Эдит Уортон - Nekaltybės amžius

Kontoroje jis parašė ir įdavė pasiuntiniui laiškelį poniai Olenskai, kuriame klausė, ar gali aplankyti ją vakare, ir prašė atsiųsti atsakymą į klubą. Klube jis atsakymo nerado – rytojaus dieną taip pat. Ši netikėta tyla kažkodėl neapsakomai jį užgavo, ir kitą rytą, gėlių parduotuvės vitrinoje pamatęs nuostabią geltonų rožių puokštę, jis praėjo pro šalį. Tik po poros dienų paštininkas atnešė trumputį grafienės Olenskos laiškelį. Jo nuostabai, laiškas buvo atsiųstas iš Skaiterklifo, kur, vos įsodinę hercogą į garlaivį, išvyko fon der Leidenai.

Aš pabėgau , – be jokio kreipinio pradėjo ji laišką, – kitą dieną po to, kai buvome susitikę teatre. Mano gerieji draugai mane priglaudė. Norėjau nusiraminti ir viską apsvarstyti. Jūs buvote teisus sakydamas, kad jie labai geri. Skaiterklife aš jaučiuosi visiškai saugi. Norėčiau, kad ir Jūs būtumėte čia, su mumis.

Laišką ji užbaigė įprastiniu „nuoširdžiai Jūsų“ ir nė žodžiu nepaminėjo sugrįžimo dienos.

Arčerį nustebino laiškelio tonas. Nuo ko ponia Olenska bėga ir kodėl nesijaučia saugi? Iš pradžių jis pagalvojo apie kažkokią miglotą grėsmę iš užsienio, paskiau toptelėjo mintis, kad nėra susipažinęs su jos epistoliniu stiliumi, kuris, galimas dalykas, pasižymi vaizdingomis hiperbolėmis. Moterys mėgsta perdėti, be to, angliškai grafienė kalba anaiptol ne tobulai, kartais jos sakiniai skamba kaip vertimas iš prancūzų kalbos. „Je me suis evadée“ – toks laiško sakinys gali reikšti tiesiog pageidavimą atsikratyti nuobodžių kvietimų, kas labai panašu į tiesą. Arčeris laikė grafienę įnoringa moterimi, kuriai pramogos greitai nusibosta.

Fon der Leidenai jau antrą kartą išsivežė grafienę į Skaiterklifą, ir šįkart – neapibrėžtam laikui. Arčerį tai pralinksmino. Skaiterklifo durys svečiam atsiverdavo nedažnai, o jei ir atsiverdavo, tai girgždėdamos. Nusipelniusieji tokios garbės daugių daugiausia galėjo tikėtis žvarbus savaitgalio. Paskutinį kartą lankydamasis Paryžiuje Arčeris matė puikią Labišo pjesę „Mesjė Perišono kelionė“ ir dabar prisiminė atkaklų ir nepaaiškinamą mesjė Perišono atsidavimą jaunuoliui, kurį išgelbėjo ledynuose. Likimas, nuo kurio fon der Leidenai išgelbėjo ponią Olenską, buvo beveik toks pat šiurpus, ir nors jie turėjo daugybę kitų priežasčių jausti jai simpatiją, Arčeris suprato: pagrindinė priežastis yra švelnus, bet ir kietas pasiryžimas bet kokia kaina ją išgelbėti.

Jis gerokai nusivylė sužinojęs, kad grafienė išvažiavo, ir bemaž iškart prisiminė, jog vos prieš dieną atsisakė praleisti sekmadienį pas Redį Čiversą, kelios mylios žemyn Hadsono upe nuo Skaiterklifo.

Arčeris seniai buvo persisotinęs triukšmingų Haibenko linksmybių, kai visa jų kompanija važinėdavosi rogutėmis, burinėmis rogėmis leisdavosi nuo kalnų, išsirengdavo į tolimus žygius pėsčiomis per sniegą, smagindavosi nekaltu flirtu ir dar nekaltesniais žaidimais. Iš pažįstamo londoniškio knygų prekeivio neseniai gavęs dėžę naujų knygų jis norėjo ramiai leisti sekmadienį namie, mėgaudamasis savo laimikiu. Bet dabar nuėjo į klubo biblioteką, paskubomis brūkštelėjo telegramą ir paliepė tarnui tuoj pat išsiųsti. Jis žinojo: misis Čivers nepyksta, kai jos svečių planai netikėtai pasikeičia, o „guminiame“ jos name visada atsiras tuščias kambarys.

XV

Niulandas Arčeris atvažiavo pas Čiversus penktadienį vakare, o šeštadienį sąžiningai atliko visą Haibenko savaitgalių ritualą.

