Эдит Уортон - Nekaltybės amžius

Здесь есть возможность читать онлайн «Эдит Уортон - Nekaltybės amžius» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2012, Издательство: Svajonių knygos, Жанр: Классическая проза, Любовные романы, literature_20, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Nekaltybės amžius: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Nekaltybės amžius»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Edith Wharton „Nekaltybės amžius“ (vertė Dalia Juodaitytė, 400 p., 2008 m., „Svajonių knygos“) – pirmasis romanas, už kurį moteris gavo Pulitzerio premiją. Kitas, ne ką mažiau intriguojantis faktas – 1993 metais Martinas Scorsese pagal šią knygą pastatė filmą, kuriame vaidino Michelle Pfeiffer ir Danielis Day–Lewisas. Atrodo, romanas turėtų būti tikras amerikietiškos literatūros perlas. Bet, žinoma, nereikėtų apie knygą spręsti iš jos viršelio. Romane aprašoma klasikinė, jau daugybę kartų panaudota istorija, kurią galima nusakyti dviem žodžiais – „meilės trikampis“. Tokia jau ta meilė – kažkas vis turi jai trukdyti. Kaip gi kitaip? Jei niekas netrukdytų meilei, pasaulis prarastų beveik visus geriausius literatūros šedevrus. Tad geriau jau tegul kas nors trukdo... Trukdo ir šiame kūrinyje: Niulandas Arčeris ruošiasi vesti gražuolę Mėją Veland, bet iš Europos grįžta Mėjos pusseserė Elena Olenska. Štai, ir turime klasikinę dramą. Permainingi jausmai, moralė, sąžinė, pareiga ir t.t. – visi pagrindiniai komponentai sudėti į šią klasika tapusią knygą. Ir suprantama, kodėl ji tapo klasika – visais laikais pasaulis sukosi apie šiuos pagrindinius komponentus. Galima sugalvoti, kaip naujai juos sumaišyti, galima vieną išmesti ir įdėti kitą, bet esmė nuo to mažai kinta: meilė, kad ir kokiame laikmetyje atsirastų, visada sukelia, jei ne problemų, tai bent jau dramatiškų ir aistringų įvykių. Šiame romane taip pat gausu intrigų ir siekių išbristi iš savo laikmečio normų, moralės ir panašių kataklizmų. Be abejo, Niulandas Arčeris nori pasikeisti ir pakeisti savo gyvenimą – tai dar vienas amžinas žmogaus noras, ataidintis ir iki šiandienos literatūros. Trumpai tariant, „Nekaltybės amžius“ yra klasikinis, kupinas jausmų ir emocijų romanas apie meilę. Tuo nenoriu pasakyti, kad jis yra nuobodus ir neoriginalus kūrinys. Ne. Romanas parašytas talentingai ir subtiliai – šiuo atveju sutinku su Johnu Updike‘u. Tačiau jis skirtas tikrai ne progresyviam šiuolaikiniam skaitytojui, laukiančiam iš literatūros, jei ne skandalo, tai bent jau ko nors nenormalaus. Edith Wharton pasakoja jautriai ir švelniai, tarsi pati būtų bijojusi aštriau ir staigiau pakreipti savo kuriamų herojų gyvenimus. Tai istorija romantikams. Žmonėms, kurie tiki (būtent – tiki!) jausmų grožiu, jų nemirtinga ir amžina galia. Žmonėms, kuriems tiesiog patinka nors trumpam pabėgti iš šio pasaulio ir pasislėpus žodžiuose mėgautis malonia literatūra – „Nekaltybės amžiumi“.
Vertėjas: Dalia Juodaitytė

Nekaltybės amžius — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Nekaltybės amžius», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

– Pasakė, kad esate pripratusi prie daugybės dalykų, kurių mes niekada negalėsime jums suteikti – prie prabangos, pramogų ir malonumų.

Ponia Olenska šyptelėjo į dūmų žiedą, kurį buvo išpūtusios jos lūpos.

– Medora – nepataisoma romantikė. Jai tai atstoja daugybę kitų dalykų.

Arčeris vėl sudvejojo, bet ryžosi rizikuoti:

– Sakykite, ar jūsų tetulės romantiškumas kartais nedaro įtakos jos sprendimų patikimumui?

– Norite paklausti, ar ji kalba tiesą? – susimąstė markizės dukterėčia. – Pasakyčiau taip: bemaž viskas, ką ji sako, iš dalies yra tiesa, iš dalies ne. Bet kodėl klausiate? Ko ji čia jums prišnekėjo?

