Эдит Уортон - Nekaltybės amžius

Visi šie dalykai paskatino Arčerį sugrįžti prie ankstesnio požiūrio. Jeigu Mėjos paprastumas reikštų jos ribotumą, jis būtų pasipiktinęs ir sukilęs, bet kadangi jos būdo savybės buvo tokios pat kilnios kaip ir veido bruožai, Mėja tapo Arčeriui visų senųjų jo šventenybių ir tradicijų angelu sargu.

Šitos savybės, kurių dėka ji buvo tokia maloni ir suprati pakeleivė, vargu ar galėjo pagyvinti pačią kelionę, bet Arčeris iškart suprato, kokios jos patrauklios įprastoje aplinkoje. Jis nebijojo būti jų prislėgtas: jo meniniai ir intelektiniai interesai ir anksčiau būdavo tenkinami ne namų aplinkoje, o namie šios savybės nebus nei banalios, nei slegiančios – sugrįžęs pas žmoną jis niekada nesijaus lyg po vaikštynių įžengęs į tvankų kambarį. O kai atsiras vaikų, jų abiejų gyvenimo tuštumos natūraliai užsipildys.

Tokios mintys klajojo Arčerio galvoje jų ilgos kelionės metu iš Meiferio į Pietų Kensingtoną, kur gyveno misis Karfrai ir jos sesuo. Arčeris taip pat mielai būtų išvengęs motinos bičiulės svetingumo: pagal šeimos paprotį, jis visada keliaudavo kaip besidomintis įžymybėmis pašalinis stebėtojas ir nuduodavo, kad nepastebi panašių į save. Tik kartą, pabaigęs Harvardą, jis kelias savaites praleido Florencijoje sueuropėjusių amerikiečių draugijoje, kiauras naktis šoko rūmuose su tituluotomis damomis, o dienomis lošė kortomis madinguose aukštuomenės klubuose su plevėsomis ir dendžiais, tačiau tos linksmybės atrodė jam tokios pat nerealios kaip karnavalas. Tos ekscentriškos kosmopolitės moterys, panirusios į sudėtingas meilės intrigas, apie kurias būtinai norėjo papasakoti kiekvienam sutiktajam, tie prašmatnūs jauni karininkai ir pagyvenę šmaikštuoliai dažytais plaukais – jų meilės objektai arba patikėtiniai – ryškiai skyrėsi nuo žmonių, tarp kurių Arčeris užaugo, ir taip priminė brangias ir bjauriai kvepiančias egzotiškas šiltnamio gėles, kad negalėjo ilgam užvaldyti jo vaizduotės. Apie tai, kad ryžtųsi įvesti žmoną į jų ratą, negalėjo būti nė kalbos, o niekas kitas per visą kelionę jo draugijos nelabai ir troško.

Atvykęs į Londoną neilgai trukus jis sutiko hercogą Sent Ostrėjų, kuris iškart jį atpažino ir širdingai pasikvietė pas save, bet, suprantama, nė vienas gerai išauklėtas amerikietis nesugalvotų priimti tokio kvietimo ir daugiau jie nepasimatė. Jaunieji Arčeriai net įsigudrino išvengti susitikimo su Mėjos tetule – anglų bankininko žmona. Tiesa, ji dar nebuvo sugrįžusi iš savo dvaro Jorkšyre – tiksliau, juodu tyčia atidėjo kelionę į Londoną iki rudens, kad atvykę sezono įkarštyje nesuteiktų tiems nepažįstamiems giminaičiams dingsties apkaltinti jų įkyrumu ir takto stoka.

– Misis Karfrai tikriausiai nebus namie: šiuo metų laiku Londonas – tikra dykuma, o tu pernelyg išsipustei, – pasakė Arčeris žmonai, sėdinčiai šalia jo dviratėje karietaitėje. Pasipuošusi gulbių pūkais pamuštu dangiškai žydru apsiaustu ji buvo tokia nepriekaištingai nuostabi, kad atrodė tiesiog nežmoniška vežti ją per Londono suodžius.

