Эдит Уортон - Nekaltybės amžius

– Štai, mama, matote, viskas ir susitvarkė prieš parą, – tarė ji ir pasilenkusi pabučiavo rūpesčių apniauktą motinos kaktą.

Mėjos ekipažas stovėjo prie namų, ji turėjo nuvežti Arčerį į Santarvės skverą. Iš ten, persėdęs į Brodvėjaus arklių tramvajų, jis galėjo pasiekti kontorą. Įsitaisiusi karietos kamputyje Mėja tarė:

– Nenorėjau skaudinti mamos naujais klausimais, bet man ne visai aišku, kaip galėsi rytoj pasitikti ir parvežti Eleną į Niujorką, jeigu išvyksti į Vašingtoną?

– Aš niekur nevažiuoju.

– Nevažiuoji? Ar kas nors atsitiko? – Mėjos balsas buvo skambus kaip varpelis ir kupinas žmonos rūpesčio.

– Byla atšaukta... atidėta.

– Atidėta? Kaip keista. Šiandien ryte mačiau misterio Leterblero laiškelį, kuriame jis rašo mamai, kad rytoj važiuoja į Vašingtoną dalyvauti nagrinėjant svarbią patento bylą Aukščiausiajame teisme. Juk tu minėjai patento bylą?

– Taip, bet juk negali imti ir išvažiuoti visa kontora. Misteris Leterbleras šįryt nusprendė važiuoti pats.

– Vadinasi, byla nėra atidėta? – atkakliai, nors tai jai visai nebūdinga, klausinėjo Mėja, ir Arčeris pajuto, kaip jam į veidą subėgo kraujas, tarytum žmona būtų praradusi įprastą taktą.

– Atidėta ne byla, o mano kelionė, – atsakė jis, keikdamas save, kad be reikalo tiek daug papasakojo žmonai apie būsimąją kelionę į Vašingtoną, ir pamėgino prisiminti, kur perskaitė, jog protingi melagiai atskleidžia smulkmenas, bet patys protingiausi apie jas neužsimena. Jam buvo skaudu sakyti Mėjai neteisybę, bet dar labiau skaudino jos pastangos neišsiduoti, kad pagavo jį meluojant. – Nuvažiuosiu ten vėliau – dėl tavo šeimynėlės, – tęsė jis, bailiai dangstydamasis sarkazmu. Kalbėdamas Arčeris nuolat jautė Mėjos žvilgsnį, ir kad ši nepamanytų, jog vengia jos akių, pažvelgė jai tiesiai į veidą. Jų žvilgsniai akimirką susitiko ir, galimas dalykas, pasakė abiem daugiau, nei jie patys norėjo.

– Taip, baisiai patogu, kad vis dėlto galėsi pasitikti Eleną, – žvaliai pritarė Mėja. – Juk pastebėjai, kaip mama įvertino tavo paslaugumą.

– Žinoma, mielai tai padarysiu.

Karieta sustojo ir, kai Arčeris nušoko ant grindinio, Mėja pasilenkė prie jo ir palietė jo ranką.

– Iki pasimatymo, mielasis, – tarė ji, žvelgdama į jį tokiomis nepakeliamai žydromis akimis, kad vėliau jis klausinėjo savęs, ar tik jos neblizgėjo nuo ašarų.

Arčeris nusisuko ir skubiai nužingsniavo Santarvės skveru, mintyse dainuote dainuodamas: „Net dvi valandos kelio nuo Džersio iki senės Katerinos. Ištisos dvi valandos... o gal net ilgiau.“

XXIX

Dar nepraradusi vestuvinio žvilgesio žydra žmonos karietaitė laukė Arčerio prie kelto ir patogiai nugabeno jį į Džersio Pensilvanijos stotį.

Diena buvo darganota, snigo, ir didžiulėje triukšmingoje stotyje degė dujiniai žibintai. Žingsniuodamas po platformą ir laukdamas Vašingtono ekspreso Arčeris mąstė apie žmones, kurie tiki, kad vieną gražią dieną po Hadsonu bus nutiestas tunelis ir Pensilvanijos geležinkelio traukiniai galės važiuoti tiesiai į Niujorką. Šie fantazuotojai taip pat pranašavo, kad bus pastatyti laivai, galintys per penkias dienas perplaukti Atlanto vandenyną, išrastas skraidymo aparatas, elektrinis apšvietimas, belaidis telegrafas ir kiti „Tūkstančio ir vienos nakties“ pasakų stebuklai.

