Эдит Уортон - Nekaltybės amžius

– Žinoma, – pasakė Arčeris.

– Vadinasi, aš galiu tikėtis – ir Mingotai taip pat – kad pamėginsite atkalbėti ją nuo šito ketinimo?

– Negaliu prisiimti jokių įsipareigojimų, kol nepasimatysiu su grafiene Olenska, – netvirtai atsakė Niulandas.

– Aš jūsų nesuprantu, misteri Arčeri. Nejaugi norite susisaistyti su šeima, kuriai gresia skandalingas santuokos nutraukimo procesas?

– Nesuprantu, kaip tai susiję su mano vedybomis?

Misteris Leterbleras pastatė ant stalo taurę su portveinu ir įsmeigė į jaunesnįjį partnerį niūrų įspėjantį žvilgsnį.

Arčeris suprato, kad rizikuoja netekti suteiktų jam įgaliojimų, ir dėl kažkokios nesuprantamos priežasties ši perspektyva jo visai nepradžiugino. Ką gi, jam įpiršo tą pavedimą ir jis nepaleis jo iš rankų. Niulandui tapo aišku: jeigu jis nori išvengti tokios perspektyvos, privalo nuraminti šitą vaizduotės neturintį senį, kuris įkūnija teisinę Mingotų sąžinę.

– Nesijaudinkite, sere, nepasitaręs su jumis aš nesusisaistysiu jokiais įsipareigojimais. Tik norėjau pasakyti, kad būčiau linkęs pasilaikyti savo nuomonę, kol išklausysiu ponią Olenską.

Misteris Leterbleras linktelėjo pritardamas tokiam perdėtam, bet geriausias Niujorko tradicijas atitinkančiam atsargumui. Tada Arčeris pažvelgė į laikrodį, pasiaiškino dalykiniu susitikimu ir skubiai atsisveikino.

XII

Senamadis Niujorkas pietaudavo septintą valandą ir paprotys lankyti pažįstamus popiečio valandomis, nors ir išjuoktas Arčerio aplinkos, vis dar buvo gyvas. Niulandas perėjo Vaverlio aikštę ir neskubėdamas žingsniavo Penktąja aveniu. Ši ilga, dažniausiai sausakimša gatvė buvo visiškai tuščia, jeigu neminėsime kelių karietų, stovinčių prie Redžio Čiverso namų (kuriuose vyko pietūs hercogo garbei), ir vienišų, šiltais paltais ir šalikais apsitūlojusių pagyvenusių džentelmenų, kopiančių į rudų namų priebučius ir išnykstančių dujomis apšviestuose vestibiuliuose. Eidamas per Vašingtono skverą Arčeris pastebėjo senąjį misterį Diulaką, einantį aplankyti savo pusbrolių Dagonetų, o pasukęs už Vakarų 10-osios gatvės kampo išvydo savo kolegą misterį Skipvortą, kuris, be abejo, keliavo pas paneles Lening. Dar toliau, Penktojoje aveniu, pasirodė tamsus Boforto siluetas ryškiai apšviestų jo namo durų fone. Vyras išėjo į gatvę, sėdo į savo karietą ir nuvažiavo

nežinoma ir gana įtartina kryptimi. Šį vakarą opera neveikė, kviestinių pietų niekas nekėlė, tad Boforto kelionė, be abejo, buvo slapta. Arčeris mintyse susiejo ją su Leksingtono aveniu esančiu nameliu, ant kurio langų neseniai atsirado užuolaidos su kaspinais, ant palangių – loveliai su gėlėmis, o prie šviežiai nudažytų durų dažnai galėjai pamatyti stovinčią ir šeimininkės laukiančią geltoną it kanarėlė mis Fanės Ring karietaitę.

Anapus mažutės piramidės, kuri buvo visas misis Arčer pasaulis, plytėjo menkai ištyrinėti plotai, apgyventi dailininkų, muzikantų ir „plunksnos brolių“. Šitos netvarkingai išbarstytos žmonijos šukės niekada nerodė nė menkiausio noro užimti vietą garbiajame visuomenės statinyje. Nepaisant keistos gyvensenos, dauguma jų buvo laikomi ganėtinai respektabiliais žmonėmis, tačiau mieliau bendravo tarpusavyje. Klestėjimo metais Medora Menson savo namuose buvo įsteigusi „literatūrinį saloną“, bet jis greitai liovėsi gyvavęs, nes literatai atkakliai nenorėjo jame lankytis.

Ir kiti bandė tai daryti, o pas Blenkerius, kur šalia energingos, šnekios mamytės sukosi trys įmitusios, viskuo ją pamėgdžiojančios dukterys, galėjai sutikti Edviną Butą, Pati, Viljamą Vinterį ir Džordžą Rignoldą – naująjį aktorių, vaidinantį Šekspyro pjesėse – kai kurių žurnalų redaktorius, taip pat muzikos ir literatūros kritikus.

