Эдит Уортон - Nekaltybės amžius

– Ir tada?.. – spaudė Arčeris.

– Tada... Juk taip bus geriau, tiesa? – atsiduso ji ir klausiamai sužiuro į Arčerį.

– Geriau?

– Taip mes mažiau įskaudinsime kitus. Argi ne šito visada norėjote?

– Kad jūs būtumėte čia – arti ir vis tiek tolima? Susitikinėti su jumis kaip dabar, paslapčiomis? Trokštu anaiptol ne šito. Praėjusį kartą aš sakiau, ko noriu.

Elena dvejojo.

– Ar jūs manote, kad taip... blogiau?

– Tūkstantį kartų! – Jis patylėjo. – Būtų paprasta jums pameluoti, bet tiesa štai kokia: man tai bjauru.

– Ak, man taip pat! – sušuko ji ir su didžiu palengvėjimu atsiduso.

Arčeris nekantriai pašoko.

– Tai štai... dabar mano eilė paklausti: dėl Dievo meilės, kas gi, jūsų manymu, geriau?

Nesiliaudama gniaužyti movoje rankų Elena nuleido galvą. Žingsniai priartėjo ir sargas galionuota kepure abejingai perėjo per salę lyg per kapines sėlinantis vaiduoklis. Abu tarsi susimokę susmeigė akis į priešais stovinčią spintą, o kai tarnautojas dingo mumijų ir sarkofagų tankmėse, Arčeris vėl prabilo:

– Kas, jūsų nuomone, geriau?

Užuot atsakiusi, Elena tik sušnibždėjo:

– Aš pažadėjau močiutei likti su ja. Man atrodė, kad čia

patikimiau pasislėpsiu nuo pavojaus.

– Nuo manęs?

Nežiūrėdama į jį Elena vos pastebimai linktelėjo.

– Nuo pavojaus mylėti mane?

Jos profilis nė nekrustelėjo, bet Arčeris pamatė, kaip nuo blakstienų nusirito ašara ir pakibo ant vualio.

– Nuo pavojaus padaryti nepataisomą blogybę. Ak, nebūkime tokie, kaip kiti! – maldaujamai šūktelėjo Elena.

– Kiti? Aš niekuo nesiskiriu nuo kitų. Mano tokie pat troškimai, tokios pat svajonės.

Elena pažvelgė į jį bemaž su siaubu ir Arčeris pamatė, kad jos skruostai paraudo.

– Ar jūs norite... ar norite, kad vieną kartą ateičiau pas jus, o tada išvažiuočiau namo? – staiga įgijusi drąsos tyliai ir aiškiai paklausė ji.

Kraujas ūžtelėjo jam į smilkinius.

– Mylimoji! – suvaitojo jis sustingęs kaip akmuo. Atrodė, kad laiko rankose savo širdį, ir ši lyg perpildyta taurė tuoj paplūs per kraštus.

Tada Arčerio sąmonę pasiekė paskutinės frazės prasmė ir jis paniuro.

– Namo? Ką reiškia – namo?

– Namo pas vyrą.

– Ir norite, kad aš pasakyčiau „taip“?

Ji pakėlė į jį liūdnas akis.

– O kas man belieka? Negaliu gyventi čia ir apgaudinėti tuos, kurie man buvo tokie geri.

– Bet kaip tik todėl aš ir prašau jus išvažiuoti su manimi.

– Ir sužlugdyti jų gyvenimą, nors jie padėjo man iš naujo pradėti savąjį?!

Arčeris pašoko ir pažvelgė į ją su nebylia neviltimi. Užvis lengviausia būtų pasakyti: „Taip, ateikite, ateikite vieną kartą.“ Jis žinojo, kokią valdžią įgytų, jeigu ji sutiktų – tada jau būtų nesunku įkalbėti ją nebegrįžti pas vyrą.

Tačiau kažkas sutrukdė jo lūpoms ištarti šiuos žodžius. Beatodairiškas Elenos garbingumas neleido jam net pagalvoti, kad galėtų paspęsti jai tokius spąstus. „Jeigu leisiu jai ateiti – vadinasi, leisiu ir išeiti“, – tarė sau Arčeris. Ne, tai stačiai neįsivaizduojama.

Bet pamatęs ant drėgno jos skruosto blakstienų šešėlį jis sudvejojo.

– Galų gale, mes turime savo gyvenimą, – prabilo jis. – Nėra prasmės siekti to, kas nepasiekiama. Jūs taip nešališkai žiūrite į kai kuriuos dalykus, taip įpratote, jūsų žodžiais tariant, žvelgti į akis gorgonai Medūzai, kad aš tiesiog nesuprantu, kodėl bijote pamatyti mūsų padėtį tokią, kokia ji yra iš tikrųjų – žinoma, jeigu nemanote, kad tokia auka būtų per didelė.

Elena irgi atsistojo, kietai sučiaupusi lūpas ir suraukusi antakius.

– Ką gi... Tegul bus taip... Man metas, – pasakė ji, žvilgtelėjo į laikrodėlį, kabantį ant grandinėlės, apsigręžė ir žengė durų link.

