Эдит Уортон - Nekaltybės amžius

– Mes privalome padaryti tai nedelsdami, juk vėliau bus tik blogiau... blogiau visiems... – maldaujamai sušnibždėjo jis.

– Ne, ne, ne! – šūktelėjo Elena, lyg Arčeris būtų ją kažkuo išgąsdinęs.

Tą akimirką nuaidėjo ilgas šaižus skambutis. Jie negirdėjo, kad prie namų būtų privažiavęs ekipažas, ir apmirė neramiai žvelgdami vienas į kitą.

Prieškambaryje pasigirdo Nastasijos žingsniai, ji atidarė laukujes duris ir po akimirkos įteikė poniai Olenskai telegramą.

– Dama labai džiaugėsi gėlėmis, – glostinėdama prijuostę pasakė Nastasija. – Pamanė, kad jas atsiuntė jos signor marito [sutuoktinis – it.], šiek tiek paverkė ir pasakė, jog tai beprotybė.

Grafienė nusišypsojo, paėmė geltoną voką, atplėšė ir nusinešė arčiau lempos, o kai durys įkandin Nastasijos užsidarė, padavė telegramą Arčeriui.

Telegrama buvo išsiųsta iš Sent Ogiusteno ir adresuota grafienei Olenskai. Jis perskaitė: Močiutės telegrama padėjo tėtis ir mama leidžia susituokti po Velykų telegrafuoju Niulandui nerandu žodžių iš laimės ir švelniai jus myliu dėkinga Mėja.

**

Po pusvalandžio atsirakinęs paradines savo namų duris, vestibiulyje ant stalo viršum laukiančių jo raštelių ir laiškų Arčeris rado padėtą tokį patį voką. Mėjos Veland telegramoje buvo rašoma: Tėvai sutinka vestuvės po Velykų antradienį dvyliktą Viešpaties Malonės bažnyčioje aštuonios pamergės prašau pasimatyti su pastoriumi laiminga myliu Mėja.

Jis sugniaužė geltoną lapelį, tarsi šiuo judesiu būtų įmanoma sunaikinti žinią, kuri jame parašyta. Tada išsitraukė mažutį kišeninį kalendoriuką ir drebančiais pirštais puolė jį vartyti, bet neradęs ko ieškojo įsikišo telegramą į kišenę ir pakilo laiptais į viršų.

Pro nedidelio kambarėlio, atstojusio Džeinei svetainę, durų apačią buvo matyti šviesa ir Arčeris nekantriai pasibeldė. Durys atsidarė, priešais jį stovėjo sesuo, apsivilkusi savo prieštvaninį violetinį flanelinį chalatą ir su papiliotėmis plaukuose. Ji atrodė išbalusi ir sunerimusi.

– Niulandai! Tikiuosi, toje telegramoje nerašoma nieko bloga? Aš specialiai laukiau tavęs, jeigu...

Jo korespondencija niekada nelikdavo Džeinės nepastebėta, bet sesers klausimą Arčeris nuleido negirdomis.

– Klausyk, kada šįmet Velykos?

Brolio bedievystė ir vėl giliai sukrėtė Džeinę.

– Velykos? Niulandai! Aišku, kad pirmą balandžio savaitę! Kaip gali šito nežinoti?

– Pirmą savaitę? – jis vėl čiupo vartyti savo kalendorėlį ir nekantriai šnibždėdamas kažką skaičiavo. – Tu pasakei – pirmą savaitę?

– Viešpatie, betgi kas atsitiko?

– Nieko, jeigu neminėsime, kad po mėnesio aš vedu. Džeinė puolė jam ant kaklo ir prisispaudė brolį prie savo violetinės flanelinės krūtinės.

– Vaje, Niulandai, kaip nuostabu! Aš taip džiaugiuosi! Bet, mielasis, ko tu juokiesi? Tyliau, prižadinsi mamą!

ANTRA KNYGA

XIX

Diena pasitaikė gaivi, pavasario vėjelis sūkuriavo gatvėse dulkes. Senosios abiejų šeimų damos buvo išsitraukusios savo išblukusius sabalų ir nugeltusius šermuonėlių kailius, todėl iš priekinių eilių sklindantis kamparo kvapas bemaž visai nustelbė pavasarišką baltųjų lelijų aromatą, dvelkiantį nuo altoriaus.

Diakonui davus ženklą Niulandas Arčeris išėjo iš zakristijos ir drauge su vyriausiuoju pabroliu sustojo ant Viešpaties Malonės bažnyčios altoriaus laiptelio.

