Эдит Уортон - Nekaltybės amžius

Misteris fon der Leidenas apžvelgė kambarį tokia veido išraiška, kuri turėjo reikšti pasitenkinimą savimi – jeigu jis bent iš tolo sugebėtų reikšti tokias žemas aistras. Bet jo bruožai spinduliavo tik švelnų geranoriškumą, kurį pagarbiai atkartojo misis Arčer veidas.

– Ak, brangusis Henri, kokie judu abu esate mieli! Visada! Niulandas itin vertina jūsų poelgį – juk tai susiję su mieląja mūsų Mėja ir naujaisiais jo giminaičiais.

Ji metė įspėjamą žvilgsnį į sūnų ir šis pasakė:

– Taip, sere, neapsakomai vertinu. Buvau įsitikinęs, kad ponia Olenska jums patinka.

Misteris fon der Leidenas pažvelgė į jį neapsakomai romiu žvilgsniu.

– Mielasis Niulandai, aš niekada nekviečiu į savo namus žmonių, kurie man nepatinka, – tarė jis. – Taip ką tik ir pasakiau Silertonui Džeksonui. – Jis žvilgtelėjo į laikrodį ir atsistojęs pridūrė: – Tačiau manęs laukia Luiza. Šiandien anksti pietausime, nes su hercogu važiuojame į operą.

Kai įkandin svečio buvo iškilmingai užtraukta portjera, Arčerių šeimoje stojo tyla.

– O Dieve, kaip romantiška!.. – pagaliau neiškentė Džeinė. Niekas tiksliai nesuprato, kas sukėlė jos neaiškų komentarą, bet artimieji seniai liovėsi mėginę tai įspėti.

Misis Arčer atsiduso ir palingavo galvą.

– Kad tik visa tai gerai baigtųsi, – pratarė ji tokiu tonu, lyg būtų žinojusi, kad taip nenutiks. – Niulandai, šį vakarą tu privalai likti namie ir priimti Silertoną Džeksoną, nes aš tikrai nežinau, ką jam pasakyti.

– Vargšė mamytė! Bet jis neatvažiuos... – nusijuokė Arčeris ir pasilenkė norėdamas bučiniu išlyginti jos kaktoje susimetusias rūpesčio raukšles.

XI

Po poros savaičių, kai Niulandas Arčeris ramiai dykinėjo jam paskirtame advokatų kontoros „Leterbleras, Lemsonas ir Lou“ kabinete, jį pasikvietė firmos savininkas.

Senasis misteris Leterbleras, ištikimas trijų Niujorko aukštuomenės kartų patikėtinis, aiškiai sutrikęs sėdėjo prie rašomojo stalo iš raudonmedžio. Kol jis glostinėjosi trumpai pakirptas baltas it sniegas žandenas ir ranka šiaušė susitaršiusias žilas garbanas viršum iškilios kaktos, nepagarbus pavaldinys galvojo, koks jis panašus į namų gydytoją, nepatenkintą ligoniu, kurio ligos niekaip nepajėgia nustatyti.

– Maloningasis pone, – jis visada šitaip kreipdavosi į Arčerį, – pasiunčiau jūsų pakviesti norėdamas pavesti nedidelį reikalą, apie kurį šiuo metu nenorėčiau pasakoti nei misteriui Skipvortui, nei misteriui Redvudui.

Jo paminėti džentelmenai buvo du vyresnieji firmos kompanionai. Taip nuo neatmenamų laikų nusistovėjo senosiose Niujorko teisinėse įstaigose, kad visi dalininkai, kurių pavardes galėjai perskaityti firminiuose blankuose, seniausiai būdavo pasimirę, ir misteris Leterbleras, kalbant profesionalų kalba, buvo savo paties vaikaitis.

Jis atsirėmė į krėslo atkaltę, suraukė antakius ir tęsė:

– Dėl šeimyninių aplinkybių...

Arčeris pakėlė akis.

– Turiu omenyje Mingotų šeimą, – šyptelėjęs ir linktelėjęs galvą paaiškino misteris Leterbleras. – Vakar mane pasikvietė misis Menson Mingot. Jos dukraitė grafienė Olenska pageidauja iškelti savo sutuoktiniui skyrybų bylą. Man buvo perduoti kai kurie popieriai. – Jis nutilo ir pabarbeno pirštais į stalą. – Kadangi jūs neilgai trukus susigiminiuosite su šia šeima, norėčiau pasitarti... Prieš imdamasis kokių nors žygių, norėčiau apsvarstyti su jumis šį atvejį.