Arčeris nusigręžė į ugnį, paskui vėl pažvelgė į švytinčią figūrą. Pagalvojęs, kad šiandien paskutinis jų vakaras prie šito židinio ir kad po kelių minučių atvažiuos karieta, pajuto skausmą širdyje.

– Ji sako... ji tvirtina, esą grafas Olenskis atsiuntė ją, kad įkalbėtų jus pas jį sugrįžti.

Ponia Olenska nieko neatsakė. Sėdėjo nejudėdama, pakeltoje rankoje laikydama papirosą. Jos veido išraiška nepakito ir Arčeris prisiminė jau seniai pastebėjęs jos tariamą nesugebėjimą stebėtis.

– Vadinasi, jūs žinojote? – ištrūko jam.

Grafienė tylėjo taip ilgai, kad nuo papiroso ant suknelės nubiro pelenų. Ji nukratė juos ant grindų.

– Teta užsiminė apie kažkokį laišką. Vargšelė! Medoros užuominos...

– Ar tik ne jūsų vyro prašymu ji taip netikėtai čia pasirodė?

Atrodė, ponia Olenska apmąsto tokią galimybę.

– Ir šito taip pat negalima tvirtai teigti. Ji man sakė, esą ją „pašaukęs“ daktaras Karveris. Bijau, kad ji susirengė už jo tekėti... Vargšė Medora, ji nuolat suranda, už ko norėtų ištekėti. Bet gali būti, kad tie žmonės Kuboje tiesiog nuo jos pavargo! Man regis, ji buvo lyg ir jų kompanionė. Aš tikrai nežinau, ko ji atvažiavo.

– Bet vis dėlto neatmetate galimybės, kad ji turi jūsų vyro laišką?

Ponia Olenska vėl pasinėrė į tylius apmąstymus, paskui atsakė:

– Ką gi, šito buvo galima tikėtis.

Arčeris atsistojo ir prisišliejo prie židinio. Staiga jį užplūdo nerimas, o mintis, kad jų laikas baigiasi ir bet kurią akimirką jis gali išgirsti grįžtančio ekipažo ratų dardesį, trumpam atėmė jam amą.

– O juk jūsų tetulė įsitikinusi, kad jūs sugrįšite.

Ponia Olenska staigiai pakėlė galvą. Tirštas raudonis, nudažęs jos skruostus, užliejo kaklą ir pečius. Ji rausdavo retai ir kankinamai, tarsi kraujas degintų jai odą.

– Apie mane ir anksčiau žmonės buvo prastos nuomonės, – pasakė ji.

– Ak, Elena, atleiskite, esu tikras kvailys ir niekšas.

Ji tyliai šyptelėjo.

– Jūs baisiai nervinatės, nes turite savo rūpesčių. Žinau, jums nepatinka neišmintingas Velandų požiūris į jūsų vestuves, ir aš visiškai jums pritariu. Europiečiams nesuprantama mūsų ilgų amerikietiškų sužadėtuvių prasmė, man regis, jie nėra tokie ramūs kaip mes. – Žodį „mes“ grafienė vos juntamai pabrėžė ir dėl to jis įgavo ironišką atspalvį.

Arčeris pajuto ironiją, bet priimti iššūkį nedrįso. Juk, galimas dalykas, ponia Olenska tyčia nusuko kalbą nuo savo rūpesčių, ir dabar, kai jis savo žodžiais taip ją įskaudino, jam liko tik patylėti. Tačiau nenumaldomai bėgantis laikas skatino jį imtis ryžtingų veiksmų. Mintis, kad tarp jų dar kartą gali iškilti nesusikalbėjimo siena, buvo jam nepakenčiama.

– Taip, – dusliai prabilo jis. – Aš važiavau į Pietus prašyti Mėjos, kad po Velykų susituoktume. Nėra jokių kliūčių, trukdančių mums tuo metu iškelti vestuves.

– Mėja jus dievina. Ar jums nepavyko jos įtikinti? Ji man atrodė pernelyg protinga, kad paisytų tokių kvailų prietarų.

– Ji iš tiesų pernelyg protinga – ir jų nepaiso.

Grafienė Olenska pakėlė į jį akis.

– Na, aš nesuprantu...

Arčeris paraudo ir skubiai atsakė:

– Mudu labai atvirai pasišnekėjome – galima sakyti, pirmą kartą. Ji įsitikinusi, kad mano nekantrumas – blogas ženklas.

– Gailestingasis Dieve! Blogas ženklas?

– Mėja mano, kad aš pats nesu įsitikinęs, jog ji nenustos man patikti. Trumpai kalbant, jai atrodo, jog skubu ją vesti norėdamas pabėgti nuo kitos moters, kuri... kuri patinka man labiau.