Ryte su šeimininke ir kai kuriais labiausiai užsigrūdinusiais svečiais jis pasivažinėjo burinėmis rogėmis, dieną su Redžiu atliko „fermos apžiūrą“ ir puikiai įrengtose arklidėse išklausė išsamią paskaitą tema „Arkliai“, po arbatos paplepėjo prie degančio židinio su jauna mergina, kuri prisipažino, kad Arčerio sužadėtuvės sudaužė jai širdį, bet dabar degė nekantrumu pranešti jam apie savo pačios vedybinius planus, ir pagaliau apie vidurnaktį padėjo įkišti į vieno svečio lovą auksinę žuvelę, tada persirengęs plėšiku prasigavo į vienos nervingos tetulės vonios kambarį, o auštant dalyvavo pagalvių mūšyje, kuris apėmė visus namus nuo rūsio iki vaikų kambario. Sekmadienį po pusryčių jis pasisamdė dvivietes roges ir nuvažiavo į Skaiterklifą.

Visiems buvo mėginama įteigti, kad Skaiterklifo namas – itališka vila. Tie, kuriems neteko lankytis Italijoje, tuo tikėjo. Tikėjo ir kai kurie iš tų, kurie ten pabuvojo. Misteris fon der Leidenas šį namą pastatydino jaunystėje, kai sugrįžęs iš savo pirmosios kelionės po Europą susirengė vesti mis Luizą Dagonet. Tai buvo didžiulis stačiakampis medinis statinys, apmuštas dailylentėmis, nudažytas blyškiai žaliai ir baltai, su korintietišku portiku ir rievėtais piliastrais tarpulangėse. Nuo kalvelės, ant kurios jis stovėjo, link netaisyklingos formos ežerėlio su asfalto parapetu, apkėstu egzotiškų svyruoklių spygliuočių medžių, leidosi terasos, apkraštuotos baliustradomis ir urnomis visai kaip graviūroje. Dešinėje ir kairėje – garsieji gazonai be piktžolių, kuriuose šen bei ten buvo pamėtyta po vieną „pavyzdinį“ skirtingų rūšių medį. Jie driekėsi į tolį iki vešlių pievų, aptvertų įmantria ketaus tvora, o apačioje, dauboje, glaudėsi keturių kambarių akmeninis namelis, kurį pirmasis patronas pasistatydino žemėje, dovanotoje jam 1612 metais.

Lygios apsnigtos pievos ir pilko žiemos dangaus fone „itališka vila“ atrodė gana niūriai. Net vasaromis ji būdavo pasipūtusi ir patys įžūliausi margenių klombai neišdrįsdavo prisliūkinti prie grėsmingo jos fasado arčiau nei per trisdešimt pėdų. Dabar, kai Arčeris timptelėjo skambutį, ilgas skimbčiojimas nuaidėjo lyg aidas mauzoliejuje, o pagaliau pasirodęs liokajus atrodė toks nustebęs, lyg būtų ką tik prabudęs iš amžinojo miego.

Laimė, Arčeris buvo šeimininkų giminaitis, ir nepaisant netikėto apsilankymo, jam buvo maloniai pranešta, kad grafienės Olenskos nėra namie – ji prieš tris ketvirčius valandos išvykusi su misis fon der Leiden į pamaldas.

– Misteris fon der Leidenas namie, sere, – tęsė liokajus, – tačiau, man regis, jis arba dar snaudžia, arba skaito vakarykštes „Evening Post“. Šįryt, grįždamas iš bažnyčios, jis minėjo, kad po pusryčių ketina peržiūrėti tą laikraštį. Jeigu pageidaujate, sere, aš galiu prieiti prie bibliotekos durų ir pasiklausyti...

Arčeris padėkojęs pasakė, kad eis pasitikti damų, ir neslėpdamas palengvėjimo liokajus didingai užvėrė duris jam iš paskos.

Arklininkas pastatė roges arklidėje ir Arčeris per parką patraukė į vieškelį. Iki Skaiterklifo kaimelio buvo vos pusantros mylios, bet jis žinojo, kad misis fon der Leiden niekada nevaikšto pėsčiomis, todėl norėdamas sutikti ekipažą jis turi išeiti į kelią. Leisdamasis takeliu, vedančiu į vieškelį, jis pastebėjo grakščią figūrėlę su raudona pelerina. Priekyje bėgo didelis šuo. Arčeris paspartino žingsnį ir greitai šalia jo džiugiai šypsodamasi sustojo ponia Olenska.

– Ak, jūs atvažiavote! – šūktelėjo ji ir ištraukė ranką iš movos.

Su raudona pelerina ji atrodė guvi ir linksma, kaip andainykštė Elena Mingot, tad paėmęs jos ranką Arčeris nusijuokė ir pasakė:

– Atvažiavau paklausti, nuo ko jūs bėgote.

Grafienės veidas apniuko.

– Greitai pats pamatysite, – tarė ji.

Šie žodžiai sukėlė Arčeriui nerimą.

– Ar norite pasakyti, kad jus persekioja?

Gūžtelėjusi pečiais – visai kaip Nastasija – ji nerūpestingai tarė:

– Eime. Aš taip sušalau per pamokslą. Bet argi svarbu, nuo ko bėgau? Juk jūs čia ir mane apginsite.