Эдит Уортон - Nekaltybės amžius

XXIV

Jie pietavo neskubėdami, ramiai, kartkartėmis nutraukdami greitą pokalbio tėkmę – kai kerai išsisklaidė, atsirado daugybė abiem rūpimų temų. Vis dėlto pokalbis kartais virsdavo tik ilgų bežadžių dialogų akompanimentu. Arčeris apie save nešnekėjo – ne sąmoningai, tik todėl, kad nenorėjo praleisti nė vieno žodžio iš jos pasakojimo, o Elena, parėmusi smakrą rankomis, pasakojo jam apie tuos pusantrų metų, kurie prabėgo nuo paskutinio jų susitikimo.

Jai įgriso vadinamoji aukštuomenė. Niujorkas buvo atlaidus, stačiai gniuždančiai svetingas, ji niekada nepamirš, kaip širdingai buvo sutikta, tačiau naujumo žavesį greitai pakeitė suvokimas, kad yra, pasak jos, „visai kitokia“ ir jai nereikia to, ko reikia Niujorkui. Tuomet nusprendė išmėginti laimę Vašingtone, kur daug didesnė žmonių ir pažiūrų įvairovė. Apskritai, jai turbūt reikėtų įsikurti Vašingtone ir pasiimti vargšelę Medorą, kuri išsekino kitų giminaičių kantrybę kaip tik tada, kai užvis labiausiai stokoja globos ir apsaugos nuo pavojingų vedybinių kėslų.

– O kaip daktaras Karveris? Argi jūs nebijote daktaro Karverio? Kalbama, kad jis taip pat gyvena pas Blenkerius?

– Na, šis pavojus jau praėjo, – nusišypsojo Elena. – Daktaras Karveris – labai protingas žmogus. Jis dairosi turtingos žmonos, kuri finansuotų jo išmones, o Medora, karšta neofitė, jam tėra labai gera reklama.

– Neofitė? O ką ji dabar garbina?

– Visokiausias naujas ir beprotiškas socialines reformas. Bet, mano galva, tai geriau negu aklai sekti tradicijomis – svetimomis tradicijomis, kaip mūsų draugai. Ar vertėjo atrasti Ameriką, kad paverstum ją tikslia kitos šalies kopija? – Ji šypsodamasi pažvelgė per stalą į Arčerį. – Kaip manote, ar Kristupas Kolumbas būtų ėmęsis tokio sunkaus darbo vien tam, kad su Selfridžo Merio šeima galėtų nueiti į operą?

Arčeris paraudo.

– O Bofortas... Ar ir jam šitai sakėte? – užsikirsdamas paklausė Arčeris.

– Seniai jo nemačiau. Bet esu sakiusi, jis mane supranta.

– Hmm... štai kodėl ne kartą jums sakiau: mes jums nepatinkame. O Bofortas patinka, nes visai į mus nepanašus. – Arčeris permetė akimis tuščią kambarį, tuščią pajūrį ir nepriekaištingai baltus kaimo namelius, lygia eile išsirikiavusius palei krantą. – Mes nepakenčiamai nuobodūs. Mums trūksta savitumo, ryškumo, spalvų. Nesuprantu, kodėl neišvažiuojate atgal?

Elenos žvilgsnis apniuko ir Arčeris laukė garsaus pasipiktinimo. Bet ji tylėjo, regis, svarstė ką išgirdusi, ir jis išsigando, kad nepasakytų, jog pati to nesupranta.

Pagaliau ji prabilo:

– Manau, kad dėl jūsų.

Vargu ar buvo įmanoma prisipažinti šalčiau arba surasti toną, kuris mažiau glostytų suinteresuoto asmens savimeilę. Arčeris paraudo iki plaukų pašaknių, bet neišdrįso nei krustelėti, nei prabilti. Sakytum, jos žodžiai – kažkoks retas drugelis, kuris nuo mažiausio judesio virptelės ir nuskris, o neišgąsdintas surinks aplink save visą būrelį.

– Šiaip ar taip, – tęsė Elena, – būtent jūs padėjote man po visa šita nuobodybe įžvelgti tokius subtilius, pakilius ir nuostabius dalykus, kad daugybė kitų, kuriuos aname savo gyvenime užvis labiausiai vertinau, palyginti su šiais, atrodo pigūs ir menki. Nežinau, kaip tiksliau pasakyti, – susirūpinusi ji suraukė kaktą, – bet man atrodo, kad anksčiau nesupratau, kokiu žiaurumu, nuosmukiu ir begėdiškumu kartais tenka sumokėti už pačius subtiliausius malonumus.

„Subtiliausi malonumai – jie tikrai to verti!“ – vos nešūktelėjo Arčeris, tačiau nebyliai maldaujančios Elenos akys užčiaupė jam burną.