Arčeris pajuto, kaip kraujas plūstelėjo į smilkinius. Po vizito pas grafienę Olenską juodu matėsi tik kartą, ir tai tik Mingotų ložėje operoje. Per šį laiką jos paveikslas apčiuopiamai nublanko ir palengva pasitraukė į antrą planą, o Mėja Veland vėl užėmė jo mintyse teisėtą vietą. Po to, kai Džeinė kartą atsitiktinai užsiminė apie grafienės Olenskos skyrybas, Arčeris apie jas daugiau nieko negirdėjo ir numojo ranka į šitą istoriją kaip į nepagrįstą gandą. Pati skyrybų sąvoka teoriškai jam buvo atgrasi ne mažiau nei jo motinai, ir Arčeris buvo nepatenkintas, kad misteris Leterbleras (neabejotinai užsiundytas senosios Katerinos Mingot) taip beatodairiškai ketina įtraukti jį į šią bylą. Juk Mingotų giminėje yra užtektinai vyrų, kurie galėtų ja užsiimti, o jis dar net nepriklauso jų šeimai.

Arčeris laukė, kol vyresnysis kompanionas vėl prabils. Misteris Leterbleras atrakino stalčių ir ištraukė voką.

– Jeigu peržiūrėtumėte šituos popierius...

Arčeris susiraukė.

– Prašau atleisti, sere, bet kaip tik todėl, kad netrukus tapsiu tos šeimos nariu, norėčiau, jog pasitartumėte su misteriu Skipvortu arba su misteriu Redvudu.

Misteris Leterbleras atrodė nustebęs ir net šiek tiek įsižeidęs. Nepriimta, kad pavaldiniai atsisakytų tokių pasiūlymų.

– Sere, aš gerbiu jūsų dvejones, tačiau, man regis, šiuo atveju pasielgsite itin delikačiai, jeigu priimsite mano pasiūlymą. Juoba kad jis net ne mano, o misis Menson Mingot ir jos sūnaus. Aš mačiausi su Lavelu Mingotu ir su misteriu Velandu. Jie abu pasirinko jus.

Arčeris pajuto kylantį įniršį. Pastarąsias dvi savaites jis tarytum plaukė pasroviui, o Mėjos grožis ir šviesi prigimtis sušvelnino Mingotų pretenzijas. Bet šis senosios misis Mingot įsakymas atvėrė jam akis, kad klanas tariasi turįs teisę kažko reikalauti iš būsimojo žento, ir peršamas vaidmuo giliai jį papiktino.

– Šiuo reikalu derėtų pasirūpinti jos dėdėms, – pasakė jis.

– Jie ir pasirūpino. Klausimas jau apsvarstytas šeimoje. Jie nepritaria grafienės ketinimams, tačiau ji tvirtai laikosi savo ir nori gauti teisinį patarimą.

Arčeris patylėjo laikydamas rankoje neatplėštą voką.

– Ar ji nori vėl ištekėti?

– Manau, taip, nors pati tai neigia.

– Tai...

– Misteri Arčeri, būkite malonus, iš pradžių peržiūrėkite dokumentus. Vėliau, kai aptarsime reikalą, aš išdėstysiu jums savo nuomonę.

Arčeris nenoromis išėjo su tais nemielais dokumentais. Nuo paskutinio susitikimo su ponia Olenska jis beveik nesąmoningai plaukė pasroviui, kad nusimestų tos moters užkrautą naštą. Per valandą, kurią praleido su ja prie židinio, tarp jų užsimezgė netvarus artumas, kurį itin laiku suardė įsiveržęs hercogas Sent Ostrėjus ir misis Lemiuel Strazers. Po dviejų dienų Arčeris dalyvavo komedijoje, kurios metu grafienė atgavo fon der Leidenų malonę, ir su nemaža ironijos doze pamanė, kad damai, gebančiai su tokia nauda sau padėkoti pagyvenusiems džentelmenams už puokštę gėlių, nereikia nei slaptos paguodos, nei viešos paramos – juoba iš jaunuolio, kurio galimybės gana ribotos. Toks požiūris gerokai palengvino jo paties gyvenimą, o visos nublankusios artimųjų dorybės sužėrėjo iš naujo ir stebėtinai ryškiai. Jis negalėjo įsivaizduoti, kad Mėja, net labiausiai prispausta, galėtų skųstis dėl savo rūpesčių arba svetimiems vyriškiams žarstytų išpažintis. Dar niekada ji neatrodė Arčeriui tokia kilni ir nuostabi, kaip tą savaitę po jo vizito pas grafienę. Jis netgi nusileido jos pageidavimui neskubėti su vestuvėmis, nes Mėja įstengė surasti vienintelį argumentą, kuris galutinai jį nuginklavo.

– Juk suprantate, kad nuo tada, kai buvote dar visai maža mergaitė, jūsų tėvai galų gale visada leisdavo jums pasielgti taip, kaip norėdavote, – pasakė jis, o Mėja, žvelgdama į Arčerį savo šviesiomis akimis, tarė:

– Taip, ir būtent todėl man taip sunku atsakyti jiems dabar, kai jie gal paskutinį kartą kreipiasi į mane kaip į mažą mergaitę.

Jos lūpomis prabilo senasis Niujorkas. Šis atsakymas buvo toks, kokį jis visada norėtų girdėti iš savo žmonos. Žmogų, pripratusį kvėpuoti tyru it krištolas Niujorko oru, ne tokie skaidrūs dalykai kartais pradeda dusinti.