Ponia Olenska smalsiai pažvelgė į Arčerį.

– Bet jeigu taip mano, kodėl pati neskubina vestuvių?

– Todėl, kad ji ne tokia, ji kur kas kilnesnė. Ir reikalauja ilgesnių sužadėtuvių, kad duotų man laiko...

– Laiko atsisakyti jos dėl kitos moters?

– Jeigu aš panorėsiu.

Ponia Olenska pasilenkė ir įsmeigė į ugnį žvilgsnį. Iš tylios gatvės Arčerį pasiekė artėjančių jos arklių kanopų bildesys.

– Taip, tai labai kilnu, – ištarė ji virptelėjusiu balsu.

– Labai. Bet ir juokinga.

– Juokinga? Todėl, kad jūs nemylite jokios kitos moters?

– Todėl, kad aš neketinu vesti jokios kitos moters.

– Aaa... – vėl stojo ilga tyla. Pagaliau ji pakėlė į Arčerį akis ir paklausė: – Ta kita moteris... ar ji jus myli?

– Ak, nėra jokios kitos moters. Na, toji dama, kurią turėjo omenyje Mėja... ji niekada...

– Tai kam jums taip skubėti?

– Jūsų karieta, – pasakė Arčeris.

Grafienė sujudėjo ir apsižvalgė nereginčiu žvilgsniu. Vėduoklė ir pirštinaitės gulėjo šalimais ant sofos ir ji automatiškai jas pasiėmė.

– Taip, regis, man metas važiuoti.

– Ar važiuojate pas misis Strazers?

– Taip, – ji nusišypsojo ir pridūrė: – Turiu lankytis ten, kur mane kviečia, antraip pasijusiu visai vieniša. Kodėl ir jums nenuvažiavus su manimi?

Arčeris pajuto, kad bet kokia kaina turi ją sulaikyti, turi išsireikalauti sau to vakaro nuoliekų. Neatsakęs į jos pasiūlymą jis liko stovėti atsišliejęs į židinį, įsmeigęs akis į ranką, kurioje ji laikė vėduoklę ir pirštinaites, sakytum norėdamas patikrinti, ar pakaks jam jėgų priversti grafienę padėti jas į vietą.

– Mėja atspėjo tiesą, – pasakė jis. – Kita moteris yra, bet ne ta, apie kurią ji mano.

Elena Olenska tylėjo ir nė nekrustelėjo. Po kurio laiko jis priėjo, atsisėdo šalia, paėmė jos ranką ir švelniai atgniaužė – vėduoklė ir pirštinaitės nukrito tarp jų ant sofos.

Ji akimirksniu pakilo, išlaisvino ranką ir atsitraukė į priešingą židinio pusę.

– Prašau, nemėginkite su manimi flirtuoti! Buvo pernelyg daug tai dariusių, – šūktelėjo ji suraukusi antakius.

Arčeris paraudo ir taip pat pakilo. Kartesnio priekaišto ji nebūtų įstengusi sugalvoti.

– Aš niekada nemėginau su jumis flirtuoti, – tarė jis, – ir niekada nemėginsiu. Bet jūs esate ta moteris, kurią aš norėčiau vesti, jeigu tai būtų įmanoma mums abiem.

– Įmanoma mums abiem? – ji pažvelgė į jį nuoširdžiai apstulbusi. – Ir šitaip sakote jūs – vyras, kuris pats padarė viską, kad tai taptų neįmanoma?

Tarsi ieškodamas kelio tamsoje, kurią skrodė vienas vienintelis akinantis šviesos spindulys, Arčeris įsmeigė į ją žvilgsnį.

– Aš padariau viską, kad tai taptų neįmanoma?

– Jūs, jūs, jūs! – sušuko ji. Jos lūpos virpėjo lyg vaiko, kuris tuoj pravirks. – Argi ne jūs privertėte mane atsisakyti skyrybų, argi ne jūs paaiškinote man, kad tai egoistiška ir nedora, jog reikia pasiaukoti vardan šventų santuokos saitų... ir išgelbėti šeimą nuo apkalbų ir skandalo? Ir todėl, kad mano šeima turės tapti jūsų šeima... dėl Mėjos ir dėl jūsų aš pasielgiau taip, kaip liepėte, kaip, pasak jūsų, privalėjau pasielgti. – Staiga ji nusijuokė. – Aš net neslėpiau, kad viską darau dėl jūsų!

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Nekaltybės amžius»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Nekaltybės amžius» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Отзывы о книге «Nekaltybės amžius»

Обсуждение, отзывы о книге «Nekaltybės amžius» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.