Misis Arčer ir jos aplinka šių žmonių šiek tiek varžėsi. Jie atrodė neįprasti ir nepatikimi, jų gyvenimuose ir jų galvose slypėjo daugybė nepermanomų dalykų. Arčerio artimieji jautė gilią pagarbą literatūrai ir menui, o misis Arčer nuolat kartojo vaikams, kad visuomenė buvo kur kas malonesnė ir subtilesnė, kai joje sukiojosi tokios garsenybės kaip Vašingtonas Irvingas, Fic-Grynas Halekas ir „Nusikaltėlio elfo“ autorius. Iškiliausi tos kartos rašytojai buvo džentelmenai. Tie niekam nežinomi žmonės, kurie juos pakeitė, gal ir išgyvena jausmus, būdingus džentelmenams, tačiau jų kilmė ir išvaizda, jų šukuosenos ir artumas operos bei dramos scenai neleido taikyti jiems jokių senajame Niujorke priimtų kriterijų.

– Kai buvau mergina, – pasakodavo misis Arčer, – mes pažinojome visus, gyvenančius tarp Artilerijos ir Kanalo gatvių. Tuo metu nuosavas karietas turėjo tik mūsų pažįstami, todėl buvo visai lengva nustatyti žmogaus vietą visuomenėje. O dabar nieko negali suprasti, aš net nemėginu.

Tik senė Katerina Menson, kuri visiškai neturėjo prietarų – priešingai, buvo kupina išsišokėliams būdingos paniekos subtiliems niuansams – būtų galėjusi nutiesti tiltą per šitą prarają, tačiau ji per visą gyvenimą neperskaitė nė vienos knygos, nežvilgtelėjo į jokį paveikslą, o muzika domėjosi tik tiek, kiek ši primindavo jai italų teatro iškilmingus vaidinimus šaunių jos pergalių Tiuilri dienomis. Bofortui, nenusileidžiančiam jai įžūlumu, gal ir būtų pavykę įvykdyti šią misiją, bet prašmatnūs jo rūmai ir šilkinėmis kojinėmis apmaustyti liokajai vargiai galėjo sukurti nevaržomą aplinką. Kita vertus, jis buvo toks pat tamsuolis kaip ir senė Mingot, be to, šventai tikėjo, kad „plunksnos brolija“ yra tik turčių pramogai, o niekas iš pastarųjų nė kartelio nepasinaudojo savo įtaka ir nė nepamėgino pakeisti jo nuomonės.

Per visą savo gyvenimą Niulandas Arčeris buvo gerai įsisąmoninęs visas šias aplinkybes ir laikė jas neatskiriama pasaulio sandaros dalimi. Žinojo, kad esama šalių, kur pažinties su dailininkais, poetais, romanistais, mokslininkais ir net su didžiais aktoriais siekiama nė kiek ne mažiau negu su hercogais. Jis dažnai bandydavo įsivaizduoti intymius vakarus, į kuriuos svečiai susirenka vien tam, kad pasiklausytų Merimė (kurio „Laiškai nepažįstamajai“ buvo viena iš mėgstamiausių jo knygų), Tekerėjaus, Brauningo ir Viljamo Moriso kalbų. Bet Niujorke tokie dalykai buvo neįmanomi, o svajoti apie tai – tik bergždžiai save erzinti. Arčeris pažinojo nemažai literatų, dailininkų ir muzikantų, susitikdavo su jais „Šimtmečio“ klube arba mažučiuose muzikos ir teatro klubuose, kurie jau pradėjo rastis Niujorke. Ten Arčeriui būdavo su jais įdomu, tuo tarpu pas Blenkerius, kur jie pakliūdavo į ekspansyvių, netvarkingai apsirengusių ir akiplėšiškai juos apžiūrinėjančių moterų

gniaužtus, jis nuobodžiaudavo. Net po itin turiningų pokalbių su Nedu Vinsetu jį kaskart apimdavo jausmas, kad jeigu jo pasaulis – ribotas ir siauras, tai ir jų – nė kiek ne platesnis, ir abu juos praplėsti bus įmanoma tik tada, kai papročiai pasieks tokį laisvumo lygį, kad tie pasauliai natūraliai susilies.

Mąstydamas apie tai jis bandė įsivaizduoti visuomenę, kurioje grafienė Olenska gyveno, kentėjo ir galbūt patyrė slaptų malonumų. Arčeris prisiminė, kaip šmaikščiai ji atsiliepė apie močiutės Mingot ir Velandų nepasitenkinimą, kad įsikūrė „bohemiškame“ kvartale, kur gyvena „plunksnos brolija“. Žinoma, giminaičius gąsdino ne tiek pavojai, kiek skurdas, tačiau į šį niuansą grafienė neatkreipė dėmesio ir manė, kad jie įsitikinę, jog literatų pasaulis gali ją sukompromituoti.

Ji pati šito nė kiek nebijojo. Knygos, netvarkingai išmėtytos svetainėje (nors buvo laikoma, kad knygoms ten – „ne vieta“), daugiausia romanai, kurstė Arčerio smalsumą negirdėtomis jam autorių pavardėmis – Polis Buržė, Hiujsmansas, broliai Gonkūrai... Galvodamas apie tai pakeliui į jos namus Arčeris dar kartą pajuto, kad grafienei kažkaip stebuklingai pavyko apversti aukštyn kojomis visą jo pasaulėvaizdį, ir jeigu jis nori padėti jai įveikti dabartinius sunkumus, privalo persiimti jos