Эдит Уортон - Nekaltybės amžius

Здесь есть возможность читать онлайн «Эдит Уортон - Nekaltybės amžius» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2012, Издательство: Svajonių knygos, Жанр: Классическая проза, Любовные романы, literature_20, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Nekaltybės amžius: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Nekaltybės amžius»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Edith Wharton „Nekaltybės amžius“ (vertė Dalia Juodaitytė, 400 p., 2008 m., „Svajonių knygos“) – pirmasis romanas, už kurį moteris gavo Pulitzerio premiją. Kitas, ne ką mažiau intriguojantis faktas – 1993 metais Martinas Scorsese pagal šią knygą pastatė filmą, kuriame vaidino Michelle Pfeiffer ir Danielis Day–Lewisas. Atrodo, romanas turėtų būti tikras amerikietiškos literatūros perlas. Bet, žinoma, nereikėtų apie knygą spręsti iš jos viršelio. Romane aprašoma klasikinė, jau daugybę kartų panaudota istorija, kurią galima nusakyti dviem žodžiais – „meilės trikampis“. Tokia jau ta meilė – kažkas vis turi jai trukdyti. Kaip gi kitaip? Jei niekas netrukdytų meilei, pasaulis prarastų beveik visus geriausius literatūros šedevrus. Tad geriau jau tegul kas nors trukdo... Trukdo ir šiame kūrinyje: Niulandas Arčeris ruošiasi vesti gražuolę Mėją Veland, bet iš Europos grįžta Mėjos pusseserė Elena Olenska. Štai, ir turime klasikinę dramą. Permainingi jausmai, moralė, sąžinė, pareiga ir t.t. – visi pagrindiniai komponentai sudėti į šią klasika tapusią knygą. Ir suprantama, kodėl ji tapo klasika – visais laikais pasaulis sukosi apie šiuos pagrindinius komponentus. Galima sugalvoti, kaip naujai juos sumaišyti, galima vieną išmesti ir įdėti kitą, bet esmė nuo to mažai kinta: meilė, kad ir kokiame laikmetyje atsirastų, visada sukelia, jei ne problemų, tai bent jau dramatiškų ir aistringų įvykių. Šiame romane taip pat gausu intrigų ir siekių išbristi iš savo laikmečio normų, moralės ir panašių kataklizmų. Be abejo, Niulandas Arčeris nori pasikeisti ir pakeisti savo gyvenimą – tai dar vienas amžinas žmogaus noras, ataidintis ir iki šiandienos literatūros. Trumpai tariant, „Nekaltybės amžius“ yra klasikinis, kupinas jausmų ir emocijų romanas apie meilę. Tuo nenoriu pasakyti, kad jis yra nuobodus ir neoriginalus kūrinys. Ne. Romanas parašytas talentingai ir subtiliai – šiuo atveju sutinku su Johnu Updike‘u. Tačiau jis skirtas tikrai ne progresyviam šiuolaikiniam skaitytojui, laukiančiam iš literatūros, jei ne skandalo, tai bent jau ko nors nenormalaus. Edith Wharton pasakoja jautriai ir švelniai, tarsi pati būtų bijojusi aštriau ir staigiau pakreipti savo kuriamų herojų gyvenimus. Tai istorija romantikams. Žmonėms, kurie tiki (būtent – tiki!) jausmų grožiu, jų nemirtinga ir amžina galia. Žmonėms, kuriems tiesiog patinka nors trumpam pabėgti iš šio pasaulio ir pasislėpus žodžiuose mėgautis malonia literatūra – „Nekaltybės amžiumi“.
Vertėjas: Dalia Juodaitytė

Nekaltybės amžius — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Nekaltybės amžius», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

– Sere, ponia buvo išėjusi, – ūmai jam už nugaros pasigirdo liokajaus balsas.

– Išėjusi? – sumurmėjo Arčeris, tarsi būtų išgirdęs šį žodį nesuprantama kalba, tada atsistojo ir pasuko į vestibiulį. Turbūt klaida – ji negalėjo išeiti iš viešbučio taip anksti.

Iš pykčio jis net paraudo – ir kodėl nepasiuntė laiškelio vos atvykęs?!

Čiupęs skrybėlę ir lazdelę Arčeris išėjo į gatvę. Miestas staiga tapo toks svetimas, tuščias ir didžiulis, sakytum, jis – keliautojas, atvykęs čia iš tolimų kraštų. Akimirką padelsęs ant slenksčio Arčeris nusprendė pats važiuoti į „Parker House“. Gal pasiuntinį kas nors suklaidino ir ji tebėra viešbutyje?

