Эдит Уортон - Nekaltybės amžius

– Šito negali būti! – sušuko jis.

– Negali būti?

– Iš kur tu žinai… tai, ką man dabar pasakei?

– Vakar mačiausi su Elena – juk sakiau, kad buvome susitikusios pas močiutę.

– Bet juk tada ji tau šito nepasakė?

– Ne, šiandien gavau jos laiškelį. Nori paskaityti?

Arčeris pamėgino atsakyti, bet balsas neklausė. Mėja išėjo iš kambario ir tuojau pat grįžo.

– Maniau, kad tu žinai, – pasakė abejingai.

Ji padėjo ant stalo popieriaus lapelį, Arčeris ištiesė ranką ir jį paėmė. Laiške tebuvo kelios eilutės:

Mieloji Mėja, man pagaliau pavyko išaiškinti Močiutei, kad mano apsilankymas pas ją gali būti tik apsilankymas, ir ji, kaip paprastai, pasirodė esanti dosni ir kilniaširdė. Dabar Močiutė supranta, kad sugrįžusi į Europą aš turiu gyventi viena arba su vargše teta Medora, kuri važiuoja su manimi. Skubu atgal į Vašingtoną susikrauti daiktų ir ateinančią savaitę mes išplaukiame. Kai išvažiuosiu, būk labai gera Močiutei – kaip buvai gera man.

Jeigu kas nors iš mano draugų panorėtų mane įtikinti, kad pakeisčiau savo sprendimą, prašau perduoti, jog tai beprasmiška. Elena

Arčeris perskaitė laišką du ar tris kartus, tada numetė ir pratrūko kvatoti.

Nuo savo paties juoko jam pasidarė negera. Prisiminė, kaip naktį išgąsdino Džeinę, kai ši aptiko jį, ištiktą neapsakomos linksmybės priepuolio dėl Mėjos telegramos, pranešusios apie sprendimą pagreitinti vestuves.

– Kodėl ji taip parašė? – paklausė jis, neįtikėtinomis pastangomis sutramdęs juoką.

Į šį klausimą Mėja atsakė kaip paprastai – nepajudinamai tiesiai:

– Turbūt todėl, kad vakar mes viską aptarėme…

– Ką jūs aptarėte?

– Aš pasakiau, kad veikiausiai buvau neteisi… ne visada supratau, kaip jai čia sunku vienai tarp daugybės žmonių, tegu net giminaičių, bet vis tiek svetimų, kurie tariasi turintys teisę teisti, nors ne visada žino aplinkybes… – Mėja patylėjo. – Žinau, tu buvai vienintelis draugas, kuriuo ji visada galėjo pasikliauti, ir norėjau, kad ji žinotų, jog mudu su tavimi… abu jaučiame jai tuos pačius jausmus. – Tarsi laukdama, kol jis prabils, Mėja padvejojo, paskui tyliai pridūrė: – Elena suprato, kodėl turėjau jai tai pasakyti. Aš manau, ji apskritai viską supranta.

Tada priėjo prie Arčerio, paėmė ledinę jo ranką ir karštai prispaudė sau prie skruosto.

– Man taip pat įsisopo galva. Labos nakties, mielasis, – pasakė ir nuėjo prie durų, o jai įkandin vilkosi suplėšytas ir suteptas jos vestuvinės suknelės šleifas.

XXXIII

– Pirmieji kviestiniai pietūs – svarbus įvykis kiekvienos jaunavedžių poros gyvenime, – kreipdamasi į misis Veland su šypsena pasakė misis Arčer.

Nuo tada, kai Niulandai Arčeriai apsigyveno savo name, pas juos dažnai lankydavosi svečiai. Arčeris mėgdavo pasikviesti pietų tris keturis draugus, ir Mėja, kuri visus namų reikalus tvarkė sekdama motinos pavyzdžiu, priimdavo juos švytėdama nuoširdumu. Iš pradžių jos vyrui kildavo klausimas, ar savo valia ji kviestųsi ką nors į namus, bet greitai liovėsi mėginęs atskirti tikrąją žmonos esmę nuo išorinės formos, kurią jai suteikė auklėjimas ir tradicijos. Niujorke iš jaunų ir turtingų sutuoktinių porų buvo tikimasi dažnų priėmimų, o iš Velandų šeimos atstovės, ištekėjusios už vieno iš Arčerių, paprotys reikalavo dvigubai didesnių pastangų.

Tačiau kviestiniai pietūs su specialiai tam pasamdytu virėju, dviem skolintais liokajais, romėnišku punšu, Hendersono rožėmis ir valgiaraščiu, surašyti kortelėse su paauksuotais kraštais – visai kitas reikalas, į kurį nevalia žiūrėti lengvabūdiškai. Misis Arčer žodžiais, didžiausias skirtumas ir yra tas romėniškas punšas. Ir ne tiek šis gėrimas, kiek tai, kas su juo susiję – laukinė antis arba vandens vėžlys, dvi sriubos, karštas ir šaltas saldusis patiekalas, gili iškirptė, trumpos rankovės ir, aišku, ypatingos svarbos svečiai.

