Эдит Уортон - Nekaltybės amžius

Kraujas plūstelėjo Arčeriui į smilkinius ir jis nusitvėrė jos pelerinos krašto.

– Elena, kas atsitiko? Jūs privalote man pasakyti.

– Taip, taip, tuoj pat, bet iš pradžių bėkime lenkčių, nes mano kojos baigia prišalti prie žemės! – šūktelėjo ji ir suėmusi peleriną pasileido per sniegą, o šuo garsiai skalydamas nulėkė greta.

Akimirką Arčeris žvelgė jai įkandin žavėdamasis raudonojo meteoro plyksniais sniego fone, paskui šoko vytis, ir abu, sunkiai alsuodami ir kvatodami, susitiko prie vartelių į parką.

Elena pakėlė į jį akis ir nusišypsojo:

– Žinojau, kad atvažiuosite.

– Vadinasi, to norėjote, – apimtas beprotiškos linksmybės atsakė jis. Baltai apsnigti medžiai paslaptingai žiburiavo vaiskiame ore, ir žingsniuodami per sniegą jie abu, regis, girdėjo, kaip po kojomis gieda žemė.

– Iš kur jūs? – paklausė ponia Olenska.

Jis atsakė į jos klausimą ir pridūrė:

– Atvažiavau todėl, kad gavau jūsų laiškelį.

Ji kiek patylėjo, paskui tarė su vos juntamu šaltuku balse:

– Ar Mėja prašė, kad manimi pasirūpintumėte?

– Manęs nereikėjo šito prašyti.

– Nejaugi atrodau tokia vargšė ir bejėgė? Kokia nelaiminga jūs visi mane turbūt laikote! Užtat čionykštėms moterims, regis, niekada nieko nestinga – jos lyg angelai dausose.

– Ką turite omenyje? – tylesniu balsu paklausė Arčeris.

– Ak, neklausinėkite! Mudu kalbame skirtingomis kalbomis, – piktai atrėžė ji.

Šie žodžiai jį paveikė kaip antausis, Arčeris sustojo ir pažvelgė į ją iš viršaus.

– Tai kam čia atvažiavau, jeigu nesuprantu jūsų kalbos?

– Ak, mano drauge! – grafienė švelniai palietė jam petį ir

Arčeris maldaujamai paklausė:

– Elena, kodėl nenorite papasakoti man, kas nutiko?

Ji gūžtelėjo pečiais.

– Argi dausose kada nors kas nors nutinka?

Jis nieko neatsakė ir kurį laiką juodu ėjo tylėdami.

Pagaliau ponia Olenska prabilo:

– Aš jums papasakosiu, tačiau kur, kur, kur? Šiame didžiuliame kilmingų mergelių pensionate niekas negali nė akimirką likti vienas. Visos durys – atlapos, o tarnai be perstojo neša jums tai arbatą, tai pliauską židiniui, tai laikraštį! Nejaugi visoje Amerikoje nėra namų, kur žmogus galėtų pabūti pats vienas? Jūs tokie baikštūs ir drauge tokie atviri pašaliniams žvilgsniams. Man visą laiką atrodo, lyg vėl būčiau atsidūrusi vienuolyne arba stovėčiau scenoje priešais publiką – šiurpiai mandagią publiką, kuri niekada neploja.

– Mes jums tiesiog nepatinkame! – išsprūdo Arčeriui.

Jie ėjo pro patrono namelį pritūpusiomis sienomis ir mažučiais kvadratiniais langiukais. Langinės buvo atidarytos, pro ką tik išplautus langus Arčeris pamatė židinyje degančią ugnį.

– Pažiūrėkite, namas atviras! – nusistebėjo jis.

Grafienė sustojo.

– Tik šiandien. Norėjau jį apžiūrėti, tai misteris fon der

Leidenas paliepė pakurti židinį ir atverti langines, kad ryte grįždamos iš bažnyčios galėtume čia užeiti, – ji užbėgo laipteliais ir truktelėjo duris. – Atrakintos – kaip mums pasisekė!

Užeikime, čia galėsim ramiai pasikalbėti. Misis fon der Leiden nuvažiavo į Rainebeką aplankyti senų savo tetulių ir kokią valandą niekas mūsų nepasiges.

Arčeris nusekė jai iš paskos tamsiu koridoriumi. Nuotaika, kurią paskutiniai grafienės žodžiai buvo beviltiškai sugadinę, nepaisydama sveiko proto vėl pasitaisė. Jaukus namelis atrodė lyg per stebuklą sukurtas būtent jiems. Medžiu apkaltos sienos ir varinės puošmenos žvilgėjo apšviestos didelio virtuvės židinio, kuriame dar žioravo žarijos, o viršum jo ant senovinio kablio kabojo ketaus katiliukas. Krėslai pintomis nendrinėmis sėdynėmis buvo sustatyti vienas priešais kitą prie koklių krosnies, sieninėse lentynose puikavosi Delfto porceliano lėkštės. Arčeris pasilenkė ir įmetė į ugnį pliauską.

Ponia Olenska nusisiautė peleriną ir įsitaisė krėsle. Arčeris prisišliejo prie židinio ir pažvelgė į ją.

