Эдит Уортон - Nekaltybės amžius

pora.

– Ranką! Paduokite pagaliau jai ranką! – nervingai sušnypštė jaunasis pabrolys, ir Arčerį vėl apėmė jausmas, tarytum jis klydinėja kažkokiuose nežinomuose toliuose. Kas privertė jį ten atsidurti? Gal nepažįstamų žiūrovų minioje iš po skrybėlės netikėtai šmėstelėjusi tamsi garbana, kuri po akimirkos pasirodė priklausanti kažkokiai ilganosei damai, tokiai nepanašiai į tą, kurios atvaizdą jam priminė? Arčeris su šypsena paklausė savęs, ar neprasidėjo jam haliucinacijos.

Ir štai juodu su žmona lėtai plaukia per navą ant lengvos Mendelsono bangos keteros ir pavasariška diena vilioja juos pro plačiai atvertas duris, o misis Veland juodžiai su baltomis rozetėmis ant kaktų narčiai trypia kojomis kiltinio tunelio gale.

Liokajus su dar stambesne balta rozete atlape aptūlojo Mėją balta pelerina ir Arčeris įsitaisė karietoje šalia jos. Mėja atsigręžė į jį džiugiai šypsodamasi ir jų rankos susitiko po jos vualiu.

– Mieloji! – sušnibždėjo Arčeris ir prieš jį vėl atsivėrė ta pati juoda praraja: jis pajuto, kad krinta žemyn, vis giliau ir giliau, o jo balsas tuo metu linksmai ir neužsikirsdamas sako: – Taip, žinoma, man pasirodė, kad pamečiau žiedą. Be tokių išgąsčių ir vestuvės – ne vestuvės. Bet kaip ilgai privertei mane laukti! Ko tik per tą laiką neprisigalvojau!

Mėja nustebino jį visos Penktosios aveniu akivaizdoje pasisukusi ir puolusi jam ant kaklo.

– Bet dabar, kai mudu drauge, nieko baisaus nutikti nebegali, tiesa, Niulandai?

Diena buvo suplanuota minutės tikslumu. Po vestuvinių pusryčių jaunieji suspėjo persirengti kelioniniais kostiumais, nulipti plačiais Mingotų laiptais tarp besijuokiančių pamergių ir verkiančių tėvų, atlaikius tradicinę ryžių ir atlasinių naktinių kurpaičių krušą, sėsti į karietą, o tada dar liko pusvalandis pasiekti stotį, nutaisius patyrusių keliautojų minas, nusipirkti kioskelyje šviežių savaitraščių ir sulipti į savo kupė, kur Mėjos kambarinė jau buvo padėjusi pilkai žydrą kelioninį jos apsiaustą ir iš Londono parsisiųsdintą naujutėlaitį neseserą.

Senosios tetulės Diulak iš Rainbeko, susigundžiusios praleisti savaitę Niujorke pas misis Arčer, mielai perleido jaunavedžių žinion savo namą, ir Niulandas, džiaugdamasis, kad galės išvengti įprasto jaunavedžių kambario Filadelfijos ar Baltimorės viešbutyje, mielai šį pasiūlymą priėmė.

Mėja nesitvėrė džiaugsmu, kad važiuos į užmiestį, ir vaikiškai smaginosi dėl bergždžių aštuonių pamergių pastangų atspėti jų slėptuvės vietą. Manyta, kad gauti laikinai pasinaudoti užmiesčio vila – „itin angliška“, ir tai suteikė dar daugiau subtilumo šioms, visų įsitikinimu, prašmatniausioms metų vestuvėms. Niekas, išskyrus jaunikio ir nuotakos tėvus, nežinojo, kur toji vila yra, o šie visų klausinėjami tik sučiaupdavo lūpas ir paslaptingai atsakydavo: „Ak, jie mums nieko nepasakoja...“ – ir tai, beje, buvo tiesa, nes pasakoti nė nereikėjo.

Kai jaunieji įsikūrė kupė ir traukinys, pervažiavęs begalinius medinius priemiesčius, išsiveržė į blyškų pavasarišką kraštovaizdį, pokalbis tapo laisvesnis, negu Arčeris tikėjosi. Mėja, išvaizda ir manieromis ta pati vakarykštė naivi mergaitė, nekantriai laukė akimirkos, kai galės pasidalyti su juo įspūdžiais apie vestuves, ir ėmėsi aptarinėti visas smulkmenas taip laisvai, sakytum būtų pamergė, plepanti su pabroliu. Iš pradžių Niulandas pamanė, kad šis atsajumas – kaukė, už kurios slepiasi vidinis virpulys, tačiau tyrose Mėjos akyse nebuvo nieko daugiau, tik palaimingas nežinojimas. Ji pirmą kartą liko viena su vyru, bet vyras, kaip ir vakar, buvo tik geras ir mielas jos draugas. Jis patiko jai užvis labiausiai, ji visiškai juo pasitikėjo, o galiausiai pasiekė kerinčio sužadėtuvių ir vestuvių spektaklio viršūnę – leidosi su juo į kelionę, lyg būtų suaugusi, o, svarbiausia, ištekėjusi dama. Neįtikėtina – nors tai jis pastebėjo jau ispanų misijos sode Sent Ogiustene – kad tokie jausmai

