Эдит Уортон - Nekaltybės amžius

– Pas jus buvo atėjęs mesjė Rivjeras?

– Taip, argi jūs nežinojote?

– Ne, – paprastai atsakė ji.

– Ar jūsų tai nestebina?

Ji sudvejojo.

– Ko čia stebėtis? Bostone jis man sakė, kad pažįsta jus – buvote susitikę, jeigu neklystu, Anglijoje.

– Elena, noriu kai ko jūsų paklausti.

– Klauskite.

– Man rūpėjo šito paklausti iškart po susitikimo su mesjė Rivjeru, bet nenorėjau apie tai rašyti. Ar mesjė Rivjeras padėjo jums išvažiuoti, kai palikote vyrą?

Arčerio širdis taip daužėsi, kad jis pradėjo dusti. Nejaugi ir šis klausimas nepramuš jos santūrumo šarvo?

– Taip, už daug ką esu jam dėkinga, – net nevirptelėjusiu balsu atsakė Elena.

Jos tonas buvo toks natūralus, bemaž abejingas, kad sumaištis Arčerio širdyje atlėgo. Ir vėl – vien savo paprastumu – ji privertė Arčerį pajusti, kaip stipriai jis sukaustytas tradicinių nuostatų, ir kaip tik tuo metu, kai tarėsi galutinai jų atsikratęs.

– Jūs – pati garbingiausia moteris pasaulyje! – sušuko jis.

– O, taip nėra, bet gal viena iš pačių ramiausių, – atsakė Elena. Iš balso buvo justi, kad ji šypsosi.

– Vadinkite tai, kaip norite. Jūs į viską žiūrite be išankstinio nusistatymo.

– Tai tik todėl, kad man teko pažvelgti į veidą gorgonai Medūzai [Gorgona – sen. graikų mitų būtybė, sparnuota moteris pabaisa; jų buvo trys: nemirtingosios Stena, Eurialė ir mirtinga Medūza – vert.].

– Bet ji neapakino jūsų! Pamatėte, kad ji – tokia pat sena baidyklė kaip kitos.

– Ji neapakina, tik išdžiovina ašaras.

Elenos atsakymas, tarsi ataidėjęs iš Arčeriui nepasiekiamų gyvenimiškosios patirties gelmių, nuslopino maldavimą, kuris jau veržėsi jam iš lūpų. Palengva stūmęsis į priekį keltas sustojo, jo smaigalys su tokia jėga rėžėsi į prieplaukos polius, kad karieta susvyravo, o keleivius bloškė vieną prie kito. Pajutęs ponios Olenskos peties prisilietimą Arčeris virpėdamas apglėbė ją ranka.

– Jeigu jūs ne akla, turite matyti, kad toliau taip tęstis nebegali.

– Kas nebegali tęstis?

– Tai, kad mes drauge – ir skyrium.

– Ne, jums nereikėjo šiandien manęs pasitikti, – tarė ji persimainiusiu balsu, tada staiga atsisuko, prigludo jam prie krūtinės ir pabučiavo į lūpas.

Tą pačią akimirką ekipažas pajudėjo ir lange plykstelėjo ties prieplaukos vartais kabančio žibinto šviesa. Elena atšoko, ir abu nekrutėdami tylomis laukė, kol karieta prasibraus pro spūstį. Kai pagaliau jie išvažiavo į gatvę, Arčeris skubiai prašneko:

– Nebijokit manęs, nesisprauskit į kampą. Pavogtas bučinys – visai ne tai, ko man reikia. Juk matote, aš net nemėginu prisiliesti net prie jūsų apsiausto rankovės. Puikiai suprantu: jūs nenorite, kad mudviejų jausmas virstų niekingu slaptu ryšiu. Aš nebūčiau pajėgęs šitaip kalbėti vakar, nes kai nesame drauge, aš nekantraudamas laukiu susitikimo ir visos mano mintys sudega karštoje liepsnoje. Bet jūs ateinate ir realybėje tampate man nepalyginamai didesne vertybe negu mintyse, ir aš trokštu iš jūsų nepalyginamai daugiau nei šiandien ar rytoj praleisti su jumis kokią valandėlę, o iki susitikimo kankintis begaliniu laukimu. Todėl galiu visiškai ramiai sėdėti greta – taip kaip dabar – puoselėti savo svajonę ir tikėti, kad ji įsikūnys.

Padelsusi Elena vos girdimai paklausė:

– Ką reiškia „tikėti, kad ji įsikūnys“?

– Argi jūs nežinote, kad ji įsikūnys?

– Jūsų svajonė, kad mes būtume drauge? – Staiga ji nusijuokė kažkokiu metaliniu juoku. – Taip, pasirinkote tinkamą vietą šitai man pasakyti!

– Turite omenyje mano žmonos karietą? Gal geriau išlipkime ir paėjėkime pėsčiomis? Tikiuosi, jūs nebijote sniego?

Ji vėl nusijuokė, šį kartą švelniau.

