Эдит Уортон - Nekaltybės amžius

Prie kranto vedantis takelis stačiu šlaitu, ant kurio stovėjo prilipęs namas, leidosi į svyruokliais gluosniais apsodintą keliuką palei vandenį. Pro lapiją dirsčiojo Laim Roko švyturys, baltas jo bokštas ir mažutis namelis, kuriame garsioji švyturio prižiūrėtoja Ida Luis leido paskutinius savo garbaus amžiaus metus. Toliau buvo matyti plokščias Ožkų salos krantas su bjauriais valstybinio fabriko kaminais, o dar toliau auksu žaižaruojanti įlanka driekėsi į šiaurę iki nykštukiniais ąžuolais apaugusios Prudenso salos ir Konaniketo krantų, kurie buvo vos nuspėjami pavakario miglelėje.

Gluosnių apgobtas keliukas vedė iki siauro medinio lieptelio su pavėsine, primenančia pagodą, o joje atsišliejusi turėklų, nugara į krantą stovėjo dama. Arčeris sustojo, tarytum prabudęs iš miego. Šis praeities vaiduoklis buvo svajonė, o name ant aukšto skardžio jo laukė tikrovė: poniais pakinkyta misis Veland karietaitė prie durų, Mėja, sėdinti po begėdžiais olimpiečiais karštame slaptų vilčių švytėjime, Velandų vila tolimajame Beleviu aveniu gale ir pagaliau – misteris Velandas, kuris jau persirengė pietums ir su laikrodžiu rankoje žingsniuoja pirmyn atgal po svetainę, apimtas dispepsijos kamuojamo žmogaus nekantrumo – juk tuose namuose visada visi tiksliai žino, kas nutiks kiekvieną akimirką.

„O kas aš jiems? Žentas…“ – pamanė Arčeris.

Figūra lieptelio gale nekrustelėjo. Arčeris ilgai stovėjo šlaito viduryje ir žiūrėjo į įlanką, po kurią šmirinėjo burinės valtys, pramoginės jachtos, žvejų laiveliai ir triukšmingi buksyrai, tempiantys juodas baržas su anglimis. Dama pavėsinėje, regis, taip pat buvo sutelkusi dėmesį į šį reginį. Anapus pilkų Fort Adamso bastionų tūkstančiais ugnies šukių žėrėjo pavėlavęs saulėlydis ir jo liepsna ūmai nutvieskė vienstiebio laivo, plaukiančio sąsiauriu tarp kranto ir Laim Roko, burę. Žvelgdamas į šį paveikslą Arčeris prisiminė sceną iš „Šogreno“, kurioje Montegiu glaudžia prie lūpų Ados Dias kaspiną, o ši nė neįtaria, kad jis yra kambaryje.

„Ji nežino… nenumano. Nejaugi ir aš nepajusčiau, jeigu ji prieitų prie manęs iš už nugaros? – pamanė jis ir staiga tarė sau: – Jeigu neatsigręš, kol ši burė praplauks pro Laim Roko švyturį, grįšiu atgal.“

Laivelis palengva slydo atoslūgio bangomis. Jis priartėjo prie Laim Roko, užstojo Idos Luis namelį ir praplaukė pro bokštą, kuriame kabojo signalinis žibintas. Arčeris sulaukė akimirkos, kai tarp paskutinės salos uolos ir valties paskuigalio sumirguliavo platus vandens ruožas, bet figūra pavėsinėje taip ir nekrustelėjo.

Jis nusisuko ir žengė skardžiu į viršų.

**

– Kaip gaila, kad nesuradai Elenos, mielai būčiau su ja pasimačiusi, – pasakė Mėja, kai jie vakaro prieblandoje važiavo namo. – Bet gal jai visai nerūpi, juk ji taip pasikeitė…

– Pasikeitė? – abejingu balsu perklausė Arčeris, neatitraukdamas akių nuo ponių, kurie be perstojo karpė ausimis.

– Norėjau pasakyti, kad ji tapo abejinga draugams, paliko Niujorką, savo namus ir leidžia laiką tokių keistų žmonių draugijoje. Tik pamanyk, kaip jai turėtų būti nejauku pas Blenkerius! Ji sakosi sauganti Medorą nuo kvailysčių – neleidžia jai ištekėti už netikusio žmogaus. Bet man kartais atrodo, kad su mumis jai būdavo nuobodu.

Arčeris nieko neatsakė ir Mėja vėl prabilo – jos balse pasigirdo kieta gaidelė, kurios anksčiau Arčeris niekada nebuvo pastebėjęs:

– Vis dėlto man atrodo, kad ji būtų kur kas laimingesnė su vyru…

– O sancta simplicitas [šventasis naivumas – lot.], – nusijuokė Arčeris ir atsakydamas į nustebusį žmonos žvilgsnį pridūrė: – Tu dar niekada nesi ištarusi tokių žiaurių žodžių.

– Žiaurių?

