Эдит Уортон - Nekaltybės amžius

– Pasakė, kad esate pripratusi prie daugybės dalykų, kurių mes niekada negalėsime jums suteikti – prie prabangos, pramogų ir malonumų.

Ponia Olenska šyptelėjo į dūmų žiedą, kurį buvo išpūtusios jos lūpos.

– Medora – nepataisoma romantikė. Jai tai atstoja daugybę kitų dalykų.

Arčeris vėl sudvejojo, bet ryžosi rizikuoti:

– Sakykite, ar jūsų tetulės romantiškumas kartais nedaro įtakos jos sprendimų patikimumui?

– Norite paklausti, ar ji kalba tiesą? – susimąstė markizės dukterėčia. – Pasakyčiau taip: bemaž viskas, ką ji sako, iš dalies yra tiesa, iš dalies ne. Bet kodėl klausiate? Ko ji čia jums prišnekėjo?

Arčeris nusigręžė į ugnį, paskui vėl pažvelgė į švytinčią figūrą. Pagalvojęs, kad šiandien paskutinis jų vakaras prie šito židinio ir kad po kelių minučių atvažiuos karieta, pajuto skausmą širdyje.

– Ji sako... ji tvirtina, esą grafas Olenskis atsiuntė ją, kad įkalbėtų jus pas jį sugrįžti.

Ponia Olenska nieko neatsakė. Sėdėjo nejudėdama, pakeltoje rankoje laikydama papirosą. Jos veido išraiška nepakito ir Arčeris prisiminė jau seniai pastebėjęs jos tariamą nesugebėjimą stebėtis.

– Vadinasi, jūs žinojote? – ištrūko jam.

Grafienė tylėjo taip ilgai, kad nuo papiroso ant suknelės nubiro pelenų. Ji nukratė juos ant grindų.

– Teta užsiminė apie kažkokį laišką. Vargšelė! Medoros užuominos...

– Ar tik ne jūsų vyro prašymu ji taip netikėtai čia pasirodė?

Atrodė, ponia Olenska apmąsto tokią galimybę.

– Ir šito taip pat negalima tvirtai teigti. Ji man sakė, esą ją „pašaukęs“ daktaras Karveris. Bijau, kad ji susirengė už jo tekėti... Vargšė Medora, ji nuolat suranda, už ko norėtų ištekėti. Bet gali būti, kad tie žmonės Kuboje tiesiog nuo jos pavargo! Man regis, ji buvo lyg ir jų kompanionė. Aš tikrai nežinau, ko ji atvažiavo.

– Bet vis dėlto neatmetate galimybės, kad ji turi jūsų vyro laišką?

Ponia Olenska vėl pasinėrė į tylius apmąstymus, paskui atsakė:

– Ką gi, šito buvo galima tikėtis.

Arčeris atsistojo ir prisišliejo prie židinio. Staiga jį užplūdo nerimas, o mintis, kad jų laikas baigiasi ir bet kurią akimirką jis gali išgirsti grįžtančio ekipažo ratų dardesį, trumpam atėmė jam amą.

– O juk jūsų tetulė įsitikinusi, kad jūs sugrįšite.

Ponia Olenska staigiai pakėlė galvą. Tirštas raudonis, nudažęs jos skruostus, užliejo kaklą ir pečius. Ji rausdavo retai ir kankinamai, tarsi kraujas degintų jai odą.

– Apie mane ir anksčiau žmonės buvo prastos nuomonės, – pasakė ji.

– Ak, Elena, atleiskite, esu tikras kvailys ir niekšas.

Ji tyliai šyptelėjo.

– Jūs baisiai nervinatės, nes turite savo rūpesčių. Žinau, jums nepatinka neišmintingas Velandų požiūris į jūsų vestuves, ir aš visiškai jums pritariu. Europiečiams nesuprantama mūsų ilgų amerikietiškų sužadėtuvių prasmė, man regis, jie nėra tokie ramūs kaip mes. – Žodį „mes“ grafienė vos juntamai pabrėžė ir dėl to jis įgavo ironišką atspalvį.

Arčeris pajuto ironiją, bet priimti iššūkį nedrįso. Juk, galimas dalykas, ponia Olenska tyčia nusuko kalbą nuo savo rūpesčių, ir dabar, kai jis savo žodžiais taip ją įskaudino, jam liko tik patylėti. Tačiau nenumaldomai bėgantis laikas skatino jį imtis ryžtingų veiksmų. Mintis, kad tarp jų dar kartą gali iškilti nesusikalbėjimo siena, buvo jam nepakenčiama.

– Taip, – dusliai prabilo jis. – Aš važiavau į Pietus prašyti Mėjos, kad po Velykų susituoktume. Nėra jokių kliūčių, trukdančių mums tuo metu iškelti vestuves.

– Mėja jus dievina. Ar jums nepavyko jos įtikinti? Ji man atrodė pernelyg protinga, kad paisytų tokių kvailų prietarų.

– Ji iš tiesų pernelyg protinga – ir jų nepaiso.

