Эдит Уортон - Nekaltybės amžius

Arčeriui pristigo dvasios toliau įkalbinėti – jį labai nuliūdino, kad pradingo nepažįstama būtybė, metusi į jį trumputį žvilgsnį iš perregimų Mėjos akių gelmės. O Mėja, regis, pajuto jo nusivylimą, tačiau neišmanė, kaip jį sušvelninti, todėl jie abu pakilo ir patraukė namo.

XVII

– Kai buvai išvykęs, tavo giminaitė grafienė aplankė mamą, – pranešė Džeinė broliui vakare, kai jis sugrįžo.

Arčeris pietavo namie su motina ir seserimi. Jis nustebęs pakėlė akis ir pamatė, kad misis Arčer sėdi demonstratyviai įbedusi žvilgsnį į savo lėkštę. Nutolusi nuo visuomenės misis Arčer visai negalvojo, kad visuomenė dėl to turėtų ją pamiršti, ir Niulandas suprato, kad jo nustebimas dėl grafienės Olenskos apsilankymo gerokai ją supykdė.

– Ji vilkėjo juodą aksominį polonezą [polonezas – 19 a. moterų apdaras, kurį sudaro prigludęs korsažas, prašmatnus sijonas ir ant viršaus vilkimas laisvai krintantis apsiaustas – vert.] su juodo gintaro sagomis ir turėjo mažutę beždžionės kailio movą. Dar nė karto nemačiau jos taip prašmatniai apsirengusios, – tęsė Džeinė. – Atvažiavo viena, sekmadienį dieną – laimė, svetainėje kūrenosi židinys. Ji turėjo tą naujamadį dėklą vizitinėms kortelėms. Sakė, kad nori su mumis susipažinti, nes tu padarei jai labai daug gera.

– Ponia Olenska visada taip kalba apie savo draugus, – nusijuokė Niulandas. – Ji jaučiasi laiminga, kad vėl yra tarp saviškių.

– Taip, ji šitaip ir pasakė, – patvirtino misis Arčer. – Man atrodo, ji džiaugiasi sugrįžusi.

– Tikiuosi, mama, ji jums patiko. Misis Arčer sučiaupė lūpas.

– Ji tikrai iš visų jėgų stengiasi padaryti malonų įspūdį, net kai lanko senę.

– Mama įsitikinusi, kad ji nėra atlapaširdė, – įsiterpė Džeinė ir pažvairavo į brolį.

– Tai vis tos senamadės mano pažiūros, o mano idealas – mūsų mieloji Mėja, – paprieštaravo misis Arčer.

– Taip, jiedvi visai nepanašios, – pasakė jos sūnus.

**

Išvykdamas iš Sent Ogiusteno Arčeris gavo daugybę įpareigojimų. Turėjo sutvarkyti kai kuriuos reikalus su misis Mingot ir, praėjus porai dienų po sugrįžimo, jis susirengė jos aplankyti.

Senė priėmė jį neįprastai maloniai. Ji buvo labai dėkinga, kad Arčeris įtikino grafienę Olenską atsisakyti skyrybų, o kai jis pasipasakojo, kaip be leidimo išmovė iš kontoros ir nudūmė į Sent Ogiusteną, nes panoro pamatyti Mėją, tik sušnarpštė, suliulėjo visu riebiu kūnu ir putlia ranka paglostė jam kelį.

– Aha, vadinasi, šokote stačia galva? Augusta ir Velandas, žinoma, nutaisė rūgščią miną ir apsimetė, kad atėjo pasaulio pabaiga. Bet meilutė Mėja, toji tai jau tikrai suprato, kas ir kaip!

– Tikiuosi, tačiau mano pageidavimui ji nepritarė.

– Nejaugi? O ko jos prašėte?

– Norėjau išgauti jos pažadą, kad vestuvės įvyks balandį. Kam mums prarasti dar ištisus metus?

Misis Mingot apsimetė, kad susigėdo. Ji suraukė savo mažą burnikę ir žybtelėjo vylingomis akytėmis.

– Atsiklauskite mamos ir taip toliau? Įprasta istorija. Ak, jau tie Mingotai – visi jie vienodi. Visą gyvenimą eina pramintu keliuku, ir pamėginkite įkalbėti iš jo išsukti. Kai statydinau šitą namą, galėjai pamanyti, kad išsikraustau į Kaliforniją. Girdi, niekas niekada nėra statęs toliau Keturiasdešimtosios gatvės. Kaipgi, sakiau aš, tikrai nestatė. Nestatė ir toliau Artilerijos gatvės, kol Kolumbas nebuvo atradęs Amerikos. Ne, ne, nė vienas jų nenori išsiskirti iš visų, šito jie bijo kaip maro. Ak, mielasis misteri Arčeri, aš esu, ačiū Dievui, tik vulgarioji Spaiser, tačiau iš visų mano vaikų ir vaikaičių į mane nenusidavė nė vienas, išskyrus mažylę Eleną. – Vis dar žybčiodama akimis ji nutilo ir, kaip būdinga seniems žmonėms, nei iš šio, nei iš to staiga paklausė: – O kodėl jūs nevedėte mažylės Elenos?

