Эдит Уортон - Nekaltybės amžius

– Kaip miela! Pusseserė labai mėgsta gėles. Keista, kad ji mums apie jas nepasakė. Šiandien per pusryčius užsiminė, kad misteris Bofortas atsiuntė jai nuostabių orchidėjų, o pusbrolis Henris fon der Leidenas – visą pintinę gvazdikų iš Skaiterklifo. Man pasirodė, kad ją tai nustebino. Argi Europoje nepriimta siųsti gėlių? Šiaip ar taip, ji mano, kad šis paprotys žavus.

– Nieko keista, kad Boforto gėlės užtemdė maniškes, – apmaudžiai burbtelėjo Arčeris. Tada prisiminė prie rožių nepridėjęs savo vizitinės kortelės ir dar labiau supyko ant savęs už tai, kad apskritai apie jas prakalbo. Jam magėjo pasakyti:

„Vakar aš buvau pas jūsų pusseserę“, bet sudvejojo. Jeigu grafienė Olenska neužsiminė apie jo vizitą, bus nepatogu, kai pats apie tai pasakys. Tačiau nutylėjęs šiam epizodui suteikė paslapties ir tai jam buvo nemalonu. Norėdamas pakeisti temą jis prakalbo apie jų planus – jųdviejų ateitį ir misis Veland reikalavimą pratęsti sužadėtuvių laiką.

– Nesakykite, kad mūsų sužadėtuvės per ilgos! Izabelė Čivers su Redžiu buvo susižadėjusi dvejus metus, o Greisė su Torliu – beveik pusantrų. Argi mums negerai?

Tai buvo tradicinis merginos klausimas ir Arčeris susigėdo, kad jam jis pasirodė neapsakomai vaikiškas. Žinoma, Mėja kartoja svetimus žodžius, bet juk jai neilgai trukus sukaks dvidešimt dveji. Įdomu, kada „padorios“ moterys pradeda kalbėti savo žodžiais?

„Turbūt niekada, juk mes patys joms neleidžiame“, – pamanė Arčeris ir prisiminė, kaip pribloškė misterį Silertoną Džeksoną įžūliai pareiškęs: „Moterys turi teisę būti tokios pat laisvos kaip ir mes.“

Netrukus jam teks nurišti raištį šiai jaunai merginai nuo akių ir pasiūlyti jai pažvelgti į pasaulį. Tačiau kiek moterų kartų prieš Mėją atgulė į šeimos kapavietes taip ir nepraregėjusios?

Arčeris net nusipurtė prisiminęs kai kurias naujausias teorijas ir mokslo veikaluose dažnai minimas Kentukio olų žuvis, kurioms atrofavosi rega, nes nebuvo reikalinga. Kas bus, jeigu jis palieps Mėjai Veland atmerkti akis, o ji pajėgs tik tuščiu žvilgsniu žvelgti į tuštumą?

– Mums būtų daug geriau. Galėtume visą laiką būti kartu, išsirengtume į kelionę.

Mėjos veidas nušvito.

– Būtų nuostabu! – sutiko ji, nes mielai važiuotų pakeliauti, bet mama nesupras, kodėl jiems šovė galvon elgtis ne taip kaip visi.

– Tarytum tai nebūtų savaime aišku! – spyrėsi jaunikis.

– Ak, Niulandai! Koks jūs originalus! – susižavėjusi šūktelėjo Mėja.

Arčeriui suspaudė širdį. Jis suprato, kad pats sako tai, ko tokiomis aplinkybėmis tikimasi iš jaunuolio, o jos atsakymai – iki pat žodelio „originalus“ – irgi padiktuoti tradicijų ir instinkto.

– Originalus?! Mes visi panašūs vienas į kitą kaip tos lėlės, iškirptos iš vieno sulankstyto popieriaus lapo. Tarsi ornamento, nupiešto ant sienos pagal trafaretą, detalės. Mėja, nejaugi mudu negalime elgtis saviškai?

Ginčo įkarštyje jie sustojo ir Arčeris pamatė, kad šviesios Mėjos akys žvelgia į jį kupinos susižavėjimo.

– Tai ką mums daryti? Pabėgti ir slapta susituokti? – nusijuokė Mėja.

– Jeigu pageidautumėte...

– Ak, Niulandai! Vadinasi, jūs tikrai mane mylite! Aš tokia laiminga!

– Tai kodėl nenorite būti dar laimingesnė?

– Bet mes juk negalime elgtis kaip romanų herojai...

– Kodėl?! Kodėl?! Kodėl?!

Atrodė, kad Arčerio atkaklumas jai pabodo. Mėja puikiai žinojo: niekur jie nebėgs, bet ieškoti argumentų – pernelyg sudėtinga.

– Nesu tokia protinga, kad galėčiau su jumis ginčytis. Bet juk tai... juk tai vulgaru, tiesa? – paklausė ji apsidžiaugusi, kad rado žodį, kuris galutinai išsems temą.

– Nejaugi taip bijote pasirodyti vulgari?