Jis patraukė per centrinį parką ir pamatė ją ant pirmo suolelio medžio pavėsyje. Elena sėdėjo po išskleistu pilko šilko skėčiu – ir kaip jis galėjo pamanyti, kad jos skėtis rausvas? Kai priėjo arčiau, jį sukrėtė sustingusi jos poza – Elena sėdėjo taip, lyg daugiau neturėtų ką veikti. Arčeris išvydo palinkusį jos profilį, žemai prismeigtą plaukų kuodą po tamsiais skrybėlaitės kraštais ir ilgą raukšlėtą pirštinę ant skėtį laikančios rankos. Arčeris žengė dar porą žingsnių, tada ji atsigręžė ir pažvelgė į jį.

– O… – nutęsė ji ir Arčeris pirmą kartą pamatė jos veide išgąstį, kurį, beje, akimirksniu pakeitė nuostabos ir džiaugsmo šypsena. – O… – vėl sušnibždėjo jau visai kitokiu balsu. Arčeris stovėjo žvelgdamas į ją iš viršaus ir Elena pasislinko padarydama jam vietos ant suoliuko.

– Atvykau su reikalais, ką tik atvažiavau, – paaiškino Arčeris ir pats nežinodamas, kodėl suvaidino nustebusį dėl jų susitikimo. – Bet ką šioje dykumoje veikiate jūs?

Jis vargiai tesuprato, ką sako, atrodė, kad šaukia jai kažką per begalines tuščias tolybes, o ji gali staiga vėl išnykti ir tada jis jos nebepasivys.

– Aš? Aš čia taip pat su reikalais, – pakreipusi galvą taip, kad jie atsidūrė akis į akį, atsakė Elena. Jis sunkiai suvokė žodžių prasmę, girdėjo tik jos balsą ir stebėjosi, jog atmintis visiškai neišsaugojo jo skambesio. Net neprisiminė, kad jos balsas žemas, o priebalsius ji taria šiek tiek duslokai.

– Jūsų nauja šukuosena, – pasakė Arčeris ir pajuto, kaip smarkiai plaka jo širdis, tartum būtų pasakęs kažką neatšaukiama.

– Nauja? Ne, tiesiog tik tokią pajėgiu pasidaryti be Nastasijos.

– Be Nastasijos? Argi ji ne su jumis?

– Ne, esu viena. Nebuvo prasmės vežtis ją čia tik dviem dienoms.

– Viena „Parker House“?..

Ji pažvelgė į Arčerį su ankstesnio pykčio blyksniais akyse.

– Manote, kad tai pavojinga?

– Ne, nepavojinga… bet…

– Bet neįprasta? Taip, tikriausiai taip ir yra. – Akimirką ji susimąstė. – Apie tai nepagalvojau, nes dabar padariau kai ką, kas dar labiau neįprasta. – Jos akyse šmėstelėjo ironija. – Aš ką tik atsisakiau pinigų… savo pačios pinigų.

Arčeris pašoko ir žengė kelis žingsnius į šalį. Ponia Olenska suskliautė skėtį ir išsiblaškiusi pradėjo braižyti ant žvyro ornamentus. Tada jis sugrįžo ir sustojo priešais ją.

– Kažkas… kažkas atvyko čia pasikalbėti su jumis?

– Taip.

– Ir pateikė tokį pasiūlymą?

Ji linktelėjo.

– Ar atsisakėte... dėl keliamų sąlygų?

– Aš atsisakiau, – padelsusi atsakė Elena.

Arčeris vėl atsisėdo šalia jos.

– Kokios tos sąlygos?

– O, jos nebūtų labai varginusios: tik kartkartėmis pasėdėti prie jo stalo.

Vėl stojo tyla. Arčerio širdis, kaip jau buvo nutikę, ūmai sustojo, tarytum krūtinėje būtų užsitrenkusios durys, ir jis bergždžiai mėgino ieškoti žodžių.

– Jis nori, kad sugrįžtumėte, ir yra pasirengęs sumokėti bet kokią kainą?

– Taip, suma gana stambi. Bent jau man.

Arčeris patylėjo sukdamas galvą, į kokius žodžius įvilkti klausimą, kurį jam rūpėjo užduoti.

– Ar atvažiavote čia susitikti su juo?

Ji apstulbusi pažvelgė į jį ir nusikvatojo.

– Susitikti su juo? Su savo vyru? Čia? Šį metų laiką jis visada leidžia Kauze arba Badene.

– Kažką atsiuntė?

– Taip.

– Su laišku?

