Эдит Уортон - Nekaltybės amžius

Nuo skvarbaus jos žvilgsnio Arčeris atgavo savitvardą.

– Na, jie su manimi nesiskaito… esu pernelyg nereikšmingas.

– Bet juk jūs esate Leterblero partneris – ir veikti turite per Leterblerą. Žinoma, jeigu tam neprieštaraujate, – mygo senoji.

– Ak, mieloji, esu įsitikinęs, kad sudorosite juos ir be mano pagalbos, bet jeigu jos prireiks, esu pasirengęs, – patikino Arčeris.

– Tada mums nėra ko bijoti! – atsiduso misis Mingot, nusišypsojo jam senos klastūnės šypsena ir atsirėmusi į pagalves pridūrė: – Visada žinojau, kad jūs mus palaikysite, juk ne šiaip sau jie nesiremia jumis, kai sako, jog Elenos pareiga – sugrįžti pas vyrą.

Arčeris pasimuistė nuo šiurpaus jos įžvalgumo ir vos nepaklausė: „O Mėja? Ar ja giminaičiai taip pat nesiremia?“, bet laiku susigriebė ir tik pasidomėjo:

– O ponia Olenska? Kada galėsiu ją pamatyti?

Senė vyptelėjo, prisimerkė ir pamėgino nutaisyti žaismingą grimasą.

– Tik ne šiandien. Ne viskas iš karto. Ponios Olenskos nėra namie.

Pastebėjusi jo nusivylimą senė vėl prabilo:

– Mano mergytė išvažiavo – sėdo į mano karietą ir išvyko pas Reginą Bofort. – Ji nutilo ir palūkėjo, kol šis pranešimas sukels deramą efektą. – Štai iki ko ji mane jau privedė. Antrą dieną po atvykimo užsidėjo geriausią savo skrybėlaitę ir nė nemirktelėjusi pareiškė, kad eina aplankyti Reginos Bofort. „Aš tokios nepažįstu. Kas ji?“ – klausiu aš. „Tai jūsų antros eilės dukterėčia, labai nelaiminga moteris“, – atsako Elena. „Ji – niekšo žmona“, – sakau aš. „Bet aš – taip pat, o visi mano giminės reikalauja, kad pas jį sugrįžčiau“, – sako ji. Šie žodžiai mane galutinai pribaigė, aš ją išleidau. Ir štai pagaliau vieną gražią dieną ji sako, kad pila kaip iš kibiro, neįmanoma išeiti laukan ir prašo duoti jai karietą. „Kam?“ – klausiu aš, o ji man atsako: „Važiuosiu pas pusseserę Bofort“. Pas pusseserę! Tada pasižiūriu pro langą ir matau – jokio lietaus. Bet aš ją supratau ir leidau pasiimti karietą… Galų gale, juk toji Regina – narsi moteris, Elena – taip pat, o aš visada užvis labiausiai vertinau drąsą.

Arčeris pasilenkė ir pabučiavo mažą rankelę, kuri vis dar gulėjo jam ant rankos.

– Nagi, nagi, nagi! Norėčiau žinoti, jaunikaiti, kam tariatės bučiuojąs ranką?! Tikiuosi, savo žmonai, – pašaipiai sušnarpštė senė ir kai, atsistojęs Arčeris pasuko prie durų, šūktelėjo įkandin: – Perduokite jai linkėjimus, tik prašau nieko nepasakoti apie mudviejų pokalbį.

XXXI

Senės Katerinos šnekos Arčerį pribloškė. Kad ponia Olenska taip greitai, vos pakviesta močiutės, atvyko iš Vašingtono, atrodė visai natūralu, bet jos pasiryžimą likti po misis Mingot stogu – juoba dabar, kai toji beveik pasveiko – buvo sunkiau paaiškinti.

Arčeris neabejojo, kad ponios Olenskos sprendimui jos finansinės padėties pasikeitimas įtakos nepadarė. Jis tiksliai žinojo kuklios sumos, kurią vyras buvo paskyręs jai išlaikyti jiems išsiskyrus, dydį. Be močiutės pagalbos su tokiais pinigais verstis buvo sunku – ypač taip, kaip šį žodį suprato Mingotai – o dabar, kai nuskurdo kartu su ja gyvenusi Medora Menson, tų varganų grašių vargiai užtektų abiem pramisti ir apsirengti. Ir vis dėlto Arčeris buvo įsitikinęs, kad ne iš savanaudiškų paskatų ponia Olenska priėmė močiutės pasiūlymą.

Ji buvo nerūpestingai dosni ir priešokiais išlaidi, kaip žmonės, pripratę prie turto ir abejingi pinigams, tačiau galėjo apsieiti be daugybės daiktų, kuriuos jos artimieji laikė itin svarbiais. Misis Lavel Mingot su misis Veland dažnai stebėdavosi, kad žmogus, grafo Olenskio namuose paragavęs kosmopolitinės prabangos, gali šitaip nepaisyti „deramų dalykų“. Maža to, Arčeris žinojo, kad jau prieš kelis mėnesius jai buvo sumažintos išlaikymo lėšos, bet per šį laiką ji nė karto nepamėgino vėl įsiteikti močiutei. Vadinasi, jeigu apsigalvojo, tai veikiausiai dėl kitos priežasties.