– Aš noriu būti visiškai sąžininga su jumis ir su savimi, – tęsė ji. – Vyliausi, kad anksčiau ar vėliau man pasitaikys proga pasakyti jums, kaip man padėjote, ką man padarėte... Arčeris žvelgė į ją iš padilbų ir pagaliau nusijuokęs nutraukė jos šneką:

– O ar žinote, ką jūs padarėte man?

– Jums? – blykšdama paklausė ji.

– Taip. Juk aš – jūsų kūrinys daug labiau, nei jūs – mano. Esu žmogus, vedęs vieną moterį todėl, kad taip jam liepė kita.

Jos blyškumas trumpam virto raudoniu.

– Aš maniau... jūs žadėjote... Neturėtumėte šiandien man šito sakyti...

– Kaip moteriška! Nė viena iš judviejų nepajėgiate pažvelgti į akis karčiai tiesai!

– Nejaugi ši karti tiesa... nejaugi Mėja?.. – tyliai paklausė ji.

Atsistojęs prie lango Arčeris barbeno pirštais į stiklą ir visu kūnu jautė tą nuoširdų švelnumą, kai ji ištarė pusseserės vardą.

– Mes visada turime prisiminti, kad svarbu ne žodžiai, o darbai. Argi jūs pats neparodėte man pavyzdžio?

– Parodžiau pavyzdį? – neatitraukdamas nereginčių akių nuo jūros automatiškai perklausė jis.

– O jeigu ne, – kankinamai atkakliai rutuliojo ji savo mintį, – jeigu nevertėjo visko atsisakyti, kad kiti būtų apsaugoti nuo nusivylimo ir sielvarto, tai viskas, dėl ko sugrįžau namo, viskas, dėl ko anas mano gyvenimas atrodo toks tuščias ir varganas, nes ten niekas apie tokius dalykus negalvoja, tada viskas – netikra, pramanai...

Jis atsigręžė, bet iš vietos nepajudėjo.

– Ir niekas pasaulyje negali sutrukdyt jums sugrįžti? – Arčeris pabaigė jos mintį.

Ji žvelgė į jį nevilties pilnomis akimis.

– Ak, nejaugi tikrai niekas?

– Ne, jeigu jūs viską paaukojote dėl mano šeimyninės laimės. Kažin, ar mano santuoka jus čia sulaikys! – nesusivaldęs sušuko Arčeris, o kadangi ji nieko neatsakė, pridūrė: – Kam visa tai? Jūsų dėka aš pirmą kartą gyvenime nors akies krašteliu išvydau tikrąjį gyvenimą, bet jūs kaipmat paliepėte man ir toliau tenkintis apgaule. Dabar tai jau nebe žmogaus jėgoms... štai ir viskas.

– Nekalbėkite taip, juk man skaudu! – ištrūko Elenai, jos akys prisipildė ašarų.

Ji nuleido rankas ant stalo ir tarsi mirtino pavojaus akivaizdoje, pamiršusi viską pasaulyje, atidengė jo žvilgsniui savo veidą. Ir tas veidas išdavikiškai atskleidė Arčeriui esmę, visą tos moters sielą. Jis stovėjo sukrėstas to, ką netikėtai suprato.

– Ir jūs?... Jūs taip pat? Visą šį laiką?...

Elena tylėjo, tik ašaros pripildė jos akis ir lėtai pasruvo skruostais.

Juodu vis dar skyrė kone pusė kambario, nė vienas net nekrustelėjo. Arčeris buvo kažkaip keistai abejingas fiziniam jos buvimui, net nežinia, ar būtų ją pastebėjęs, jeigu ranka, kurią ji nuleido ant stalo, nebūtų patraukusi dėmesio, kaip tą dieną, kai mažame namelyje 23-iojoje gatvėje ;neatplėšdamas akių žvelgė į jos ranką, kad galėtų nežiūrėti į veidą. Dabar jo vaizduotė blaškėsi apie tą ranką tarytum verpeto pakraščiu, bet jis vis tiek nebandė prisiartinti. Arčeris buvo patyręs meilę, kuri minta glamonėmis ir pati jas maitina, tačiau ši aistra pervėrė jį iki kaulų smegenų ir buvo aišku, kad lengvai ir lengvabūdiškai jos nepasotinsi. Jis baiminosi tik vieno – kad judesiu ar žodžiu neištrintų jos žodžių garso ir prasmės, galvojo tik apie viena – dabar jis niekada nebesijaus vienišas.

Bet jau po akimirkos jį apėmė neviltis ir neišvengiamas netekties jausmas. Štai juodu čia – labai arti, labai patikimai pasislėpę nuo pašalinių akių, bet ir vienas, ir kitas vis tiek yra taip tvirtai prikaustytas prie vienišos savo lemties, lyg juos skirtų visas pasaulis.

– Kas iš to, jeigu jūs išvažiuosite? – išsprūdo Arčeriui, o už žodžių slypėjo beviltiška dejonė: „Kaip man jus sulaikyti?“

Elena sėdėjo nejudėdama, nuleidusi akis.

– Ne... Kol kas neišvažiuosiu!