Tai turėjo reikšti, kad karieta su jaunąja ir jos tėvu jau artėja, tačiau dar laukė ilgas bruzdesys ir gaišavimas priebažnytyje, kur lyg velykinių gėlių glėbys jau spietėsi pamergės. Kad įrodytų savo nekantravimą, jaunikiui visą šį neišvengiamą laiko tarpsnį derėjo vienišam stovėti varstomam publikos žvilgsnių, ir Arčeris pakluso šiai taisyklei taip pat nuolankiai, kaip ir visoms kitoms, dėl kurių vestuvės devynioliktojo amžiaus Niujorke priminė kažkokį ritualą, vykstantį, sakytum, istorijos priešaušryje. Kelyje, kuriuo jis buvo pasmerktas žengti, viskas buvo vienodai lengva – arba vienodai kankinama, nelygu, koks požiūris, ir jis vykdė susijaudinusio savo pabrolio nurodymus taip pat nuolankiai, kaip ir kiti jaunavedžiai paklusdavo jam pačiam, kai jis vedė juos tuo pačiu labirintu.

Iki šiol Arčeris buvo įsitikinęs, kad atliko visas savo priedermes. Aštuonios baltųjų alyvų ir pakalnučių puokštės buvo reikiamu metu išsiųstos pamergėms, lygiai kaip auksinės sąsagos su safyrais – aštuoniems pabroliams, o kaklaraiščio smeigtukas iš chalcedono – vyriausiajam pabroliui. Arčeris prasėdėjo iki išnaktų kurdamas skirtingus variantus padėkos laiškų bičiuliams ir buvusioms širdies damoms už paskutinius dovanų paketus; užmokestis vyskupui ir pastoriui saugiai glaudėsi vyriausiojo pabrolio kišenėje; jo paties bagažas jau buvo misis Menson Mingot namuose, kur rengiami vestuvių pusryčiai, ten pat kabojo ir kelioninis kostiumas, kuriuo jis turės persirengti. Buvo užsakyta atskira kupė traukinyje, turinčiame išgabenti jaunuosius nežinoma kryptimi – paslaptis, gaubianti vietą, kur jie praleis pirmąją vestuvių naktį, buvo vienas iš švenčiausių visos šitos prieštvaninės ceremonijos tabu.

– Žiedo nepamiršote? – pašnibždomis paklausė Niulando jaunasis fon der Leidenas. Jis, dar visai nepatyręs vyriausiasis pabrolys, buvo net palinkęs nuo didžios atsakomybės naštos.

Ir Arčeris pakartojo daugybės jo matytų jaunavedžių judesį – dešiniąja ranka, neapmauta pirštine, apčiuopė tamsiai pilkos savo liemenės kišenėlę, įsitikino, kad plonytis aukso žiedas (kurio vidinėje pusėje buvo išgraviruota: „Mėjai nuo Niulando, 187… metų balandžio ...“) tebėra kur buvęs, tada atsistojo pirmykšte poza ir laikydamas kairėje rankoje cilindrą bei perlamutriškai pilkas juodai daigstytas pirštines įsmeigė akis į bažnyčios duris.

Po akmeniniais skliautais iškilmingai gaudė Hendelio maršas – garsų bangos nešė miglotus prisiminimus apie daugybę vestuvių, kai jis, linksmai atsainus, stovėjo ant tos pačios altoriaus pakopos ir stebėjo, kaip kitos nuotakos išplaukia į navą priešais kitus jaunikius.

„Kaip panašu į operos premjerą!“ – pamanė jis, atpažinęs tas pačias fizionomijas tose pačiose ložėse (ne, tuose pačiuose suoluose). Įdomu, kai nugriaudės Paskutiniojo teismo dienos trimito garsas, ar ten bus ir misis Selfridž Meri su vis tokiu pat aukštu it bokštas stručio plunksnų pliumažu ant skrybėlės ir misis Bofort su vis tais pačiais briliantų auskarais ir tokia pat šypsena? Kažin, ar jau parengtos joms aname pasaulyje deramos vietos avanscenoje?

Tada dar liko laiko vieną po kito apžiūrėti pažįstamus veidus pirmose eilėse: moterų – kupinus smalsumo ir jaudulio, vyrų – paniurusius nuo minties, kad dar teks persirengti fraku, o paskiau grumtis prie vaišių stalo per vestuvių pusryčius.

Jaunikiui netgi pasirodė, tarytum jis girdi Redžio Čiverso žodžius: „Kaip gaila, kad pusryčiai – pas senę Kateriną. Tiesa, Lavelas Mingotas, regis, išsireikalavo, kad visus patiekalus gamintų jo virėjas, vadinasi, jie bus geri – jeigu tik pavyks prisimušti.“ O Silertonas Džeksonas autoritetingai pareiškia: „Mano mielas bičiuli, argi jūs nežinote? Pusryčiai bus serviruoti ant mažų staliukų, pagal paskutinę anglų madą.“

Arčerio žvilgsnis akimirką sustojo ties kairiąja suolų eile, kur jo motina, atlydėta į bažnyčią misterio Henrio fon der Leideno, tylutėliai verkė po nėrinių vualiu, susikišusi rankas į šermuonėlio kailiu puoštą savo močiutės movą

„Vargšelė Džeinė, – pamanė jis pažvelgęs į seserį, – net jeigu ji ir nusisuks sprandą, pajėgs pamatyti tik pirmąsias eiles, kur sėdi vien neskoningai apsitaisę Niulandai ir Dagonetai.“