Arčeris šoko iš paskos ir sugriebė ją už rankos.

– Tai ateikite pas mane vieną kartą, – tarė jis jausdamas, kad nuo minties, jog gali jos netekti, drumsčiasi protas, ir kokią akimirką juodu žvelgė vienas į kitą bemaž kaip priešai.

– Kada? – mygo jis. – Rytoj?

– Poryt, – padvejojusi atsakė Elena.

– Mylimoji! – vėl ištrūko Arčeriui.

Ji išlaisvino ranką, bet dar akimirką jie nenuleido vienas nuo kito žvilgsnio, ir Arčeris pamatė, kaip mirtinai išbalęs jos veidas staiga sušvito giliu vidiniu spindesiu. Širdis džiugiai suplazdėjo ir jis pagalvojo, kad pirmą kartą regi gyvą įkūnytą meilę.

– Ak, aš vėluoju... Iki pasimatymo. Ne, nelydėkite manęs! – šūktelėjo ji ir nuskubėjo per begalinę salę, tarsi išsigandusi švytėjimo, kuris atsispindėjo jo akyse. Pasiekusi duris greitai atsigręžė ir atsisveikindama pamojavo jam ranka.

Arčeris vienas patraukė namo. Kai įėjo į prieškambarį, jau tirštėjo sutemos ir pažįstami daiktai pasirodė jam tokie keisti, lyg žvelgtų į juos iš ano pasaulio. Išgirdusi jo žingsnius kambarinė užbėgo laiptais uždegti dujų viršutinėje aikštelėje.

– Ar misis Arčer namie?

– Ne, sere, po pusryčių ji išvažiavo karieta ir dar negrįžo.

Pajutęs palengvėjimą jis įėjo į biblioteką ir krito į krėslą. Kambarinė įnešė lempą su gaubtu ir įmetė anglių į gęstantį židinį. Jai išėjus, Arčeris liko sėdėti alkūnėmis atsirėmęs į kelius, smakrą pasidėjęs ant delnų ir įsmeigęs akis į ugnį.

Jis taip ir sėdėjo – nieko negalvodamas, nepastebėdamas, kaip slenka laikas, paniręs į gilią, grėsmingą nuostabą, kuri kažkodėl ne greitino, o priešingai, lėtino gyvenimo bėgsmą. „Vadinasi, taip turėjo nutikti... taip turėjo nutikti“, – lyg pasmerktasis kartojo mintyse. Jo svajonės taip ryškiai skyrėsi nuo tikrovės, kad kapų šaltis stingdė širdį.

Durys atsidarė ir į kambarį įėjo Mėja.

– Aš baisiai užgaišau. Ar nesijaudinai? – paklausė ji ir neįprasto švelnumo apimta uždėjo jam ant peties ranką.

Jis pakėlė į ją nustebusias akis.

– Argi jau vėlu?

– Aštunta valanda. Turbūt buvai užsnūdęs! – nusijuokė Mėja ir ištraukusi smeigtukus numetė ant sofos savo aksominę skrybėlaitę. Ji buvo išblyškusi labiau nei visada, bet iš vidaus spinduliavo kažkoks neįprastas pagyvėjimas. – Važiavau aplankyti močiutės ir jau rengiausi išeiti, kai iš pasivaikščiojimo grįžo Elena. Aš pasilikau ir mudvi ilgai šnekėjomės. Jau visą amžinybę taip nesišnekėjome... – Įsitaisiusi priešais Arčerį krėsle, kuriame mėgdavo sėdėti, ji susiglostė išsidraikiusius plaukus. Arčeriui pasirodė, kad ji laukia, ką jis pasakys. – Mes taip šauniai pasikalbėjome, – tęsė ji žvaliai, ir tame žvaliame balse Arčeris išgirdo kažkokias nenatūralias gaideles. – Ji buvo tokia miela, visai kaip ankstesnė Elena. Bijau, kad pastaruoju metu buvau jai neteisinga. Kartais pagalvodavau...

Arčeris atsistojo, pasitraukė nuo šviesos ir atsirėmė į židinio

atbrailą.

– Tai ką gi tu pagalvodavai? – pasinaudojęs pauze paklausė.

– Gal per griežtai ją teisiau. Ji taip pasikeitė – bent jau iš išorės. Susitikinėja su visokiais keistais žmonėmis – tarsi norėtų atkreipti į save dėmesį. Matyt, dėl visko kaltas gyvenimas toje lengvabūdėje Europoje. Be to, jai su mumis mirtinai nuobodu. Bet aš nenoriu jos smerkti.

Mėja vėl nutilo – nuo neįprastai ilgos prakalbos pristigo kvapo. Jos lūpos prasivėrė, skruostai nuraudo.

Žiūrėdamas į ją Arčeris prisiminė, kaip nuraudo jos veidas ispanų misijos Sent Ogiusteno sode. Jis pajuto, kad Mėja stengiasi pranokti save, mėgina suvokti kažką, kas jai nepasiekiama.