Šis klausimas Mėją aiškiai pribloškė.

– Žinoma... aš nenorėčiau... ir jūs taip pat, – jau su apmaudu atsiliepė Mėja.

Arčeris tylėjo nervingai bilsnodamas lazdele į batą. Jis jautė, kad Mėja iš tiesų surado tinkamą būdą užbaigti ginčą.

Staiga ji nerūpestingai tarė:

– Ak, tiesa, ar aš jums sakiau, kad parodžiau Elenai savo žiedą? Ji tvirtina dar niekada nemačiusi tokio gražaus aptaiso. Net Taikos gatvėje nėra jam prilygstančio. Ak, Niulandai, jūsų toks subtilus skonis!

***

Kitą dieną, kai laukdamas pietų Arčeris niūriai rūkė savo kabinete, pas jį užėjo Džeinė. Grįždamas iš advokatų kontoros, kur tarnavo nepervargdamas kaip ir dauguma turtingų jo rato niujorkiečių, Arčeris neužsuko į klubą. Jis jautėsi lyg ne savo rogėse, buvo poprasčiai nusiteikęs, o mintis, kad kasdien tuo pačiu laiku daro tuos pačius veiksmus, kėlė nykulį ir siaubą.

„Monotonija, monotonija“, – be perstojo skambėjo galvoje žvelgiant į pažįstamas figūras su cilindrais, atsainiai atsidrėbusias už veidrodinių stiklų. Kaip tik todėl, kad šią valandą visada užvažiuodavo į klubą, šiandien jis tyčia patraukė tiesiai namo. Juk ne tik žinojo, apie ką šnekučiuosis klubo nariai, bet ir koks vaidmuo kiekvienam iš jų šioje diskusijoje atiteks. Pagrindinės kalbos, be abejo – apie hercogą, tačiau išsamaus aptarimo susilauks ir viena tokia auksaplaukė asmenybė, pasirodžiusi Penktojoje aveniu nedidukėje kanarėlių spalvos karietaitėje, pakinkytoje dvejetu juodžių (prie šito, visų nuomone, tiesiogiai prikišęs nagus Bofortas). „Tokios rūšies moterų“ (jas taip vadino) Niujorke nebuvo daug, o važinėjančių nuosavais ekipažais – dar mažiau, todėl mis Fanės Ring pasirodymas Penktojoje aveniu tuo metu, kai ten pramogauja prašmatni publika, giliai sukrėtė visuomenę. Tik vakar ji prasilenkė su misis Lavel Mingot karieta, ir pastaroji, iškart truktelėjusi ties alkūne kabojusį varpelį, įsakė vežikui gabenti ją namo. „O jeigu taip būtų nutikę misis fon der Leiden?“ – apimti siaubo klausinėjo vienas kito niujorkiečiai. Arčeris įsivaizdavo, kokią kalbą apie visuomenės sugedimą šią akimirką rėžia Lorencas Lefertsas.

Kai Džeinė įėjo į biblioteką, Arčeris piktai kilstelėjo galvą, bet lyg nepastebėjęs sesers vėl iškart palinko prie knygos – ką tik išleisto Svinberno „Šateliaro“. Ji žvilgtelėjo į knygomis užverstą rašomąjį stalą, atsivertė „Skandalingų pasakojimų“ tomelį, pamačiusi, kad parašyta senąją prancūzų kalbą, vyptelėjo ir atsiduso:

– Kokias mokslingas knygas tu skaitai!

– Ką pasakysi? – paklausė jis sesers, kuri stovėjo priešais lyg kokia Kasandra.

– Mama labai pyksta.

– Pyksta? Ant ko? Ir už ką?

– Ką tik pas mus lankėsi mis Sofija Džekson. Brolis prašė perduoti, kad užsuks po pietų. Daugiau beveik nieko nesakė, nes jis uždraudė – nori pats viską išsamiai papasakoti. Dabar jis pas tetą Luizą fon der Leiden.

– Dėl Dievo meilės, Džeine, pakartok dar kartą. Net didžiausias išminčius nesuprastų, apie ką tu čia šneki.

– Dabar ne laikas piktžodžiauti, Niulandai... Mama ir taip sielvartauja, kad neini į bažnyčią...

Sunkiai atsidusęs Arčeris vėl įniko į knygą.

– Niulandai, paklausyk manęs! Tavo bičiulė ponia Olenska vakar svečiavosi pas misis Lemiuel Strazers – nuvažiavo ten su hercogu ir misteriu Bofortu.

Kai išgirdo paskutinius šio pranešimo žodžius, Arčerį suėmė baisus įtūžis. Stengdamasis susivaldyti jis nusijuokė.

– Na ir kas? Žinojau, kad ji ketina ten apsilankyti.

Džeinė išblyško ir išpūtė akis.

– Žinojai, kad ketina ten apsilankyti, ir nepamėginai jos sulaikyti? Nepersėjai?

– Nesulaikiau? Neperspėjau? – vėl nusijuokė jis. – Juk aš nesirengiu vesti grafienės Olenskos.