– Jau vien todėl, kad jos čia nebuvo, – nusijuokė Arčeris.

– Taip, juo labiau gaila. O dabar per vėlu, jos gyvenimas baigtas, – misis Mingot lūpomis kalbėjo šaltakraujiškai geraširdė senatvė, berianti žemes ant jaunų vilčių kapo.

Arčeriui tapo nejauku ir jis paskubomis tarė:

– Misis Mingot, ar galiu paprašyti, kad užtartumėte už mane žodelį prieš Velandus? Tos ilgos sužadėtuvės – ne man.

Senė Katerina apdovanojo jį spindulinga šypsena.

– Taip, matau, matau. Labai jau jūs greitas. Vaikystėje turbūt reikalaudavote, kad prie stalo būtumėte aptarnautas pats pirmas, – ji užvertė galvą, nusikvatojo, ir gausybė pagurklių suliūliavo kaip bangos. – O štai ir Elena!

Jai už nugaros prasiskleidė portjeros ir į kambarį šypsodamasi įžengė ponia Olenska. Jos veidas atrodė gyvybingas ir švytėjo laime. Pasilenkusi ji pabučiavo močiutę, o tada nesivaržydama ištiesė ranką Niulandui.

– O aš kaip tik jam sakau: kodėl jūs nevedėte mano mažosios Elenos?

Vis dar šypsodamasi ponia Olenska žvilgtelėjo į Arčerį.

– Ir ką gi jis atsakė?

– Ak, mieloji, išsiaiškink tai pati. Jis buvo išvykęs į Floridą pasimatyti su savo sužadėtine.

– Taip, aš girdėjau, – ponia Olenska nenuleido nuo Arčerio žvilgsnio. – Aplankiau jūsų mamytę, nes norėjau sužinoti, kur pradingote. Pasiunčiau jums laiškelį ir negavusi atsakymo išsigandau, ar nebūsite susirgęs.

Arčeris kažką sumurmėjo apie netikėtą išvykimą, skubėjimą ir apie tai, kad ketino parašyti jai iš Sent Ogiusteno.

– O atsidūręs ten, žinoma, iškart apie mane pamiršote, – ji žvelgė į jį linksmai šypsodamasi, gal norėdama parodyti, kad jai tai nelabai svarbu.

„Jeigu vis dar esu jai reikalingas, ji nusprendė man to neparodyti“, – užgautas jos tono pamanė Arčeris. Jis norėjo padėkoti jai už apsilankymą pas motiną, tačiau, stebimas klastingų pramotės akių, jautėsi sukaustytas ir žodžiai strigo gerklėje.

– Tu tik pažiūrėk į jį – taip nekantrauja vesti, kad pabėgo iš darbo negavęs leidimo, išdūmė atsiklaupęs ant kelių maldauti kvailos mergiūkštės! Štai kas yra meilė! Lygiai taip gražuolis Bobas Spaiseris išsivežė vargšę mano mamytę. Bet dar nespėjusi atjunkyti manęs nuo krūties ji jau buvo jam nusibodusi, nors aš gimiau aštuonių mėnesių! Bet jūs, jaunuoli, juk ne Spaiseris – ir mūsų visų, ir Mėjos laimei. Vienai tik vargšelei Elenai palikimo kliuvo valkatiškas jo kraujas, visi kiti – pavyzdingi Mingotai! – su panieka šūktelėjo senė.

Arčeris pastebėjo, kad ponia Olenska, atsisėdusi greta močiutės, vis dar įdėmiai jį tyrinėja. Pagyvėjimas jos akyse išblėso ir ji neapsakomai švelniai tarė:

– Močiute, aš manau, mums pavyks įkalbėti Velandus pasielgti taip, kaip jis nori.

Susirengęs išeiti ir spausdamas ponios Olenskos ranką Arčeris pajuto, kad ji laukia iš jo užuominos apie laiškelį, likusį be atsako.

– Kada galėsiu vėl jus pamatyti? – paklausė jis, kai ji palydėjo jį iki kambario durų.

– Kada tik pageidaujate, bet jeigu norite dar kartą apsilankyti mano namuke, pasiskubinkite. Kitą savaitę aš persikraustau. Mintis apie valandas, praleistas lempos apšviestoje žemutėje svetainėje, skaudžiai žnybtelėjo Arčeriui širdį. Kad ir kokios trumpos buvo tos valandos, su jomis siejosi daugybė prisiminimų.

– Rytoj vakare?

– Gerai, bet ankstėliau, nes aš važiuosiu į svečius.

Rytoj sekmadienis, ir jeigu sekmadienio vakarą ji važiuoja į svečius, tai ne kur kitur, o tik pas misis Lemiuel Strazers. Arčeris pasijuto kažkaip nesmagiai. Ne todėl, kad ji važiuoja ten (jis netgi džiaugėsi, kad, fon der Leidenų pykčiui, ji lankosi kur nori), o todėl, kad tikrai susitiks su Bofortu. Ji iš anksto žino, kad susitiks, ir galbūt tik todėl ten važiuoja.