Tos priežasties toli ieškoti nereikėjo. Pakeliui iš kelto ji pasakė Arčeriui, kad jie negali būti kartu, bet sakė šitai įsikniaubusi veidu jam į krūtinę. Jis suprato: jos žodžiuose nebuvo nei koketiškumo, nei išskaičiavimo. Elena, kaip ir jis, mėgino pabėgti nuo likimo, trūks plyš laikydamasi nuostatos neapgaudinėti tų, kurie ja pasitiki. Vis dėlto per dešimt dienų, kurios praėjo nuo jos atvykimo į Niujorką, iš Arčerio tylėjimo ir iš to, kad nemėgino jos pamatyti, Elena galbūt suprato, jog jis sumanė ryžtis lemtingam žingsniui, kurį žengus kelio atgal nebebus. Ji galėjo išsigąsti savo pačios silpnumo, galėjo pajusti, kad galų gale verčiau sutikti su įprastu tokiomis aplinkybėmis kompromisu ir eiti mažiausio pasipriešinimo keliu.

Vos prieš valandą, kai Arčeris skambino prie misis Mingot durų, jo kelias jam atrodė visiškai aiškus. Jis akis į akį pasikalbės su ponia Olenska, o jeigu šitai nepavyks, iš jos močiutės sužinos, kada ir kuriuo traukiniu ji išvyksta. Jis sės į tą patį traukinį ir važiuos su ja į Vašingtoną arba dar toliau – kur ji panorės. Pats jis rinktųsi Japoniją. Šiaip ar taip, Elena iškart supras, kad jis seks paskui ją nors į pasaulio kraštą. Mėjai jis paliks laišką, iš kurio taps aišku, jog tiltai sudeginti.

Arčeris buvo įsitikinęs, kad ne tik geba, bet ir trokšta žengti ryžtingą žingsnį, tačiau sužinojęs, jog aplinkybės pakrypo kita linkme, pirmiausia pajuto palengvėjimą.

O dabar, traukiant namo iš misis Mingot, ateitis jam atrodė pasibjaurėtina. Kelias, kuriuo jam teks eiti, nežadėjo jokių nežinomų ir neįprastų posūkių, bet eidamas juo anksčiau jis buvo laisvas žmogus, neprivalantis prieš nieką atsiskaityti už savo poelgius, ir galėjo nerūpestingai žaisti slapukavimų, išsisukinėjimų, nuolaidų ir gudrybių žaidimą, kurio reikalavo tas vaidmuo. Viskas kartu buvo vadinama „moters garbės saugojimu“, o grožinė literatūra drauge su popietiniais vyresniųjų pasakojimais seniai buvo atskleidusi jam to žaidimo subtilybes.

Dabar viskas nušvito nauja šviesa ir jo paties vaidmuo smarkiai sumenko. Juk iš esmės – tai tas pats vaidmuo, kurį misis Torli Rašvort vaidino prieš mylintį ir patiklų vyrą ir kurį jis, Arčeris, stebėjo jausdamas slaptą pasitenkinimą savimi. Tai buvo tas pats šypsulingas, pataikūniškas, pasalūniškas, bailus nesibaigiantis melas. Melas dieną ir naktį, melas kiekviename prisilietime ir žvilgsnyje, melas kiekvienoje glamonėje ir kiekviename kivirče, melas kiekviename žodyje ir kiekviename nutylėjime.

Ir apskritai, šis vaidmuo – ne toks sunkus ir gėdingas, kai jį vaidina žmona. Visuotiniu tyliu įsitikinimu, negalima reikalauti, kad moteris būtų tokia pat tiesi kaip vyras, nes ji – priklausoma būtybė, todėl jai nesvetimas vergams būdingas vingrumas. Be to, kad nebūtų pernelyg griežtai teisiama, ji visada gali pasiteisinti nuotaika arba nervais, ir net aukščiausios dorovės visuomenėje pajuokos objektas visada buvo apgautas vyras.

Iš apgautų moterų siaurame Arčerio pasaulėlyje niekas nesijuokdavo, o į vyrus, kurie ir susituokę gyvena palaidai, buvo žiūrima su lengva panieka. Kiekvienai daržovei – savas metas, ir pasiduoti jaunystės pagundoms buvo leidžiama tik iki vedybų.

Arčeris visada pritarė tokiam požiūriui ir giliai širdyje niekino Lefertsą. Tačiau meilė Elenai Olenskai nepastatė jo į vieną gretą su Lefertsu – Arčeris pirmą kartą gyvenime susidūrė su rūsčia būtinybe individualiai vertinti vieną ar kitą atvejį. Elena Olenska – ne tokia kaip kitos moterys, jis – ne toks kaip kiti vyrai. Vadinasi, jų padėtis nepanaši į niekieno kito ir jie nėra teismingi jokiam tribunolui, išskyrus savo sąžinės teismą.