– Tegu nemano, kad mes rengiamės kaip laukiniai, – atsakė Mėja su panieka, kurios galėtų pavydėti pati Pokahonta, ir Arčeris dar kartą nusistebėjo, kaip aistringai ir pamaldžiai visokioms tuštybėms abejingos amerikietės garbina savo dievybę – drabužius.

„Tai jų šarvai, taip jos ginasi nuo nežinomybės ir meta jai iššūkį“, – pamanė jis. Ir pirmą kartą suprato, kodėl Mėja, kuriai net į galvą nešautų dar vienu kaspinu pasipuošti šukuosenos, kad labiau patiktų savo vyrui, taip kruopščiai rinkosi ir užsisakinėjo gausybę drabužių.

**

Jis nesuklydo spėjęs, kad pas misis Karfrai svečių bus nedaug. Be šeimininkės ir jos sesers, ilgoje šaltoje svetainėje jie rado dar vieną susisiautusią į šaliką damą, jos vyrą (geraširdį parapijos dvasininką), tylų jaunuolį (misis Karfrai sūnėną) ir žemutį juodbruvą poną gyvomis akimis, kurį ji pristatė kaip pastarojo namų mokytoją, paminėdama kažkokią prancūzišką pavardę.

Į šią blankiai apšviestą blankią draugiją Mėja Arčer įplaukė kaip gulbė saulėlydžio spinduliuose. Tokios stotingos, žavios, tokios puošnios prabangiai šnarančiuose šilkuose vyras jos turbūt dar nebuvo regėjęs, tačiau jautė, kad įraudis ir šnarėjimas terodo ją apėmusį bemaž vaikišką baikštumą.

„O Dieve, apie ką man su jais kalbėtis?“ – maldaujamai klausė bejėgiškas žmonos žvilgsnis, kai pribloškiantis jos vaizdas sukėlė susirinkusiųjų širdyse tokią pat sumaištį. Vis dėlto grožis, tegu ir kupinas dvejonių dėl savo galių, vyriškio širdyje sulaukia atgarsio, tad ir dvasiškis, ir prancūzas mokytojas kaipmat parodė esą pasirengę ateiti jai į pagalbą.

Nepaisant jų pastangų, pietūs nepakenčiamai prailgo. Arčeris pastebėjo, kad Mėjos, norinčios parodyti, jog tarp užsieniečių jaučiasi laisvai, samprotavimai kuo toliau, tuo labiau darosi provincialūs, ir nors grožis kėlė susižavėjimą, jos replikos numarindavo kiekvieną sąmojį. Dvasiškis greitai atsisakė beviltiškų pastangų, bet auklėtojas, labai taisyklingai ir laisvai kalbantis angliškai, galantiškai tebežarstė jai savo gražbylystę, kol pagaliau damos, didžiuliam visų suinteresuotų šalių palengvėjimui, pakilo eiti į svetainę.

Dvasininkas išlenkė stiklą portveino ir išskubėjo į pamaldas, o baugštusis sūnėnas, kuris, kaip paaiškėjo, sunkiai sirgo, buvo nusiųstas į lovą. Arčeris ir mokytojas liko sėdėti prie savo taurių, ir Arčeris ūmai pagavo save kalbantį taip, kaip nebuvo kalbėjęs nuo paskutinio susitikimo su Nedu Vinsetu. Pasirodo, misis Karfrai sūnėnui grėsė džiova ir todėl jis buvo priverstas palikti Harou ir išvykti į Šveicariją, kur praleido dvejus metus švelniu klimatu garsėjančio Ženevos ežero pakrantėje.

Linkęs į mokslus berniukas buvo patikėtas mesjė Rivjerui, o šis atėjus laikui parvežė jį atgal į Angliją ir turėjo likti su juo, kol vaikinas kitą pavasarį įstos į Oksfordą. Mesjė Rivjeras be užuolankų pridūrė, kad tada jam teks pasiieškoti kitos vietos.