suderinami su vaizduotės nebuvimu. Tačiau prisiminęs, kad Mėja jį nustebino ir tuomet, kai, vos spėjusi nuraminti savo sąžinę, iškart vėl paniro į neraiškios mergystės būseną, Arčeris suprato: matyt, ji taip ir nugyvens gyvenimą stengdamasi kaip įmanoma geriau įveikti visus sunkumus, kurie pasitaikys jos kelyje, tačiau niekada neįstengs nė vieno iš jų numatyti, nors akies krašteliu žvilgtelėti į ateitį.

Gal dėl šio nežinojimo jos akys ir buvo tokios skaidrios, o visa išvaizda – lyg ji būtų ne žmogus, o kažkokia abstrakcija, kurios nors iš dorybių ar kokios graikų deivės atvaizdas. Gyslomis, prasišviečiančiomis pro baltą odą, puikiausiai galėtų tekėti ne karštas kraujas, o koks nors konservuojamasis skystis, tačiau dėl jaunystės žavesio ji neatrodė nei niūri, nei geibi, o tik primityvi ir tyra. Paniręs į šiuos apmąstymus Arčeris ūmai susigriebė, kad žvelgia į ją išgąstingu pašalinio stebėtojo žvilgsniu, ir nusitvėrė prisiminimų apie vestuvinius pusryčius, per kuriuos vienvaldiškai karaliavo močiutė Mingot.

Mėja su nuoširdžiu pasimėgavimu ėmėsi gvildenti šią temą.

– Beje, aš labai nustebau – turbūt nustebote ir jūs – kad teta Medora vis dėlto nusprendė atvažiuoti. Elena man rašė, esą jos abi nesveikuoja ir negali leistis į kelionę. Kaip gaila, kad pasveiko ne ji! Ar matėte, kokių nuostabių senovinių nėrinių ji man atsiuntė?

Arčeris žinojo: anksčiau ar vėliau ši valanda išmuš, bet kažkodėl vylėsi, kad valios pastangomis pajėgs užtverti jai kelią.

– Ne... aš... taip, jie puikūs, – sumurmėjo žvelgdamas į ją tuščiu žvilgsniu ir būgštaudamas, kad vien nuo šito vardo skambesio visas taip kruopščiai statytas jo pasaulis nesugriūtų lyg kortų namelis. – Tu nepavargai? Kai nuvažiuosime, būtų gerai išgerti arbatos. Tikiuosi, tetulės viskuo pasirūpino, – laikydamas jos ranką savojoje be perstojo tarškėjo Arčeris ir Mėjos mintys iškart nukrypo į prabangų Baltimorės sidabro kavos ir arbatos servizą, kurį atsiuntė Bofortai ir kuris taip „idealiai“ dera prie padėklų ir dubenų, padovanotų dėdės Lavelo Mingoto.

Temstant traukinys sustojo Rainbeko stotyje ir jie patraukė platforma prie jų laukiančios karietos.

– Ak, kokie malonūs tie fon der Leidenai – jie atsiuntė mums tarną iš Skaiterklifo! – sušuko Arčeris, kai solidi žmogysta civiliais drabužiais priėjo prie jų ir paėmė iš kambarinės rankų sakvojažus.

– Labai apgailestauju, sere, – prabilo pasiuntinys, – bet panelių Diulak namuose įvyko nedidelis nemalonumas – prakiuro vandens bakas. Tai nutiko vakar, ir misteris fon der Leidenas, šįryt apie tai sužinojęs, pasiuntė ankstyvuoju traukiniu tarnaitę, kad parengtų patrono namelį. Tikiuosi, sere, ten jums bus patogu. Panelės Diulak nusiuntė ten savo virėją, taigi viskas bus lygiai taip, kaip turėjo būti Rainbeke.

Arčeris pažvelgė į liokajų sutrikusiu žvilgsniu, ir šis dar nuolankesniu balsu pakartojo:

– Patikėkite, sere, viskas bus lygiai taip...

Nesmagią tylą nutraukė džiugus Mėjos šūksnis:

– Lygiai taip kaip Rainbeke? Patrono namelyje? Bet juk tai šimtą tūkstančių kartų geriau, tiesa, Niulandai? Mielasis, šaunusis misteris fon der Leidenas!

Kambarinė atsisėdo greta vežėjo, naujutėliai vestuviniai sakvojažai buvo sukrauti ant sėdynės priešais jaunavedžius, karieta pajudėjo ir Mėja karštai sučiauškėjo:

– Tik pamanykite! Juk aš nėkart nebuvau patrono namelyje. O jūs? Fon der Leidenai bemaž nieko ten neįleidžia. Vis dėlto buvo įsileidę Eleną, ji man papasakojo, kaip ten nuostabu. Sakė, kad tai vienintelis namas Amerikoje, kur ji galėtų būti visiškai laiminga.