Эдит Уортон - Nekaltybės amžius

Niuportas simbolizavo bėgimą nuo priedermių ir nesibaigiančias linksmybes. Arčeris mėgino įkalbėti Mėją praleisti vasarą tolimoje Meino valstijos saloje labai raiškiu pavadinimu Maunt Dezer [Mount Desert – Kalnų dykuma – angl.], kur keli nutrūktgalviai Bostono ir Filadelfijos gyventojai buvo sumanę stovyklauti čiabuvių kotedžuose ir iš kur Niujorką pasiekdavo gandai apie stebuklingus kraštovaizdžius ir laukinį, bemaž medžioklių gyvenimą tarp girių ir vandenų.

Tačiau Velandai visada važiuodavo į Niuportą, kur turėjo kvadratinį namuką ant uolos, o jų žentas neįstengė sugalvoti jokios įtikinamos priežasties, atleidžiančios juodu su Mėja nuo prievolės prie jų prisidėti. Pasak gana nuodingos misis Veland pastabos, ar vertėjo Mėjai eikvoti jėgas matuojantis Paryžiuje vasarinius tualetus, jeigu jai nebus suteikta proga jais pasipuošti. Tokių argumentų Arčeris dar nebuvo išmokęs atremti.

Pati Mėja niekaip negalėjo suprasti jo migloto nepasitek kinimo tokiu prideramu ir maloniu vasaros poilsiu. Ji priminė vyrui, kad iki vestuvių Niuportas jam patikdavęs, o kadangi to jis nebūtų galėjęs nuginčyti, neliko nieko kita, tik atsakyti, jog dabar, kai jie bus drauge, ten jam dar labiau patiks. Bet stovėdamas Bofortų verandoje ir apžiūrinėdamas ryškiais apdarais marguojančią pievelę jis virptelėjusia širdimi pajuto, kad tai jam visiškai nepatinka.

Žinoma, vargšelė Mėja niekuo dėta. Jeigu kelionėse jiems ir pasitaikydavo mažumėlę susikivirčyti, santaika vėl įsivyraudavo vos jiems sugrįžus į Mėjai įprastas gyvenimo sąlygas. Arčeris numatė, kad ji neapvils jo lūkesčių, ir buvo teisus. Kaip ir dauguma jaunuolių, jis vedė todėl, kad tą pačią akimirką, kai jam nusibodo bevaisiai meilės nuotykiai, sutiko neapsakomai žavingą merginą. Mėja jam atrodė įkūnyta ramybė, pastovumas, draugystė ir sąmonę išblaivanti neginčytina pareiga.

**

Jis tikrai negalėtų pasakyti, kad apsiriko rinkdamasis – Mėja jam suteikė viską, ko jis tikėjosi. Be abejo, glosto savimeilę, kai tavo žmona – viena iš gražiausių ir populiariausių jaunų Niujorko moterų, ypač kai ji dar ir mieliausia bei doriausia iš žmonų, o šias savybes Niulandas Arčeris visada itin vertino. O toji akimirkos beprotybė, apėmusi jį vestuvių išvakarėse… Ką gi, Arčeris įpratino save laikyti ją paskutiniu nevykusiu savo eksperimentu. Mintis, kad būdamas sveiko proto jis kažkada galėjo svajoti apie vedybas su ponia Olenska, atrodė beveik neįtikėtina, ir grafienė liko jo atmintyje tik kaip graudžiausias ir liūdniausias paveikslas ilgoje praeities vaiduoklių gretoje.

Vis dėlto Arčeriui tiek kartų teko ko nors išsižadėti ir atsisakyti, kad jo smegenyse susiformavo aidi tuštuma, ir, matyt, todėl žvali draugija Boforto pievelėje jam nemaloniai priminė vaikus, laigančius tarp kapų.

Netoliese pasigirdo sijonų šiugždesys ir pro stiklines duris įplasnojo markizė Menson – kaip paprastai, margais apdarais su spurgais, aplėpusia itališkų šiaudelių skrybėle, pribintuota prie galvos nublukusiu šifono šalikėliu, o viršum neaprėpiamų skrybėlės kraštų kvailai kėksojo mažulytis juodo aksomo skėtis raižyta kaulo rankena.

– Brangusis Niulandai, aš net neįtariau, kad judu su Mėja čia! Tik vakar atvažiavote? Taip, taip, žinoma… reikalai… reikalai, tarnybos pareigos… Suprantu. Dauguma vedusių vyrų gali čia atvažiuoti tik savaitgaliais. – Ji palenkė į šalį galvą ir svajingai pažvelgė į jį iš po nuleistų blakstienų. – Tačiau santuoka – amžina auka, aš visada primenu apie tai mielajai Elenai…

Arčerio širdis, kaip jau kartą anksčiau, keistai krūptelėjo ir sustojo – tarytum užtrenkė duris tarp jo ir pasaulio, tačiau šį kartą pauzė, regis, buvo labai trumpa, nes jis iškart išgirdo Medoros atsakymą į klausimą, kurį jam vis dėlto pavyko pasakyti žodžiais.