Elena papurtė galvą. – Ne, tiesiog įgaliojo persakyti. Jis niekada nerašo. Regis, esu

gavusi iš jo tik vieną laišką. – Prisiminimai apie tą laišką nurausvino jos skruostus, ir šis raudonis iškart persidavė Arčeriui.

– Kodėl jis niekada nerašo?

– O kam samdomi sekretoriai?

Arčeris dar labiau nuraudo. Šį žodį Elena ištarė taip, lyg jame nebūtų jokios paslėptos prasmės, bet jam ant liežuvio galo sukosi klausimas: „Vadinasi, atsiuntė savo sekretorių?“ Tačiau prisiminimai apie vienintelį grafo Olenskio laišką žmonai buvo pernelyg gyvi ir Arčeris patylėjo. Paskui vėl ryžosi pamėginti:

– Ir tasai žmogus?..

– Pasiuntinys? – vis dar šypsodamasi pasitikslino ponia Olenska. – Pasiuntinys, man regis, jau galėjo išvažiuoti, bet nusprendė palaukti iki šio vakaro… jeigu… jeigu staiga atsirastų kokia nors galimybė…

– Ir jūs atėjote čia apsvarstyti tokios galimybės?

– Atėjau čia pakvėpuoti grynu oru. Viešbutyje nepakenčiamai tvanku. Dieniniu traukiniu aš grįžtu į Portsmutą.

Jie sėdėjo tylėdami ir žvelgė ne vienas į kitą, o į takeliu žingsniuojančius praeivius. Pagaliau Elena grįžtelėjo į Arčerį ir tarė:

– O jūs vis toks pat.

Arčeris norėjo atsakyti: „Buvau toks pat, kol vėl sutikau jus“, bet tik ryžtingai pakilo ir apžvelgė prišnerkštą, įkaitusį parką.

– Čia bjauru. Gal nueikime prie įlankos? Ten pučia gaivus vėjelis. Galėtume garlaiviu nuplaukti į Point Arlį, – pasiūlė jis ir išvydęs neryžtingą jos žvilgsnį pridūrė: – Pirmadienio rytą garlaivyje nebus nė gyvos dvasios. Mano traukinys išvyksta tik vakare, grįžtu į Niujorką. Kodėl mums nepaplaukiojus? – žvelgdamas jai į akis spyrėsi Arčeris ir staiga nesusivaldė: – Argi mes nepadarėme visko, ką galėjome?

– O… – vėl sušnibždėjo Elena, atsistojo, išskleidė skėtį ir apsidairė, tarsi tikėdamasi kur nors rasti įrodymų, kad ilgiau čia pasilikti neįmanoma. Tada vėl pažvelgė jam į veidą. – Jūs neturėtumėte man sakyti tokių dalykų.

– Sakysiu tik tai, ko norite, arba išvis nieko. Nepraversiu burnos, kol nepaliepsite. Kam tai gali pakenkti? Aš tenoriu paklusti jums, – mikčiodamas murmėjo Arčeris.

Elena išsitraukė mažą auksinį laikroduką su emaliuota grandinėle.

– Ak, negalvokite apie laiką, – šūktelėjo Arčeris. – Padovanokite man šią dieną! Noriu išvežti jus kuo toliau nuo to žmogaus. Kada jis ateis?

– Vienuoliktą, – vėl plykstelėjusi raudoniu atsakė Elena.

– Turite nedelsdama eiti iš čia.

– Jums nėra ko bijoti... net jeigu aš neeisiu.

– Jums taip pat – jeigu eisite. Prisiekiu, aš noriu tik sužinoti viską apie jus – ką visą šį laiką veikėte. Mes nesimatėme visą šimtmetį ir gal praeis dar vienas, kol vėl pasimatysime.

Elena vis dar dvejojo ir susirūpinusi žvelgė į jį.

– Kodėl neatėjote pakviesti manęs į pakrantę tą dieną, kai lankėtės pas močiutę? – paklausė ji.

– Todėl, kad jūs neatsigręžėte, todėl, kad nepajutote, jog ten esu. Aš prisiekiau neprieiti, jeigu jūs neatsigręšite, – jis nusijuokė apstulbintas vaikiško savo išpažinties naivumo.

– Bet juk aš tyčia neatsigręžiau.

– Tyčia?

– Kai atvažiavote, aš atpažinau jūsų ponius. Todėl ir nuėjau į pakrantę.

– Norėjote pabėgti nuo manęs kuo toliau?

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Nekaltybės amžius»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Nekaltybės amžius» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Отзывы о книге «Nekaltybės amžius»

Обсуждение, отзывы о книге «Nekaltybės amžius» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x