– Dabar jūs juokiatės, bet kai rašėte man laiškelį, jautėtės nelaiminga, – pasakė jis.

– Taip, – sutiko ji ir patylėjo. – Negaliu jaustis nelaiminga, kai jūs esate čia.

– Negalėsiu ilgai būti, – atrėmė Arčeris. Kad nepasakytų nieko daugiau, jam teko taip tramdytis, jog nuo įstangos net užtirpo lūpos.

– Taip, žinoma. Bet nesu toliaregė ir gyvenu laimės akimirka.

Šie žodžiai įsivogė Arčeriui į širdį kaip pagunda. Stengdamasis užkirsti jiems kelią į savo jausmus jis priėjo prie lango ir įsispoksojo į juodus medžių kamienus sniego fone. Jam pasirodė, kad ponia Olenska taip pat pajudėjo iš vietos, ir stovėdamas nugara į ją lango stikle jis pamatė ją tarp savęs ir medžių, pasilenkusią prie ugnies su liūdna šypsena lūpose. Arčerio širdis suplazdėjo. O gal ji bėgo kaip tik nuo jo ir ieškodama progos tai pasakyti laukė, kol jie atsidurs vieni šitame kambaryje?

– Elena, jeigu aš iš tikrųjų galiu jums padėti, jeigu jūs tikrai norėjote, kad atvažiuočiau, pasakykite, kas atsitiko ir nuo ko jūs bėgote, – atkakliai kvotė jis.

Pasakė tai nepajudėjęs iš vietos, net negrįžtelėjęs pasižiūrėti į ją. Jeigu lemta, kad tai įvyktų, tegul įvyksta būtent taip – juos skiria visas kambarys, o jo akys vis dar prikaustytos prie sniego už lango.

Kol ji prabilo, praėjo ilga minutė, ir Arčeris spėjo įsivaizduoti, kaip Elena prieina prie jo iš už nugaros ir liaunomis rankomis apsiveja kaklą. Kol virpėdamas visu kūnu ir siela jis laukė šito stebuklo, jo žvilgsnis užkliuvo už sunkiais kailiniais su pakelta kailio apykakle vilkinčio vyro, kuris takeliu artėjo prie namo. Tai buvo Džulijus Bofortas.

Arčeris nusikvatojo.

Ponia Olenska pašoko, pribėgo prie jo, sugriebė jį už rankos, bet metusi žvilgsnį pro langą išbalo ir atšoko nuo jo.

– Tai štai kaip! – pašaipiai šūktelėjo Arčeris.

– Aš nežinojau, kad jis čia, – sušnibždėjo ponia Olenska.

Jos ranka vis dar tvirtai laikė Arčerio ranką, tačiau jis ištrūko, išpuolė į koridorių ir atlapojo laukujes duris.

– O, Bofortas! Užeikite. Ponia Olenska jūsų laukia, – pasakė jis.

**

Kitą rytą grįždamas į Niujorką Arčeris varginamai ryškiai vėl išgyveno paskutines akimirkas Skaiterklife. Nors Bofortas akivaizdžiai supyko aptikęs jį pas ponią Olenską, vis dėlto, kaip buvo įpratęs, nė nemirktelėjo. Dėl manieros ignoruoti tuos, kurie jam kliudo, gebantys tai pajusti žmonės patys sau pradėdavo atrodyti neregimi ir neegzistuojantys. Kai jie trise ėjo per parką, Arčerio neapleido keistas pojūtis, kad yra bekūnis, ir nors tai žeidė savimeilę, tačiau suteikė jam tariamą pranašumą viską stebėti, o pačiam likti nepastebimam.

Bofortas įžengė į namelį, kaip pratęs, atsainiai ir pasitikėdamas, tačiau šypsena nepajėgė išlyginti statmenos raukšlelės tarp antakių. Buvo visiškai aišku, kad ponia Olenska nežinojo apie jo atvykimą, nors kalbėdamasi su Arčeriu ir buvo užsiminusi apie tokią galimybę. Šiaip ar taip, išvažiuodama iš Niujorko ji tikriausiai nepasisakė Bofortui, kur važiuojanti, ir nesuprantamas jos dingimas išmušė tą vyrą iš vėžių. Aiškino atvažiavęs todėl, kad aptiko „nuostabų namelį“ – apie pardavimą dar nepaskelbta, o jis esąs toks, kokio jai reikia. Jeigu grafienė nepasiskubins, namelį kaipmat pačiups kiti. Bofortas apibėrė ją draugiškais priekaištais, kad pabėgdama kaip tik tą akimirką, kai jis surado namelį, ji paliko jį kvailio vietoje.

– Jeigu toji gudragalviška viela, per kurią galima susišnekėti, veiktų nors kiek geriau, būčiau galėjęs pranešti jums apie tai nepajudėjęs iš miesto ir dabar sėdėčiau sau klube ir skrudinčiau padus priešais židinį, užuot vaikęsis jus po sniegynus, – niurnėjo jis, tikrą apmaudą slėpdamas po apsimestiniu.