Liko vienintelė viltis – dar kartą pamėgint įkalbėti Mėją. Likus dienai iki išvažiavimo jis nuėjo su ja į apleistą ispanų misijos sodą. Pats sodo vaizdas žadino mintis apie europietiškus kraštovaizdžius ir Mėja, kuriai ypatingo žavesio teikė plačiabrylė skrybėlė, paslaptingu šešėliu pritemdžiusiu jos pernelyg šviesias akis, godžiai ir įdėmiai klausėsi jo pasakojimų apie Granadą ir Alambrą.
– Mes galėtume visa tai pamatyti jau šį pavasarį, o Velykas praleisti Sevilijoje, – sakė jis, tyčia didindamas reikalavimus ir vildamasis pasiekti nors šiokių tokių nuolaidų.
– Velykas Sevilijoje? Bet juk ateinančią savaitę prasideda gavėnia! – nusijuokė Mėja.
– O kodėl negalėtume susituokti per gavėnią? – paprieštaravo Arčeris, bet Mėja buvo taip sukrėsta, kad jis iškart susigriebė perlenkęs lazdą. – Žinoma, brangioji, aš pajuokavau, tačiau susituokę iškart po Velykų, balandžio gale galėtume išplaukti. Kontoroje aš viską sutvarkysiu.
Pagalvojusi apie tokią galimybę Mėja svajingai nusišypsojo, bet Arčeris suprato, kad jai visiškai pakanka svajonės. Su tokia pat išraiška ji klausėsi jo skaitomų eilėraščių apie nuostabius dalykus, kurių gyvenime niekada nebūna.
– Oi, Niulandai, prašau, tęskite – man taip patinka jūsų pasakojimai.
– Bet kodėl pasakojimai turi likti tik pasakojimais? Kodėl mums nepavertus jų tikrove?
– Bet mes taip ir padarysime, mielasis... ateinančiais metais, – nutęsė Mėja.
– Argi nenorite, kad tai įvyktų anksčiau? Nejaugi man nepavyks įkalbėti, kad tuojau pat pasiryžtumėte?
Ji nuleido galvą ir pasislėpė nuo jo po tam itin tinkamais skrybėlės kraštais.
– Kam mums dar metus tuščiai svajoti? Pažvelkite į mane, brangioji! Nejaugi nematote, kaip aš noriu, kad taptumėte mano žmona?
Akimirką ji sustingo, paskui pakėlė į jį tokias beviltiškai tyras akis, kad jis vos neatgniaužė rankos, stipriai apsivijusios jai apie liemenį. Jos žvilgsnis ūmai pasikeitė ir akių gelmėje šmėkštelėjo kažkokia nauja, mįslinga išraiška.
– Man atrodo, ne visai jus suprantu, – pasakė ji. – Galbūt... galbūt jūs nesate įsitikinęs, kad aš ir ateityje jums patiksiu?
Arčeris pašoko.
– O Viešpatie... gal... iš tiesų, nežinau! – piktai sušuko jis.
Mėja Veland taip pat atsistojo, jų žvilgsniai susitiko, ir ji, kupina moteriško orumo, Arčerio akyse tarytum ūgtelėjo. Kurį laiką abu tylėjo, lyg netikėtas pokalbio vingis būtų visiškai išmušęs juos iš vėžių. Tada ji tyliai pasakė:
– Jeigu taip nutiko... ir tarp mudviejų atsirado kažkokia kita moteris...
– Kažkokia kita moteris... tarp manęs ir jūsų?
Į jos žodžius jis atsiliepė padelsęs, sakytum, būtų sunkiai juos nugirdęs ir jam prireikė laiko pakartoti jos klausimą.
Mėja, regis, pajuto Arčerio neryžtingumą, nes toliau rutuliojo savo mintį, tik kur kas rimtesniu veidu:
– Niulandai, pasikalbėkime atvirai. Kartais man atrodo, kad jūs pasikeitėte – ypač po to, kai buvo paskelbta apie mudviejų sužadėtuves.
– Brangioji, betgi tai tikra beprotybė! – atitokęs iš apstulbimo sušuko jis.
Į šitą protrūkį ji atsakė švelnia šypsena.
– Jeigu tai beprotybė, kodėl mums apie ją nepasišnekėjus? – Mėja nutilo, tada grakščiai kilstelėjo galvą ir pridūrė: – O jeigu tai tiesa, ji mums taip pat nepakenks. Jūs labai lengvai galėjote suklysti.
Jis nuleido galvą ir ėmė tyrinėti vingrų juodą lapų šešėlį ant saulės nušviesto takelio po jų kojomis.
– Suklysti visada lengva, bet jeigu būčiau padaręs tokią klaidą, kurią turite omenyje, argi maldaučiau jus pagreitinti mudviejų vestuves?
Ji taip pat pažvelgė žemyn ir sunkiai rinkdama žodžius skėčio galiuku suardė šešėlio ornamentą.
– Taip, – pagaliau prabilo ji, – gal norėjote tą istoriją užbaigti visiems laikams – juk kartais ir taip daroma.
Nesudrumsčiamas Mėjos tyrumas išgąsdino Arčerį ir privertė įtarti ją abejingumu. Po skrybėle jis matė blyškų profilį ir švelniai virpančias šnerves virš ryžtingai sučiauptų lūpų.