– Ne, aš gyvenu ne čia, o pas Blenkerius, mieloje jų namų vienatvėje Portsmute. Bofortas buvo labai malonus ir šįryt atsiuntė manęs paimti garsiuosius savo ristūnus, kad nors akies krašteliu žvilgtelėčiau į Reginos svečius, bet vakare vėl grįšiu į kaimo gyvenimą. Tie žavūs keistuoliai Blenkeriai išsinuomojo Portsmute paprasčiausią seną fermą ir kviečiasi iškilius žmones… – Susigūžusi po išganingaisiais skrybėlės kraštais ir truputį raustelėjusi ji pridūrė: – Šią savaitę daktaras Agatonas Karveris rengia pas juos „Dvasinės minties“ seansus. Koks kontrastas šiam pasaulietiškų džiaugsmų paveikslui, bet aš visada gyvenau kontrastais! Nuobodulys man tolygus mirčiai. Visada sakau Elenai: „Saugokis nuobodulio, jis – visų mirtinų nuodėmių tėvas!“ Bet vargšė mano mergaitė dabar išgyvena egzaltacijos ir pasidygėjimo pasauliu laikotarpį. Jūs turbūt žinote, kad ji atmetė visus pasiūlymus praleisti vasarą Niuporte – netgi pas savo močiutę Mingot. Patikėkite, aš tik vargais negalais įtikinau ją važiuoti su manimi pas Blenkerius! Jos gyvenimo būdas – nenatūralus, tai tikra savižudybė. Ak, jeigu ji būtų paklausiusi manęs, kol dar buvo įmanoma… kol durys dar buvo atviros… Gal eikime pasižiūrėti šito įdomaus turnyro? Kalbama, kad jūsų Mėja – viena iš kandidačių laimėti prizą?

Per pievelę jiems priešais artėjo Bofortas, aukštas, stambus, pernelyg ankštu Londono siuvėjo siūtu surdutu, prie atlapo prisisegęs orchidėją iš nuosavo šiltnamio. Arčeris nebuvo matęs jo du ar tris mėnesius ir apstulbo dėl tokio pasikeitimo. Ryškioje vasaros šviesoje galėjai aiškiai matyti, koks paburkęs ir sudribęs raudonas jo veidas, ir jeigu ne įprotis vaikščioti tiesiai, atlaužtais pečiais, jis būtų atrodęs kaip išsipustęs senas apsirijėlis.

Apie Bofortą sklido įvairiausių gandų. Vasarą savo naująja garine jachta jis buvo išplaukęs į ilgą kelionę Vest Indijon ir žmonės šnekėjo, esą kur tik jachta išmesdavo inkarą, jis visur pasirodydavo lydimas damos, labai panašios į mis Fanę Ring. Buvo kalbama, jog Klaido pastatyta jachta su kokliniais vonios kambariais ir panašiomis neregėtomis prašmatnybėmis jam atsiėjo pusę milijono, o perlų vėrinys, kurį sugrįžęs padovanojo žmonai – nepaprasto grožio, kaip ir dera tokioms atgailos aukoms. Boforto turtas buvo gana didelis ir vyras galėjo leisti sau taip išlaidauti, tačiau nerimastingi gandai netilo – ir ne vien Penktojoje aveniu, bet ir Volstrite. Vieni šnekėjo, kad jis nesėkmingai spekuliavo geležinkelio akcijomis, kiti – kad pinigus iš jo melžia viena iš godžiausių žinomos profesijos atstovių. Į kiekvieną žinią apie gresiantį bankrotą Bofortas atsakydavo dar viena beprotiška užmačia – įsirengdavo naujų šiltnamių orchidėjoms, nusipirkdavo dar vieną lenktynių žirgą arba praturtindavo savo paveikslų galeriją nauju Meisonjė ar Kabanelio paveikslu.

Jis priėjo prie markizės ir Niulando su įprasta pašaipia šypsenėle lūpose.

– Hullo , Medora! Na, kaip patiko ristūnai? Keturiasdešimt minučių, ar ne? Ką gi, visai neblogai, juoba kad reikėjo patausoti jūsų nervus.

Paspaudęs ranką Arčeriui jis pasigręžė ketindamas eiti drauge ir prisiartinęs prie misis Menson iš kitos pusės pusbalsiu kažką, ko Niulandas neišgirdo, jai pasakė.

Markizė atsakė jam viena iš savo ekstravagantiškų iš užjūrio parsivežtų grimasų ir žodžiais: Que voulez-vous? [ko jūs norite? – pranc.], nuo kurių raukšlė Boforto kaktoje tapo dar gilesnė, tačiau žvilgtelėjęs į Arčerį jis nutaisė tarsi ir pritarimo šypseną, o tada tarė:

– Žinote, jūsų Mėja, regis, gaus pirmąjį prizą.

– Na, tuomet prizas liks šeimoje, – suulbėjo Medora. Jie priėjo prie tento, kur juos pasitiko misis Bofort mergaitiškame rausvai violetinio muslino ir besiplaikstančių vualių debesyje.