– Taip. Sako, kad stebėti, kaip kančiose raitosi nusidėjėliai – mėgstamiausias angelų užsiėmimas, bet net ir jie vargu ar mano, kad žmonės kur kas laimingesni pragare.

– Tai lieka tik palinkėti, kad ji ištekėtų užsienyje, – tarė Mėja tokiu nerūpestingu balsu, kokiu jos motina visada atsakydavo į misterio Velando išmones, ir Arčeris pajuto, kad tapo švelniai perkeltas į neprotingųjų vyrų kategoriją.

Jie išsuko iš Beleviu aveniu ir pro vartus, kurių apvalius stulpus vainikavo ketaus žibintai, įvažiavo į Velandų valdas. Vilos languose jau degė šviesos, ir kai karietaitė sustojo, Arčeris pamatė uošvį – kaip jis ir manė, šis žingsniavo pirmyn atgal po svetainę su laikrodžiu rankoje ir kankinio išraiška veide, kuri, giliu jo įsitikinimu, yra kur kas veiksmingesnė už pyktį.

Įkandin žmonos įėjęs į prieškambarį Arčeris pajuto, kad jo nuotaika kažkaip keistai pasikeitė. Prašmatnus Velandų namų apstatymas, buka aplinka, prisotinta smulkmeniškų nuorodų ir draudimų, visada veikdavo jį lyg koks narkotikas. Stori kilimai, paslaugūs tarnai, amžinai apie laiko bėgsmą primenantis tiksliausių laikrodžių tiksėjimas, nuolat atsinaujinanti prieškambaryje ant staliuko vizitinių kortelių ir kvietimų krūvelė, ilga tironiškų smulkmenų grandinė, jungianti vieną valandą su kita ir kiekvieną šeimos narį su kitais – ir todėl bet kokia menkiau sutvarkyta laisvai tekanti būtis pradėdavo atrodyti pavojinga ir nereali. Tačiau dabar nerealūs ir beprasmiai tapo patys Velandų namai ir gyvenimas, kurį Arčeris privalo juose gyventi, o trumputė scena pakrantėje, kai jis dvejodamas stovėjo vidury skardžio, buvo jam artima kaip kraujas, tekantis jo paties gyslomis.

Visą naktį jis gulėjo nesudėdamas bluosto šalia Mėjos didžiuliame, kartūnu išmuštame miegamajame, stebėjo, kaip kilimu palengva šliaužia įstrižas mėnulio šviesos spindulys, ir galvojo apie Eleną Olenską, kurią Boforto ristūnai veža namo mirguliuojančios įlankos pakrantėmis.

XXII

– Priėmimas Blenkerių garbei? Blenkerių?

Padėjęs į šalį peilį ir šakutę misteris Velandas sunerimęs nepatikliai pažvelgė per stalą į žmoną, ir toji, užsidėjusi akinius auksiniais aptaisais, klasikinės komedijos aktorės balsu garsiai perskaitė:

– „Profesorius Emersonas Silertonas su žmona kviečia misterį ir misis Velandus pagerbti savo dalyvavimu priėmimą, rengiamą misis Blenker ir jos dukters garbei rugpjūčio 25 dieną lygiai trečią valandą po pietų klube „Trečiadienio popietė“. Redas Geiblzas, Katerinos gatvė. R. S. V. P. [Repondez s’il vous plait (pranc.) – labai prašome atsakyti.]“

– Gailestingasis Dieve! – suvaitojo misteris Velandas, tarytum klaikus šio laiško kvailumas akivaizdžiai atsiskleidė jam tik perskaičius antrą kartą.

– Vargšelė Emė Silerton – niekada negali nuspėti, kas dar šaus į galvą jos vyrui, – atsiduso misis Veland. – Turbūt jis tik dabar atrado tuos Blenkerius.

Profesorius Emersonas Silertonas buvo tikras spyglys Niuporto aukštuomenės pašonėje – ir dar toks, kurio nenulauši, nes išaugo ant garbingos ir didžiai gerbiamos šeimos medžio. Kaip sakoma, gimė su marškinėliais. Jo tėvas buvo Silertono Džeksono dėdė, o motina kilusi iš bostoniškių Penilou. Abi šeimos valdė nemenką turtą, užėmė aukštą padėtį visuomenėje ir puikiai tiko viena kitai. „Niekas, – mėgdavo kartoti misis Veland, – niekas pasaulyje nevertė Emersono Silertono tapti archeologu ar kokių kitų mokslų profesoriumi, lygiai kaip per žiemą gyventi Niuporte arba imtis visų kitų revoliucingų žygių. Galų gale, jeigu jis nusprendė numoti ranka į tradicijas ir mesti iššūkį visuomenei, kam jam reikėjo vesti vargšelę Emę Dagonet, kuri turėjo teisę tikėtis „visai ne šito“, nes buvo pakankamai turtinga ir pati galėjo išlaikyti savo ekipažą.“