ją supo, Arčeriui nušvito šia auksine šviesa. Jos gyvenimas, apie kurį taip keistai mažai težinojo, beveik trisdešimt metų bėgo šioje prisodrintoje atmosferoje, kuri Arčeriui jau atrodė pernelyg tiršta ir pernelyg dirginanti plaučius. Jis pagalvojo apie teatrus, kuriuose ji lankėsi, apie paveikslus, kuriais grožėjosi, apie niūrią senovinių namų, kuriuose svečiuodavosi, prabangą, apie žmones, su kuriais ji kalbėdavosi, apie be perstojo kintančias idėjas, vaizdus ir asociacijas, kurias gimdė ši gyvybinga, atvira tauta, iki šiol išsaugojusi praėjusių laikų papročius ir manieras. Ir staiga jis prisiminė jauno prancūzo kadaise pasakytus žodžius: „Ak, malonus pokalbis! Kas pasaulyje galėtų jam prilygti?!“

Arčeris beveik trisdešimt metų nematė mesjė Rivjero ir nieko apie jį negirdėjo. Jau vien iš to galėjai suprasti, kiek nedaug jis žinojo apie ponią Olenską. Daugiau negu pusė gyvenimo skyrė juos vieną nuo kito ir šį ilgą laiką ji praleido tarp žmonių, kurių Arčeris nepažinojo, visuomenėje, apie kurią turėjo tik labai miglotą supratimą, aplinkoje, kurios niekada iki galo nesupras. Visą šį laiką jis nugyveno su savo jaunatviškais prisiminimais apie ją, o juk ji tikriausiai buvo susisaisčiusi kitais, kur kas realesniais ryšiais. Gal ir jos prisiminimuose jam buvo skirta ypatinga vieta, bet jeigu ir taip, jo paveikslas jai – lyg kokia relikvija, saugoma mažutėje pustamsėje koplytėlėje, kur dėl laiko stokos ateinama pasimelsti toli gražu ne kasdien...

Tėvas ir sūnus perkirto Invalidų aikštę ir nužingsniavo viena iš plačių gatvių, vedančių nuo centrinio pastato. Nepaisant visos garbingos istorijos ir prabangos, šis kvartalas tikrai buvo tylus, ir galėjai suprasti, kokius turtus valdo Paryžius, jeigu tokie vaizdai priklauso tik nedaugeliui abejingųjų.

Diena geso minkštoje saulėtoje miglelėje, vietomis persmelktoje geltonos elektrinių žibintų šviesos, ir mažutėje aikštėje, į kurią jie dabar įėjo, buvo beveik tuščia. Dalasas vėl sustojo ir pažvelgė į viršų.

– Atrodo, čia, – pasakė jis ir taip švelniai įsikibo tėvui į parankę, kad Arčeris, nors ir sumišo, nepasitraukė. Abu kurį laiką stovėjo apžiūrinėdami namą.

Tai buvo niekuo neišsiskiriantis šiuolaikinis pastatas su daugybe langų ir gražių balkonų plačiame kreminiame fasade. Viename viršutiniame balkone, gerokai virš apvalainų skvero kaštonų viršūnių, tebebuvo nuleista markizė, tarytum saulė ką tik iš ten pasitraukė.

– Kažin, kuriame aukšte? – susimąstęs pratarė Dalasas. Jis priėjo prie vartų, įkišo galvą į sargo būdelę ir sugrįžęs pranešė: – Penktame. Turbūt ten, kur markizė.

Arčeris stovėjo nejudėdamas, nenuleisdamas akių nuo viršutinio aukšto, tarytum jų piligrimystės tikslas būtų jau pasiektas.

– Žinai, jau beveik šešta, – pagaliau pasakė sūnus.

Tėvas pažvelgė į tuščią suolelį po medžiais.

– Verčiau aš čia kiek pasėdėsiu, – tarė jis.

– Kas tau? Prastai jautiesi? – susirūpino sūnus.