Grafienė Olenska pakėlė į jį akis.

– Na, aš nesuprantu...

Arčeris paraudo ir skubiai atsakė:

– Mudu labai atvirai pasišnekėjome – galima sakyti, pirmą kartą. Ji įsitikinusi, kad mano nekantrumas – blogas ženklas.

– Gailestingasis Dieve! Blogas ženklas?

– Mėja mano, kad aš pats nesu įsitikinęs, jog ji nenustos man patikti. Trumpai kalbant, jai atrodo, jog skubu ją vesti norėdamas pabėgti nuo kitos moters, kuri... kuri patinka man labiau.

Ponia Olenska smalsiai pažvelgė į Arčerį.

– Bet jeigu taip mano, kodėl pati neskubina vestuvių?

– Todėl, kad ji ne tokia, ji kur kas kilnesnė. Ir reikalauja ilgesnių sužadėtuvių, kad duotų man laiko...

– Laiko atsisakyti jos dėl kitos moters?

– Jeigu aš panorėsiu.

Ponia Olenska pasilenkė ir įsmeigė į ugnį žvilgsnį. Iš tylios gatvės Arčerį pasiekė artėjančių jos arklių kanopų bildesys.

– Taip, tai labai kilnu, – ištarė ji virptelėjusiu balsu.

– Labai. Bet ir juokinga.

– Juokinga? Todėl, kad jūs nemylite jokios kitos moters?

– Todėl, kad aš neketinu vesti jokios kitos moters.

– Aaa... – vėl stojo ilga tyla. Pagaliau ji pakėlė į Arčerį akis ir paklausė: – Ta kita moteris... ar ji jus myli?

– Ak, nėra jokios kitos moters. Na, toji dama, kurią turėjo omenyje Mėja... ji niekada...

– Tai kam jums taip skubėti?

– Jūsų karieta, – pasakė Arčeris.

Grafienė sujudėjo ir apsižvalgė nereginčiu žvilgsniu. Vėduoklė ir pirštinaitės gulėjo šalimais ant sofos ir ji automatiškai jas pasiėmė.

– Taip, regis, man metas važiuoti.

– Ar važiuojate pas misis Strazers?

– Taip, – ji nusišypsojo ir pridūrė: – Turiu lankytis ten, kur mane kviečia, antraip pasijusiu visai vieniša. Kodėl ir jums nenuvažiavus su manimi?

Arčeris pajuto, kad bet kokia kaina turi ją sulaikyti, turi išsireikalauti sau to vakaro nuoliekų. Neatsakęs į jos pasiūlymą jis liko stovėti atsišliejęs į židinį, įsmeigęs akis į ranką, kurioje ji laikė vėduoklę ir pirštinaites, sakytum norėdamas patikrinti, ar pakaks jam jėgų priversti grafienę padėti jas į vietą.

– Mėja atspėjo tiesą, – pasakė jis. – Kita moteris yra, bet ne ta, apie kurią ji mano.

Elena Olenska tylėjo ir nė nekrustelėjo. Po kurio laiko jis priėjo, atsisėdo šalia, paėmė jos ranką ir švelniai atgniaužė – vėduoklė ir pirštinaitės nukrito tarp jų ant sofos.

Ji akimirksniu pakilo, išlaisvino ranką ir atsitraukė į priešingą židinio pusę.

– Prašau, nemėginkite su manimi flirtuoti! Buvo pernelyg daug tai dariusių, – šūktelėjo ji suraukusi antakius.

Arčeris paraudo ir taip pat pakilo. Kartesnio priekaišto ji nebūtų įstengusi sugalvoti.

– Aš niekada nemėginau su jumis flirtuoti, – tarė jis, – ir niekada nemėginsiu. Bet jūs esate ta moteris, kurią aš norėčiau vesti, jeigu tai būtų įmanoma mums abiem.

– Įmanoma mums abiem? – ji pažvelgė į jį nuoširdžiai apstulbusi. – Ir šitaip sakote jūs – vyras, kuris pats padarė viską, kad tai taptų neįmanoma?

Tarsi ieškodamas kelio tamsoje, kurią skrodė vienas vienintelis akinantis šviesos spindulys, Arčeris įsmeigė į ją žvilgsnį.

– Aš padariau viską, kad tai taptų neįmanoma?

– Jūs, jūs, jūs! – sušuko ji. Jos lūpos virpėjo lyg vaiko, kuris tuoj pravirks. – Argi ne jūs privertėte mane atsisakyti skyrybų, argi ne jūs paaiškinote man, kad tai egoistiška ir nedora, jog reikia pasiaukoti vardan šventų santuokos saitų... ir išgelbėti šeimą nuo apkalbų ir skandalo? Ir todėl, kad mano šeima turės tapti jūsų šeima... dėl Mėjos ir dėl jūsų aš pasielgiau taip, kaip liepėte, kaip, pasak jūsų, privalėjau pasielgti. – Staiga ji nusijuokė. – Aš net neslėpiau, kad viską darau dėl jūsų!