Arčeris pamanė, kad kažin ar jis ilgai bus be darbo, juk yra toks įvairiapusis ir apdovanotas daugybe talentų. Mokytojas buvo maždaug trisdešimties, poliesio negražaus veido (Mėja, žinoma, pasakytų, kad jo išorė niekuo neišsiskirianti), kuriam proto žaismas teikė neįprasto raiškumo, tačiau jis nebuvo nei lengvabūdiškas, nei vulgarus.

Mesjė Rivjero tėvas, kuris pasimirė jaunas, ėjo kažkokias nereikšmingas diplomatines pareigas, ir buvo manoma, kad sūnus paseks jo pėdomis, bet nenugalima aistra grožinei literatūrai pastūmėjo jaunuolį iš pradžių žurnalisto, vėliau literato keliu (regis, nelabai sėkmingai). Pagaliau – po daugybės mėginimų ir negandų, apie kuriuos nutylėjo – tapo anglų jaunuolių mokytoju Šveicarijoje. Beje, iki to laiko jis ilgai gyveno Paryžiuje, lankydavosi Gonkūrų grenier [pastogėje – pranc.], gavo Mopasano patarimą nerašyti (net ir tai Arčeris palaikė didžiule garbe) ir dažnai šnekučiuodavosi su Merimė jo motinos namuose. Regis, visą laiką buvo slegiamas neturto ir rūpesčių (išlaikė motiną ir netekėjusią seserį), ir buvo akivaizdu, kad jo ambicingi literatūriniai planai patyrė fiasko. Pragyvenimo prasme jo padėtis nedaug tesiskyrė nuo Nedo Vinseto, tačiau Rivjeras gyveno pasaulyje, kur, pasak jo, mėgstantiems idėjas dvasinis badas negresia. Kadangi kaip tik dėl šio nepasotinto troškimo vargšas Vinsetas merdėjo iš bado, Arčeris, įsivaizdavęs save pastarojo kailyje, bemaž su pavydu žvelgė į šį aistringą vargetą, tokį turtingą, nepaisant viso neturto.

– Manau, mesjė, jūs sutiksite, kad intelekto ir kritiško mąstymo laisvė – aukščiau už viską. Kaip tik todėl mečiau žurnalistiką ir pasirinkau tikrai ne tokią įdomią mokytojo ir asmeninio sekretoriaus profesiją. Žinoma, šis darbas gana nuobodaus ir sunkaus, užtai galima išsaugoti moralinę laisvę ir, pasak prancūzų, išlieki quant a soi [pats savimi – pranc.]. Kai girdi įdomų pokalbį, gali pareikšti savo, o ne darbdavio nuomonę, arba tik klausytis ir atsakinėti mintyse. Ak, malonus pokalbis!.. Kas pasaulyje galėtų jam prilygti? Idėjos – jomis vienintelėmis verta kvėpuoti. Ir todėl niekada nesigailėjau metęs diplomatiją ir žurnalistiką – dvi skirtingas savęs išsižadėjimo formas. – Jis užsirūkė dar vieną cigaretę ir pažvelgė į Arčerį gyvomis akimis. – Voyez-vous, monsieur [matote, pone – pranc.], kad galėtum žvelgti gyvenimui tiesiai į akis, verta gyventi palėpėje, tiesa? Žinoma, reikia šiek tiek užsidirbti, juk už tą palėpę tenka užsimokėti. Prisipažinsiu, perspektyva visiems laikams likti mokytoju arba asmeniniu sekretoriumi beveik taip pat stingdo vaizduotę kaip pasiuntinybės sekretoriaus Budapešte vaidmuo. Kartais jaučiu, kad turiu žengti ryžtingą žingsnį. Kaip manote, ar galėčiau tikėtis kokios nors vietos, pavyzdžiui, Amerikoje – Niujorke?