Эдит Уортон - Nekaltybės amžius

Mesjė Rivjeras paraudo, bet akių nenuleido.

– Ne, pone, aš sąžiningai atlikau pavedimą. Tikrai maniau – dėl priežasčių, kuriomis nenorėčiau gaišinti jūsų laiko, – kad madam Olenskai būtų geriau vėl atgauti savo turtą ir užimti deramą vietą visuomenėje, kurią jai garantuoja vyro padėtis.

– Taip ir maniau, nes priešingu atveju nebūtumėte ėmęsis tokio pavedimo.

– Tikrai nebūčiau.

–Tai kaip nutiko?.. – Arčeris vėl nutilo ir juodu dar kartą persimetė ilgais, tiriamais žvilgsniais.

– Ak, pone, kai ją pamačiau, kai išklausiau, aš supratau, kad jai geriau likti čia.

– Supratote?..

– Taip, aš sąžiningai atlikau pavedimą – išdėsčiau grafo argumentus, perdaviau jo pasiūlymą, nepridėjęs nuo savęs jokių komentarų. Grafienė buvo labai maloni ir kantriai manęs išklausė, netgi teikėsi du kartus su manimi susitikti. Ji nešališkai apsvarstė viską, ką jai pranešiau. Tačiau per tuos

du pokalbius mano nuomonė pasikeitė ir pradėjau žiūrėti į šį reikalą visai kitaip.

– Ar galėčiau sužinoti, kokia tokios permainos priežastis?

– Nes pamačiau permainą joje, – atsakė mesjė Rivjeras.

– Permainą joje? Vadinasi, jūs buvote pažįstami anksčiau?

Jaunasis prancūzas vėl užsiplieskė raudoniu.

– Buvau susitikęs su ja jos vyro namuose. Aš daug metų pažinojau grafą Olenskį. Jūs, žinoma, suprantate: jis nebūtų siuntęs visiškai pašalinio žmogaus atlikti tokio pavedimo.

Arčerio žvilgsnis, klajojantis po plikas kabineto sienas, užkliuvo už kalendoriaus, kurį puošė rūstus Jungtinių Valstijų prezidento veidas. Sunku buvo įsivaizduoti keistesnį dalyką už pačią šitokio pokalbio galimybę jam pavaldžioje daugybės milijonų kvadratinių mylių teritorijoje.

– Permaina… Kokia ta permaina?

– Ak, pone, jeigu aš įstengčiau apsakyti! – Mesjė Rivjeras akimirką nutilo. – Man regis, pastebėjau vieną bruožą, apie kurį anksčiau net nesusimąstydavau. Ji amerikietė. O amerikiečiams, tokiems kaip ji arba jūs, kai kurie dalykai, kurie kitose šalyse visai priimtini arba su kuriais taikstomasi kaip su visiems patogiu kompromisu, yra neįmanomi... tiesiog neįmanomi. Jeigu madam Olenskos giminaičiai tai suprastų, jie besąlygiškai sutiktų, kad jos sugrįžimas yra neįmanomas, kaip ji pati sako. Vis dėlto grafo norą susigrąžinti žmoną namo jie, matyt, laiko jo aistringo atsidavimo šeimos židiniui įrodymu. – Mesjė Rivjeras trumpam nutilo ir pridūrė: – Tačiau viskas nėra taip paprasta.

Arčeris vėl žvilgtelėjo į Jungtinių Valstijų prezidentą, tada į išmėtytus ant stalo dokumentus. Akimirką kitą jis nesiryžo nieko sakyti. Tada išgirdo, kaip mesjė Rivjeras atitraukia kėdę, ir suprato, kad jis atsistojo. Kai vėl pakėlė akis, pamatė, jog svečias jaudinasi nė kiek ne mažiau už jį patį.

– Ačiū jums, – trumpai tarė Arčeris.

– Jūs neturite už ką man dėkoti, pone, veikiau aš… – Mesjė Rivjeras užsikirto, tarytum ir jam buvo sunku kalbėti. – Norėčiau pasakyti jums dar kai ką, – jau tvirtesniu balsu tęsė jis. – Jūs paklausėte, ar aš tarnauju grafui Olenskiui. Taip, šiuo metu taip ir yra, sugrįžau pas jį prieš kelis mėnesius dėl asmeninių priežasčių, žinomų kiekvienam, kam yra tekę rūpintis ligotais ir pagyvenusiais žmonėmis. Bet nuo tos akimirkos, kai ryžausi ateiti čia ir viską jums pasakyti, laikau save atleistu iš tarnybos, todėl sugrįžęs pranešiu apie tai grafui ir išdėstysiu priežastis, paskatinusias mane taip pasielgti. Štai ir viskas, pone.

Mesjė Rivjeras nusilenkė ir žengė žingsnį atgal.

– Ačiū, – spausdamas jam ranką pakartojo Arčeris.

XXVI

Kasmet spalio penkioliktąją Penktoji aveniu pradėdavo atidarinėti langines, tiesti kilimus ir kabinti ant langų tris eiles užuolaidų.

Lapkričio pirmąją šis naminis ritualas būdavo baigtas ir visuomenė pradėdavo dairytis į šalis ir kritiškai žvilgčioti į save pačią. Penkioliktąją jau būdavo pats sezono įkarštis: opera ir dramos teatras viliojo publiką naujomis pagundomis, visi siuntinėjo kvietimus į iškilmingus pietus ir skyrė pokylių datas. Kiekvienais metais šiuo laiku misis Arčer sakydavo, kad Niujorkas labai pasikeitė.

