Эдит Уортон - Nekaltybės amžius

– Kol kas? Vadinasi, vėliau? Ar jau numatėte datą?

Atsakydama ji pakėlė į Arčerį giedrą žvilgsnį.

– Pažadu jums – neišvažiuosiu tol, kol jūs to norėsite. Kol mudu galėsime tiesiai žvelgti vienas kitam į akis – taip, kaip dabar.

Arčeris susmuko ant kėdės. Jos atsakymas reiškė viena: „Jeigu pakrutinsite nors pirštą, išginsite mane atgalios – į visą tą bjaurastį, apie kurią žinote, ir į visas pagundas, apie kurias galite tik numanyti.“ Jis suprato viską taip aiškiai, tarytum ji būtų pasakiusi žodžiais, ir šis supratimas sulaikė jį prie stalo apimtą graudžiai pamaldaus nuolankumo.

– Kaip jūs iškęsite tokį gyvenimą?! – suvaitojo jis.

– Ak, nieko baisaus – kol mano gyvenimas bus dalis jūsų gyvenimo!

– O manasis – dalis jūsų? Elena linktelėjo galvą.

– Ir tik tiek – mums abiem?

– Bet juk taip jau dabar yra – argi aš klystu?

Tai išgirdęs Arčeris pašoko, jis pamiršo viską pasaulyje, tematė nuostabų jos veidą. Ji taip pat pakilo, bet neketino nei pulti prie jo, nei bėgti šalin – pakilo visai ramiai, tarytum sunkiausia – jau praeityje ir dabar lieka tik laukti. Taip ramiai, kad jam prisiartinus ji ištiesė rankas, atrodė, tarsi ketintų ne atstumti, o vestis kartu. Jų rankos susitiko, kurį laiką jie žvelgė vienas į kitą ir jos veidas pasakė daugiau nei žodžiai.

Jie stovėjo taip labai ilgai, o gal tik akimirką, bet pakankamai, kad jos tylėjimas pasakytų viską, ką ji norėjo pasakyti, ir Arčeris suprato, jog svarbu tik viena. Jis neturi leisti sau jokio poelgio, dėl kurio šis susitikimas būtų paskutinis, privalo patikėti jai jųdviejų ateitį ir prašyti, kad ji nepaleistų jos iš rankų.

– Ne, jūs neturite būti nelamingas, – dusliai ištarė ji ir atitraukė rankas.

– Jūs neišvyksite, juk jūs neišvyksite?.. – sumurmėjo Arčeris, sakytum, to vienintelio dalyko jis nepajėgtų iškęsti.

– Ne, neišvyksiu, – atsakė ji, atsitraukė, atidarė duris ir žengė į bendrą valgomąjį.

Triukšmingieji mokytojai rankiojosi daiktelius, pasirengę urmu užgriūti prieplauką. Pakrantėje prie molo stovėjo baltas garlaivis, o viršum saulėtos įlankos lyg miglos juosta neaiškiai dūlavo Bostonas.

XXV

Kai Arčeris vėl atsidūrė ant denio tarp pašalinių žmonių, jį apgaubė ramybė, kuri, kad ir kaip keista, sustiprino jo dvasios jėgas.

Dienos balansas matuojant įprastais matais buvo juokingai apgailėtinas – jis net nepalietė lūpomis ponios Olenskos rankos ir nesulaukė iš jos nė menkiausios užuominos apie galimybę dar kada nors susitikti. Vis dėlto kaip nepasotintos aistros kankinamas vyras, neapibrėžtam laikui išsiskiriantis su savo meilės objektu, Arčeris jautėsi nužemintai nuolankus ir patenkintas. Jį jaudino, bet ir ramino ideali pusiausvyra tarp jųdviejų ištikimybės kitiems ir sąžiningos laikysenos vienas kito atžvilgiu, pusiausvyrą, kurią Elenai pavyko surasti ir kuri buvo anaiptol ne gudrių skaičiavimų rezultatas – tai liudijo jos dvejonės ir ašaros, o priešingai, natūrali nesuvaidinto jos nuoširdumo tąsa. Dabar, kai pavojus praėjo, Arčeris buvo kupinas virpulingo švelnumo ir dėkojo likimui už tai, kad nei tuščiagarbiškumas, nei mintis, jog vaidina kažkokį vaidmenį stebint rafinuotiems žiūrovams, nesugundė jo suvilioti Elenos. Net tuomet, kai juodu paspaudė vienas kitam ranką Fol Riverio stotyje, iš kurios Arčeris išėjo vienas, jis liko įsitikinęs, jog šis susitikimas davė jam kur kas daugiau nei atėmė.