– Ką tai reiškia? – paklausė jis, vėl atsisėdo ant suoliuko ir pasistengęs nutaisyti žaismingą veidą žvilgtelėjo į Mėją.
Ji taip pat atsisėdo ir tarė:
– Jūs neturėtumėte manyti, kad merginos išmano tik tiek, kiek įsivaizduoja jų tėvai. Jos žiūri, stebi, jos jaučia ir mąsto. Ir gerokai anksčiau, negu pasakėte man, kad jums patinku, aš žinojau, jog buvo kita moteris, kuri jus domino – prieš dvejus metus Niuporte visi vien apie tai ir kalbėjo. Kartą per šokius aš pamačiau jus abu sėdinčius verandoje, o kai ji grįžo vidun, jos veidas buvo toks liūdnas, kad man jos pagailo. Prisiminiau apie tai daug vėliau, jau po mūsų sužadėtuvių.
Mėjos balsas pritilo, virto kone šnabždesiu, ji vis gniaužė rankas, laikančias skėtį. Jausdamas neapsakomą palengvėjimą Arčeris palietė jas delnu.
– Mieloji mano mergaite, tai štai ką jūs turėjote omenyje!
Ak, jeigu žinotumėte tiesą!
Mėja greitai kilstelėjo galvą.
– Vadinasi, yra tiesa, kurios aš nežinau?
Neatitraukdamas rankos Arčeris tarė:
– Turiu galvoje tiesą apie tą seną istoriją, kurią paminėjote.
– Apie tai aš ir noriu žinoti, Niulandai – privalau sužinoti. Aš negalėčiau būti laiminga jausdama, kad kažkam sukėliau skausmo, kažką nuskriaudžiau. Norėčiau to paties tikėtis ir iš jūsų. Koks bus mudviejų gyvenimas, jeigu kursime jį ant tokių pamatų?
Mėjos veido išraiška tapo tokia tragiškai drąsi, kad Arčeris buvo pasirengęs kristi jai po kojomis.
– Seniai norėjau jums šitai pasakyti... Seniai norėjau jums pasakyti, kad jeigu du žmonės tikrai myli vienas kitą... mano galva, gali susiklostyti tokios aplinkybės, kad jie privalo... privalo pasipriešinti visuomenės nuomonei. Ir jeigu jaučiate, kad esate saistomas kokio nors pažado... pažado moteriai, apie kurią mudu kalbėjome... ir jeigu įmanoma kaip nors... kaip nors tą pažadą įvykdyti... net jeigu ji išsiskirtų... Niulandai, nepalikite jos dėl manęs!
Nuostabą, kuri apėmė jį supratus, kad jos baimes sukėlė tas tolimas, seniai praeitin nuslinkęs epizodas su misis Torli Rašvort, pakeitė susižavėjimas Mėjos kilnumu. Požiūris, taip įžūliai atmetantis visuotinai priimtas nuostatas, buvo toks neįtikimas, kad jeigu Arčeris nebūtų turėjęs kitų neatidėliotinų rūpesčių, būtų visiškai sutrikęs tokio stebuklo akivaizdoje – tik pamanykite, Velandų duktė įkalbinėja jį vesti buvusią meilužę! Tačiau jam vis dar svaigo galva nuo minties apie prarają, kurios pakraščiu jie vaikštinėja, ir jis dar kartą maldingai nusilenkė prieš mergautinius sielvartus.
Kurį laiką Arčeris negalėjo ištarti nė žodžio, paskiau prabilo:
– Nėra jokių pažadų, jokių įsipareigojimų, kuriuos turite omenyje. Šie dalykai kur kas sudėtingesni negu atrodo... Bet tai nesvarbu... Aš lenkiu galvą prieš jūsų kilnumą, nes į šiuos dalykus žiūriu taip pat kaip ir jūs... Manau, jog kiekvieną tokį atvejį reikia vertinti atskirai... nepaisant kvailų nuostatų... Noriu pasakyti, kad kiekvienos moters teisė į laisvę... – Ūmai jis nutilo išsigandęs, kur nuvedė jo paties mintys, ir su šypsena žvelgdamas į Mėją pridūrė: – Kadangi jūs visa tai suprantate, gal ženkime dar žingsnį toliau ir pamatysime, kaip beprasmiška paklusti kitokiai tų pačių nuostatų formai. Jeigu tarp mudviejų niekas nestovi, argi tai nėra argumentas paspartinti mudviejų vestuves, užuot jas atidėliojus?
Mėja pakėlė į jį džiaugsmu užsiplieskusį veidą ir Arčeris pamatė, kad jos akis užplūdo laimės ašaros. Bet jau po akimirkos išdidų moters didybės jausmą pakeitė baugštus jaunutės merginos bejėgiškumas ir Arčeris suprato, kad visa Mėjos drąsa ir energija nukreipta tik į kitus. Giliai įkaltas santūrumas neleido išsiduoti, kiek pastangų jai kainavo tie žodžiai, ir išgirdusi naujus jo maldavimus ji iškart sugrįžo pirmykštėn būsenon – taip pernelyg įsisiautęs vaikas ieško išsigelbėjimo motinos glėbyje.
Читать дальше