Žvelgdama į jį iš taurių nešališko stebėtojo pozicijų, misterio Silertono Džeksono bei mis Sofijos padedama ji pastebėdavo kiekvieną naują jo paviršiaus įtrūkimą ir kiekvieną nepažįstamą piktžolę, prasimušusią tvarkingose prašmatnaus daržo lysvėse. Jaunystės metais viena iš mėgstamiausių Niulando pramogų buvo laukti šio kasmetinio motinos verdikto ir klausytis, kaip ji vardija menkiausius nuopuolio požymius, kuriuos neatidus jo žvilgsnis buvo praleidęs. Misis Arčer nuomone, Niujorkas nuolat kinta tik į bloga, o mis Sofija Džekson jai visa širdimi pritarė.

Misteris Silertonas Džeksonas, kaip ir dera aukštuomenės žmogui, nesiskubino skelbti savo samprotavimų ir nuoširdžiai smaginosi klausydamasis damų dejonių. Tačiau net jis nepuldavo neigti, kad Niujorkas pasikeitė, o Niulandas Arčeris, einant antriesiems jo santuokos metams, buvo priverstas pripažinti, kad jeigu Niujorkas dar ir ne visiškai pasikeitė, tai neginčytinai keičiasi.

Ši tema, kaip paprastai, buvo paliesta per Padėkos dienos pietus pas misis Arčer. Tokią dieną, kai derėjo dėkoti už palaimintas praėjusių metų dovanas, ji buvo pratusi niūriai, nors ir ne itin priešiškai apžvelgti savąjį pasaulėlį ir pasvarstyti: o už ką, tiesą sakant, čia dėkoti? Šiaip ar taip, tik ne už aukštuomenės būklę, nes aukštuomenė, jeigu tokia apskritai yra, veikiau nusipelnė biblinių prakeiksmų – o kaipgi, juk visi žino, ką turėjo omenyje dvasiškasis tėvas daktaras Ešmoras, Padėkos dienos pamokslui pasirinkęs tekstą iš pranašo Jeremijaus knygos (II skyrius, 25 eil.). Daktaras Ešmoras, naujasis šventojo Mato bažnyčios pastorius, kaip tik ir buvo juo išrinktas dėl „itin pažangių“ pažiūrų – jo pamokslai pasižymėjo minties drąsa ir stiliaus originalumu. Žaibais ir griausmais pliekdamas prašmatniąją visuomenę jis visada kalbėdavo apie jos raidos „tendencijas“, ir mintis, kad priklauso visuomenei, kuri „turi tendencijų“, misis Arčer sukeldavo saldų klaiką.

– Daktaras Ešmoras, be abejo, teisus – tikrai esama tam tikros tendencijos, – paskelbė ji tokiu tonu, tarytum toji tendencija būtų akimi regimas ir galimas išmatuoti dalykas, kaip koks įtrūkimas sienoje.

– Vis dėlto kažkaip keista girdėti apie tai per Padėkos dienos pamokslą, – pasakė mis Džekson, o šeimininkė sausai atitarė:

– Ak, jis kvietė mus padėkoti už tai, kas dar liko.

Arčeris visada pasišaipydavo iš kasmetinių motinos pranašysčių, bet šiais metais, išklausęs permainų sąrašo, net ir jis buvo priverstas sutikti, kad „tendencija“ yra akivaizdi.

– Ekstravagantiški tualetai… – pradėjo mis Džekson. – Silertonas buvo nusivežęs mane į operos premjerą, ir galiu pasakyti, kad tik viena Džeinė Meri vilkėjo pernykštę suknelę, tačiau ir ta buvo šiek tiek persiūta. Bet juk aš žinau, Džeinė gavo ją iš Vorto vos prieš dvejus metus, nes visus dar nevilkėtus savo paryžietiškus tualetus ji pirmiau duoda pataisyti mano siuvėjai.

– Ak, Džeinė Meri – viena iš mūsiškių, – atsidūsėjo misis Arčer, tarsi nepavydėtina būti tokio amžiaus, kai vos suspėjusios iš muitinės išsipirkti savo tualetus damos iškart puola jais vilktis, neleidusios jiems, misis Arčer bendraamžių pavyzdžiu, išsigulėti ir prisirpti po užraktu.

– Taip, ji viena iš nedaugelio, – pritarė mis Džekson. – Mano jaunystės laikais buvo manoma, kad rengtis pagal naujausią madą – vulgaru. Emė Silverton visada man sakydavo, kad Bostone laikytasi taisyklės paryžietiškas sukneles paslėpti dvejiems metams. Senoji misis Bakster Penilou – o ji visada paisė etiketo – kasmet užsisakydavo po tuziną suknelių: dvi aksomines, dvi atlasines, dvi šilkines, o kitas šešias – iš poplino ir ploniausios vilnos. Toks buvo nuolatinis užsakymas. Prieš mirtį ji dvejus metus sirgo, o kai pasimirė, jos spintose surado keturiasdešimt aštuonias Vorto sukneles, net neišvyniotas iš plonyčio vyniojamojo popieriaus. Kai pasibaigė gedulas, jos dukterys, eidamos į simfoninius koncertus, galėjo apsivilkti sukneles iš pirmosios partijos ir nebūgštauti, kad aplenks madą.