Kai jaunoji pora pirmą kartą išsiunčia oficialius kvietimus, šis įvykis visada susilaukia didžiulio susidomėjimo, ir net labiausiai prityrę, žinomiausi žmonės, kurių draugijos visi vaikosi, retai kada tokius kvietimus atmeta. Vis dėlto žinia, jog fon der Leidenai Mėjos prašymu pasiliko mieste, kad galėtų dalyvauti atsisveikinimo pietuose, kuriuos ji rengia grafienės Olenskos garbei, buvo palaikyta tikru triumfu.

Tą įsimintiną dieną dvi motinos, anyta ir uošvė, sėdėjo Mėjos svetainėje. Misis Arčer rašė valgiaraštį ant storiausio Bristolio kartono kortelių paauksuotais pakraščiais, įsigytų juvelyrinėje Tifani krautuvėlėje, o misis Veland nurodinėjo, kur statyti palmes ir lempas.

Arčeris, gana vėlai grįžęs iš kontoros, rado jas tebetriūsiančias. Jo motina rūpinosi vardinėmis kortelėmis, kurias reikės išdėlioti ant stalo, o uošvė svarstė, ar pavyks stumtelėti į priekį didžiulę paauksuotą sofą ir įrengti dar vieną „intymų kampelį“ tarp lango ir fortepijono.

Jos pasakė Arčeriui, kad Mėja nuėjo į valgomąjį pažiūrėti, kaip ilgojo stalo centre atrodo tamsiai raudonos rožės bei paparčiai ir ar patogiai tarp žvakidžių išdėlioti saldainių krepšeliai. Ant fortepijono buvo didžiulė pintinė su orchidėjomis, kurias misteris fon der Leidenas buvo atsiuntęs iš Skaiterklifo. Žodžiu, viskas ėjosi taip, kaip ir dera tokio reikšmingo įvykio išvakarėse.

Misis Arčer susimąsčiusi perbėgo akimis sąrašą, kiekvieną pavardę pažymėdama aštria auksine plunksna.

– Henris fon der Leidenas, Luiza, Mingotai, Čiversai, Lorencas Lefertsas ir Gertrūda – taip, manau, kad Mėja teisinga pasielgė juos pakvietusi – Selfridžas Meris, Silertonas Džeksonas, Venas Niulandas su žmona – kaip greitai bėga laikas, regis, tik vakar jis buvo tavo, Niulandai, pabrolys – ir grafienė Olenska… Taip, turbūt visi…

Misis Veland švelniai pažvelgė į žentą.

– Niulandai, niekas negalės pasakyti, kad judu su Mėja nesurengėte Elenai puikių išlydėtuvių.

– Žinoma, – pritarė misis Arčer, – man atrodo, Mėja nori, kad išvykusi į užsienį jos pusseserė papasakotų, jog mes nesame visiški barbarai.

– Esu įsitikinusi, kad Elena įvertins. Regis, ji turėjo atvažiuoti šįryt. Jai liks nuostabus prisiminimas. Vakare prieš išplaukiant visada apima toks liūdesys, – linksmai čiauškėjo misis Veland. Arčeris pasuko durų link ir uošvė šūktelėjo pavymui:

– Užeikite pasigrožėti stalu. Ir neleiskite Mėjai pervargti.

Bet jis apsimetė neišgirdęs ir greitai užbėgo laiptais į biblioteką. Kambarys pažvelgė į jį lyg svetimas žmogus, nutaisęs mandagią miną, ir Arčeris pastebėjo, kad biblioteka negailestingai sutvarkyta, pagal iš anksto parengtą planą išdėliotos peleninės bei kedro medžio dėžutės – viskas parengta, kad džentelmenams būtų patogu čia rūkyti.

„Tegul, visa tai neilgam…“ – pamanė jis ir nuėjo į savo drabužinę.

**

Praėjo dešimt dienų, kai ponia Olenska išvyko iš Niujorko. Per šias dešimt dienų Arčeris negavo iš jos jokios žinios, jeigu neminėsime rakto, kuris, suvyniotas į rūkomąjį popierių, buvo atsiųstas jam į kontorą užklijuotame voke su jos ranka užrašytu adresu. Šį atsakymą į paskutinį jo prašymą buvo galima suprasti kaip klasikinį pažįstamo žaidimo ėjimą, bet jaunasis vyras suteikė jam kitokią prasmę. Elena vis dar kaunasi su likimu – nors ir išvyksta į Europą, pas vyrą negrįžta. Todėl niekas netrukdo jam leistis įkandin, ir jeigu jis žengs lemtingą žingsnį ir įrodys jai, kad tas žingsnis iš tikrųjų lemtingas, ji neatstums jo – Arčeris tuo tvirtai tikėjo.