„Man nerūpi, kurios iš šių fantazijų virs kūnu, kad tik kuo ilgiau nenutiestų to tunelio“, – pamanė Arčeris. Apimtas palaimingo berniokiško pakilumo jis įsivaizdavo, kaip ponia Olenska išlipa iš vagono, jis atpažįsta ją iš tolo, veda į karietą, o ji remiasi jam į ranką. Tada ekipažas lėtai šliaužia į prieplauką tarp slidinėjančių arklių, prikrautų vežimų ir gerkliūgų vežėjų, užvažiuoja ant kelto. Staiga įsiviešpatauja tyla, ir jie, drimbant sniegui sėdintys šalimais stovinčioje karietoje, jaučia, kaip Žemė, besisukanti aplink Saulę, išslysta jiems iš po kojų. Net keista, kiek visko jis turi jai pasakyti ir kaip iškalbingai nuosekliai visa tai susidėliojo jo galvoje…

Dundėdamas ir žvangėdamas traukinys priartėjo prie stoties ir lyg koks nuo grobio apsunkęs į savo urvą lendantis pabaisa lėtai prišliaužė prie platformos. Stumdydamas minią ir žvilgčiodamas į aukštų vagonų langus Arčeris šoko į priekį. Tada netoliese staiga atsirado išblyškęs ir nustebęs ponios Olenskos veidas, ir Arčerį vėl nusmelkė kartėlis, kad buvo visai pamiršęs, kaip jis atrodo.

Jie priėjo vienas prie kito ir jų rankos susitiko.

– Prašau čia, aš su karieta, – pasakė Arčeris.

Toliau viskas vyko taip, kaip jis svajojo. Pasodino ją į karietą, sukrovė daiktus, o tada – vėliau miglotai prisiminė – pasistengė nuraminti dėl močiutės sveikatos ir trumpai papasakojo apie Boforto padėtį (jį pribloškė užuojautos kupinas jos šūksnis: „Vargšė Regina!“). Palengva karieta prasibrovė pro stoties kamšatį ir slidžiu šlaitu ėmė riedėti žemyn į prieplauką, iš visų pusių spaudžiama svyruojančių vežėčių su anglimis, išsigandusių arklių, bagažo prikrautų vežimų ir net tuščių laidotuvių katafalkų. Ak, jau tie katafalkai! Juos pamačiusi ponia Olenska užsimerkė ir sugriebė Arčerio ranką:

– Vargšė močiutė!

– Ne, ne, jai daug geriau, ji jau beveik visai pasveiko. Žiūrėkite, mes juos aplenkėme! – šūktelėjo Arčeris, lyg nuo to priklausytų visas jų gyvenimas. Elenos ranka liko jo rankoje, ir kai karieta kryptelėjo užvažiavusi nuo grindinio ant kelto, Arčeris atsegė ankštą odinę pirštinę ir pamaldžiai, kaip šventenybę, pabučiavo jos delną. Šyptelėjusi ji atitraukė ranką ir Arčeris paklausė: – Nesitikėjot šiandien mane pamatyti?

– Ne.

– Ketinau važiuoti į Vašingtoną pasimatyti su jumis. Viskas jau buvo parengta… mes vos neprasilenkėme.

– O! – riktelėjo ji lyg išsigandusi pavojaus, kurio juodu per stebuklą išvengė.

– Žinote, aš buvau pamiršęs jūsų veidą.

– Visai pamiršęs?

– Norėjau pasakyt… Kaip čia geriau paaiškinus… Aš… man taip būna. Kaskart pamatau jus lyg pirmą kartą.

– Taip, taip, aš suprantu!

– Vadinasi... vadinasi, ir jums taip būna?

Ji nusigręžė į langą ir linktelėjo.

– Elena, Elena, Elena!

Ji nieko neatsakė ir Arčeris tylomis žiūrėjo, kaip jos profilis tirpsta sūkuriuojančios anapus lango sniego miglos fone. Ką ji veikė tuos keturis mėnesius? Kaip mažai jie vienas apie kitą žino! Brangios minutės bėgo, bet jis pamiršo viską, ką rengėsi jai pasakyti, ir galėjo tik bejėgiškai mąstyti apie jų atskirties ir artumo paslaptį, kurią ir dabar tarytum simbolizavo šitas sėdėjimas šalimais, kai tamsoje negali įžiūrėti net vienas kito veido.

– Kokia puiki karieta! Ar ji Mėjos? – staiga atsigręžusi nuo lango paklausė ponia Olenska.

– Taip.

– Vadinasi, Mėja pasiuntė jus manęs pasitikti! Kokia ji miela!

Kiek patylėjęs Arčeris piktai išdrožė:

– Kitą dieną po mūsų susitikimo Bostone pas mane buvo užsukęs jūsų vyro sekretorius.

Trumpučiame savo laiške jai Arčeris nė žodžiu neužsiminė apie mesjė Rivjero vizitą ir ketino palaidoti šį įvykį savo širdyje, tačiau išgirdęs priminimą, kad jie sėdi jo žmonos karietoje, iškart panūdo atkeršyti. Tegul jai bus taip pat nemalonu išgirsti apie mesjė Rivjerą, kaip jam apie Mėją! Bet dabar, kaip ir kitais kartais, kai jis tikėdavosi įveikti įprastą jos santūrumą, Elena neparodė nė menkiausios nuostabos, ir Arčeris iškart nusprendė, kad juodu susirašinėja.