Эдит Уортон - Nekaltybės amžius

– Taip, vis dėlto drauge... drauge jūs buvote nesąmoningas įrankis... kokiu žodžiu, misteri Arčeri, mes, šiuolaikiniai žmonės, vadiname Dievo apvaizdą?! – pakreipusi galvą ir mįslingai primerkusi blakstienas sušuko markizė. – Tą akimirką jūs nežinojote, kad ir į mane buvo kreiptasi su prašymu, ir man buvo užduotas klausimas – per Atlanto vandenyną!

Tarsi bijodama, kad kas nors gali nugirsti, ji žvilgtelėjo per petį, tada pritraukė arčiau savo kėdę, pakėlė prie lūpų mažutę dramblio kaulo vėduoklę ir sušnibždėjo:

– Į mane kreipėsi pats grafas – vargšas kvailelis Olenskis, jis maldauja ją grįžti bet kokiomis jai palankiomis sąlygomis.

– Didis Dieve! – sušuko Arčeris ir pašoko nuo kėdės.

– Jūs sukrėstas? Taip, taip, suprantu. Aš neginu nelaimingojo Stanislavo, nors jis visada vadino mane geriausia savo drauge. Jis nė nesigina, bet krinta jai po kojomis... mano asmenyje, – markizė trinktelėjo kumščiu sau į plokščią krūtinę: – Čia aš turiu jo laišką.

– Laišką? Ar ponia Olenska jį matė? – sumurmėjo Arčeris, visiškai išmuštas iš pusiausvyros šito netikėto pranešimo. Markizė Menson iš lėto papurtė galvą.

– Laiko... laiko... man reikia laiko. Aš pažįstu Eleną, ji užsispyrusi, pasipūtusi ir, sakyčiau, ne visada sugeba atleisti.

– Viešpatie, atleisti – viena, bet sugrįžti į tą pragarą...

– O taip, – pritarė markizė, – tai jos žodžiai. Mano vargšė jautrioji mergaitė! Tačiau materialiniu požiūriu – jeigu galima nusileisti iki minties apie tokius dalykus – ar jūs, misteri Arčeri, žinote, ko ji atsisako? Šitos rožės ant sofos – ten jų ištisos plantacijos, šiltnamiuose ir po atviru dangumi jo neprilygstamuose terasomis besileidžiančiuose Nicos soduose! Brangakmeniai, senoviniai perlai, Sobieskių smaragdai, sabalų kailiai... Bet jai to nereikia! Menas ir grožis – štai ko jai reikia, štai kuo ji gyva – lygiai kaip aš – bet ir šito ji turėjo per akis. Paveikslai, neįkainojami baldai, muzika, įdomiausi pokalbiai... Ak, mielas mano jaunuoli, atleiskite, bet čia apie tokius dalykus jūs nė nenutuokiate! Ir visa tai ji turėjo, o dar – šio pasaulio galingųjų dėmesį. Ji sako, kad Niujorke jos niekas nelaiko gražia. O Dieve! Yra nutapyti devyni jos portretai, talentingiausi Europos dailininkai siekė šios garbės. Nejaugi tai nieko nereiškia? O neapsakomai mylinčio vyro atgaila?

Praeities prisiminimai sukėlė markizei Menson ekstazę ir egzaltacijos apimtas jos veidas būtų gerokai palinksminęs Arčerį, jeigu šis nebūtų iš nuostabos praradęs žado.

Būtų nusijuokęs, jeigu jam kas būtų pasakęs, kad nelaimėlę Medorą Menson pirmą kartą išvys kaip paties šėtono pasiuntinę. Bet dabar jam visai nebuvo linksma ir atrodė, kad ji atsibeldė tiesutėliai iš pragaro, iš kurio Elenai Olenskai ką tik pavyko ištrūkti.

– Ar ji dar nieko nežino... apie visa tai? – džiūstančia burna paklausė Arčeris.

Misis Menson prispaudė prie lūpų violetinį pirštą.

– Aš jai nieko nesakiau, bet gal ji įtaria? Kas žino? Tiesą sakant, misteri Arčeri, pirmiausia norėjau pasimatyti su jumis. Kai tik išgirdau apie tvirtą poziciją, kurios laikėtės, ir apie jūsų įtaką Elenai, aš pradėjau tikėtis, kad mane paremsite... ir man pavyks jus įtikinti...

– Kad ji privalo sugrįžti pas savo vyrą? Mieliau matyčiau ją mirusią! – nesivaldydamas sušuko Arčeris.

– Ak, – neparodžiusi jokio pasipiktinimo burbtelėjo markizė.

Kurį laiką ji sėdėjo krėsle, pirštinėta ranka išskleisdama ir vėl suskleisdama nevykusią dramblio kaulo vėduoklę, paskui staiga kilstelėjo galvą ir įsiklausė.