– Ne, aš neišlipsiu ir neisiu pėsčia, nes turiu kuo skubiau nuvykti pas močiutę. O jūs sėdėsite šalia manęs ir mudu žvelgsime į akis realybei, o ne svajonėms.

– Nežinau, ką jūs vadinate realybe. Ši realybė man yra vienintelė.

Į Arčerio žodžius Elena atsakė ilga tyla, per tą laiką karieta pervažiavo kažkokią pustamsę gatvę ir pasuko po akinančiomis Penktosios aveniu ugnimis.

– Ar norite pasakyti, kad negalėdama tapti jūsų žmona... turėčiau tapti meiluže? – paklausė ponia Olenska.

Šiurkštus jos klausimas išgąsdino Arčerį: jo aplinkos moterys vengdavo šito žodžio net ir tuomet, kai pokalbis pakrypdavo tokiomis temomis. Jis pastebėjo, kad ponia Olenska šį žodį ištarė taip, tarsi jos žodyne jis užimtų teisėtą vietą. Nejaugi jis buvo laisvai vartojamas jai girdint tame klaikiame gyvenime, nuo kurio ji pabėgo? Iš netikėtumo jis krūptelėjo ir užsikirsdamas sumurmėjo:

– Aš... aš norėčiau pabėgti su jumis ten, kur šitokie žodžiai... šitokios sąvokos neegzistuoja. Ten, kur mes tiesiog gyventume kaip du žmonės, kurie myli vienas kitą, neįsivaizduoja gyvenimo vienas be kito ir kur daugiau niekas nesvarbu. Elena giliai atsiduso, tada nusijuokė ir tarė:

– Ak, mano mielas, kur yra tokia šalis? Ar jums teko ten pabuvoti? – Ji nutilo ir pamačiusi, kad Arčeris niūriai tyli, vėl prabilo: – Pažįstu daugybę žmonių, kurie mėgino ją surasti, bet, patikėkite, visi per klaidą išlipo tarpinėse stotelėse – tokiose kaip Bulonė, Piza ar Monte Karlas – ir tos stotelės niekuo nesiskyrė nuo senojo pasaulio, kurį jie paliko – gal tik buvo daug mažesnės, purvinesnės ir netvarkingesnės.

Arčeris niekada nebuvo girdėjęs jos, kalbančios šitokiu tonu, ir prisiminė neseniai išgirstą frazę.

– Taip, gorgona Medūza tikrai išdžiovino jums ašaras.

– Ir atvėrė akis. Žmonės klysta manydami, kad ji apakina. Priešingai, ji neleidžia užsimerkti, ir todėl nebegali panirti į palaimingą tamsą. Atrodo, yra toks kiniškas kankinimo būdas. Būtinai turėtų būti. Patikėkite, toji šalis maža ir apgailėtina!

Karieta kirto 42-ąją gatvę – tvirtas Mėjos arkliukas nešė juos į šiaurę greitai tarsi Kentukio ristūnas. Arčerį dusino tuščiai iššvaistyti žodžiai ir laikas.

– Kas, jūsų manymu, mudviejų laukia? – paklausė jis.

– Mudviejų? Bet šia prasme mudviejų tiesiog nėra! Mes artimi vienas kitam tik būdami toli vienas nuo kito. Tada galime būti savimi. Antraip esame tik Niulandas Arčeris, Elenos Olenskos pusseserės vyras, ir Elena Olenska, Niulando Arčerio žmonos pusseserė, kurie mėgina būti laimingi už jais pasitikinčių žmonių nugarų.

– Ak, aš šito atsižadėjau, – suvaitojo Arčeris.

– Ne! Jūs niekada šito neatsižadėjote. O aš atsižadėjau, – kažkokiu keistu balsu ištarė Elena, – ir žinau, kas tai yra.

Jis sėdėjo tylėdamas, apdujęs nuo bežadžio skausmo. Paskui sugraibė tamsoje vežėjo skambutį, prisiminė, kad Mėja, norėdama sustoti, skambindavo du kartus, paskambino, ir karieta privažiavo prie šaligatvio.

– Kodėl sustojote? Juk čia – ne močiutės namai! – šūktelėjo madam Olenska.

– Ne, bet aš išlipsiu čia, – sumurmėjo Arčeris ir atsidaręs dureles iššoko ant grindinio.

Gatvės žibinto šviesoje jis pamatė išsigandusį jos veidą ir instinktyvų judesį, kuriuo norėjo jį sulaikyti. Jis uždarė dureles ir akimirką prigludo prie lango.

– Jūs teisi – man nereikėjo šiandien jūsų pasitikti, – tyliai, kad neišgirstų vežėjas, tarė Arčeris. Ji palinko į priekį, regis, norėjo kažką pasakyti, bet jis jau paliepė vežėjui judėti ir stovėdamas ant kampo žvelgė į tolstančią karietą. Snigti liovėsi, tik žvarbus vėjas pūtė į veidą. Staiga ant blakstienų Arčeris pajuto kažką šalta ir kieta – ir suprato, kad verkia, o nuo šalčio jo ašaros virto ledokšniais.