Jis sugrįžo į klubą ir sėdėjo tuščioje bibliotekoje, vis iš naujo atgaivindamas atmintyje kiekvieną akimirką, kurią juodu praleido kartu. Jam buvo aišku, o gerai pagalvojus tapo dar aiškiau: jeigu Elena galų gale nuspręs grįžti į Europą – arba, kitaip sakant, pas vyrą – taip nutiks ne todėl, kad susigundys ankstesniu gyvenimu net ir naujomis sąlygomis, kurias jis dabar jai siūlo. Ne, ji išvažiuos tik pajutusi, kad suviliojo Arčerį peržengti tas griežtas ribas, kurias jie patys sau nusibrėžė. Ji liks arti jo tol, kol jis paprašys prieiti dar arčiau, vadinasi, jo galioje suturėti ją čia saugiu, nors ir tolimu atstumu.

Šios mintys neapleido jo ir traukinyje. Jos apgaubė tarsi aukso miglelė, pro kurią aplinkinių veidus jis matė tolimus ir neaiškius. Arčeriui atrodė, kad jeigu užkalbins savo bendrakeleivius, šie tiesiog jo nesupras. Tokios pasklidos būsenos jis prabudo kitą rytą tvankaus Niujorko rugsėjo realybei. Kai eidamas prie stoties durų per tą patį auksinį rūką jis žvelgė į kaitros iškamuotus pro šalį judančius ilgo traukinio keleivių veidus, vienas jų staiga atsiskyrė nuo bendros masės, priartėjo ir patraukė jo dėmesį. Arčeris iškart prisiminė: tai buvo veidas jaunuolio, kurį jis matė prie „Parker House“ durų – jau tada pastebėjo, kaip ryškiai jis skiriasi nuo tipiškos amerikiečio viešbučio gyventojo fizionomijos.

Šis išskirtinumas nustebino jį ir dabar, vėl prižadino miglotas asociacijas su kažkuo, ką buvo matęs anksčiau. Jaunuolis stovėjo ir sutrikęs dairėsi į šalis lyg užsienietis, užgriūtas negailestingos stichijos, kurios auka tampa kiekvienas, keliaujantis po Ameriką, tada priėjo prie Arčerio ir kilstelėjęs skrybėlę tarė angliškai:

– Jeigu neklystu, pone, mudu buvome susitikę Londone.

– Taip, taip, žinoma, Londone! – sugriebęs jo ranką smalsiai ir užjaučiamai šūktelėjo Arčeris. – Vadinasi, vis dėlto atvykote į Niujorką? – pridūrė jis, su nuostaba nužvelgęs protingą poliesį prancūzo, jaunojo Karfrajaus mokytojo, veidą.

– Kaip matote, atvykau, – šyptelėjo mesjė Rivjeras. – Bet neilgam, poryt grįžtu atgal.

Jis stovėjo pirštinėta ranka laikydamas nesunkų sakvojažą ir išsigandęs, priblokštas, bemaž maldaujamai žvelgė į Arčerį.

– Pamaniau, pone, jeigu jau man pasisekė sutikti jus... gal galėčiau...

– Kaip tik ketinau pakviesti jus pusryčių. Jeigu užsuktumėte pas mane į kontorą, galėtume nueiti į vieną labai padorų restoraną netoliese, komercinėje miesto dalyje.

Mesjė Rivjeras nuoširdžiai nustebo ir susijaudino.

– Jūs labai geras, pone, bet aš tik norėjau paklausti, kaip man susirasti kokį nors ekipažą. Čia nėra nešikų, niekas nenori išklausyti...

– Taip, mūsiškės amerikietiškos stotys turėtų jus stebinti. Jeigu pareikalausite nešiko, jums pasiūlys kramtomosios gumos. Eime, pasistengsiu jums padėti, bet būtinai turite su manimi papusryčiauti.

Šiek tiek padvejojęs jaunuolis puolė dėkoti ir nelabai įtikinamai atsakė, kad, deja, yra užsiėmęs, bet kai jie pagaliau atsidūrė gatvėje, šiek tiek ramesnėje aplinkoje, paklausė, ar negalėtų aplankyti Arčerio dieną.

Vasaros metą nelabai apsivertęs darbais Arčeris paskyrė jam laiką ir užrašė adresą, kurį prancūzas, nusiėmęs skrybėlę ir dar kartą padėkojęs, įsikišo į kišenę. Palydėjęs jį iki arklių tramvajaus Arčeris patraukė savo keliais.

Tiksliai paskirtu laiku mesjė Rivjeras pasirodė kontoroje švariai nusiskutęs ir susišukavęs, bet po senovei rimtas ir susirūpinęs. Arčeris kabinete buvo vienas, ir jaunuolis net neatsisėdęs pareiškė:

– Man atrodo, pone, mačiau jus vakar Bostone.

Pastaba buvo visai nekalta ir Arčeris jau ketino patvirtinti, bet staiga įdėmiame svečio žvilgsnyje sugavęs kažkokią mįslingą ir drauge reikšmingą išraišką susilaikė.

– Nuostabu, tiesiog nuostabu, kad mes susitikome tokiomis aplinkybėmis, – tęsė mesjė Rivjeras.

– Kokias aplinkybes turite omenyje? – paklausė Arčeris, kuriam šmėstelėjo gana banali mintis, kad jo pašnekovui reikia pinigų.