– Ji ateina, – greitai sušnibždėjo ir mostelėjusi ranka į gulinčią ant sofos puokštę pridūrė: – Ar turėčiau suprasti, kad jūs, misteri Arčeri, mieliau renkatės šitai? Galų gale, santuoka yra santuoka... o mano dukterėčia tebėra ištekėjusi...

XVIII

– Kokias žabangas judu čia rezgate, teta Medora? – įeidama į kambarį šūktelėjo ponia Olenska. Ji buvo apsirengusi kaip į pokylį – visa švytėjo ir mirguliavo, tarsi nuausta iš degančios žvakės spindulių, ir laikė aukštai iškėlusi galvą lyg daili moteris, metanti iššūkį pilnam kambariui varžovių.

– Meilute, mudu kalbėjomės apie tai, kad tavęs laukia nuostabi staigmena, – atsistojusi ir žaismingai rodydama į gėles atsakė misis Menson.

Ponia Olenska sustojo ir pažvelgė į puokštę. Jos veide tvykstelėjo ne raudonis, o tarsi žaibas per vasaros dangų – baltas pykčio plykstelėjimas.

– Fe! – šūktelėjo ji šaižiu balsu, kokio Arčeris dar nebuvo girdėjęs. – Kokia kvailystė siųsti man puokštę! Kodėl puokštę? Kodėl būtent šį vakarą? Nei aš rengiuosi į pokylį, nei esu nuotaka. Tačiau esama žmonių, kurie visada elgiasi absurdiškai. Ji sugrįžo prie durų, atlapojo jas ir pašaukė:

– Nastasija!

Uoli tarnaitė akimirksniu atbėgo ir Arčeris išgirdo, kaip ponia Olenska, tyčia aiškiai tardama kiekvieną žodį, kad jis suprastų, itališkai paliepė:

– Tuojau pat išmesk jas į šiukšlių dėžę! – bet pamačiusi pasipiktinusį Nastasijos žvilgsnį pridūrė: – Bet ne, vargšės gėlės čia niekuo dėtos. Liepk berniukui nunešti jas į trečią nuo mūsiškio namą misteriui Vinsetui – tam tamsiaplaukiam džentelmenui, kuris šiandien pas mus pietavo. Serga jo žmona – gal jie tą puokštę parduos. Berniukas išėjęs? Ką gi, balandėle, tai nubėk pati. Užsimesk mano manto ir bėk. Noriu kuo greičiau jomis atsikratyti. Ir nieku gyvu nesakyk, kad jos nuo manęs!

Ji užmetė tarnaitei ant pečių savo puošnų aksominį manto ir garsiai užtrenkusi duris sugrįžo į svetainę. Jos krūtinė po nėriniais neramiai kilojosi ir Arčeris pamanė, kad ji tuoj pravirks. Užuot pravirkusi, grafienė nusijuokė, nukreipė žvilgsnį nuo markizės į Arčerį ir paklausė:

– Na, o judu? Susidraugavote?

– Apie tai, mieloji, tegul sprendžia misteris Arčeris. Jis kantriai laukė, kol tu rengeisi.

– Taip, laiko jūs turėjote į valias, nes aš niekaip negalėjau susitvarkyti su plaukais, – pasakė ponia Olenska ir kilstelėjo ranką prie papurusių garbanų. – Beje, daktaras Karveris jau išėjo, o jūs, teta, galite pavėluoti pas Blenkerius. Misteri Arčeri, būkite geras, įsodinkite tetą į karietą.

Ji palydėjo markizę į prieškambarį, prižiūrėjo, kad ši būtų apauta botais, aptūlota šilta skara ir vilnone šerpe, o tada šūktelėjo jai įkandin:

– Pasirūpinkite, kad karieta atvažiuotų paimti manęs dešimtą, – ir sugrįžo į svetainę.

Kai ir Arčeris ten atėjo, pamatė ją stovinčią prie židinio ir žiūrinčią į save veidrodyje. Niujorko aukštuomenės damos nebuvo pratusios savo kambarinių vadinti „balandėlėmis“, juoba nesiuntinėdavo jų po miestą apvilkusios puošniais savo manto. Nepaisant jį užplūdusių prieštaringų jausmų, Arčeris patyrė ir malonų jaudulį, kad atsidūrė pasaulyje, kuriame emocijas veik olimpiniu greičiu seka veiksmas.

Kai jis iš už nugaros priėjo prie ponios Olenskos, ši tebestovėjo nejudėdama ir jų akys akimirką susitiko veidrodyje. Tada ji atsigręžė, atsisėdo sofos kampe ir atsiduso:

– Dabar pats laikas užsirūkyti.

Arčeris padavė jai dėžutę su papirosais, uždegė balanėlę ir kai liepsna nutvieskė Elenos veidą, ji pažvelgė į jį linksmomis akimis ir paklausė:

– Kaip aš jums patinku apimta įtūžio?

Arčeris patylėjo, staiga sukaupė drąsą ir atsakė:

– Tai padeda man suprasti, ką pasakė apie jus jūsų tetulė.

– Taip ir maniau, kad ji kabėjo apie mane. Ką gi ji pasakė?