Матс Страндберг: Ratas

Iš švedų kalbos vertė

Raimonda Jonkutė

Turinys

I

1

2

3

4

5

6

7

8

9

10

11

12

II

13

14

15

16

17

18

19

20

21

22

23

24

25

26

27

28

III

29

30

31

32

33

34

35

36

37

38

39

40

41

42

43

44

45

IV

46

47

48

49

50

51

52

53

54

55

56

57

V

58

59

60

Išnašos

I

1

Ji laukė, bet Elijas nežinojo, ką atsakyti. Pagaliau koks skirtumas, ką pasakys. Vis vien ji bus nepatenkinta. Tai užuot kalbėjęs jis spoksojo sau į rankas. Jos tokios blyškios, kad ryškioje liuminescencinių lempų šviesoje buvo matyti kiekviena gyslelė.

— Elijau?

Ir kaip ji apsikenčia šitam priplėkusiam užkabory? Segtuvai, vystančios gėlės vazonuose, pro langą — vaizdas į mokyklos automobilių stovėjimo aikštelę. Kaip ji pati save pakenčia?

— Ar gali paaiškinti, apie ką tu galvoji? — paklausė ji.

Elijas pakėlė akis į direktorę. Aišku, kad ji viską pakenčia. Tokie žmonės be vargo randa vietą po saule. Jie daro tik tai, kas normalu. Tai, ko tikisi kiti. Jie įsitikinę, kad žino, kaip išspręsti kiekvieną problemą. Svarbiausia mokėt prisitaikyti ir laikytis taisyklių. Mokyklos direktorė Adriana Lopęs — šia filosofija grįsto pasaulio valdovė.

— Man neramu dėl tavęs, — pasakė nekeldama balso, nors Elijas matė, kad ji rimtai pyksta, kam jis nesuima savęs į nagą. — Nepraėjo nė trys savaitės nuo mokslo metų pradžios, o tu spėjai praleisti pusę pamokų. Kalbuosi su tavim apie tai jau dabar, nes nenoriu, kad visai paleistum vadžias.

Elijas galvojo apie Linėją. Mintys apie ją dažniausiai apramina, bet šįkart jis prisiminė tik viena — kaip juodu naktį šaukė vienas ant kito. Kaip skaudu buvo matyti jos ašaras. Jis net nesugebėjo jos paguosti, nes pats buvo kaltas. O kas, jei ji dabar jo nekenčia?

Tik Linėja gali atitolinti nuo jo tamsą. Tik ji neleidžia jam pasitraukti pro atsarginius išėjimus — griebtis skutimosi peiliuko, kuris padėtų suvaldyti baimę ar norą apsirūkyti. Kuris padėtų tą baimę užmiršti. Tačiau vakar jis nepajėgė atsilaikyti, ir Linėja tai pastebėjo, kaipgi kitaip. Ir dabar galbūt jo nekenčia.

— Gimnazija — tai tau ne pagrindinė, — toliau dėstė valdovė. — Laisvės duodama daugiau, bet kad jos nusipelnytum, turi prisiimti atsakomybę. Niekas čia su tavimi nesiterlios. Tu vienas sprendi, kaip susiklostys tavo gyvenimas ateityje. Apsispręsti turi jau dabar. Dėl tolesnės savo ateities. Negi tikrai nori viską susigadinti?

Eliją suėmė juokas. Ji mala tokį šūdą ir pati tuo tiki? Jis jai ne žmogus, o tik dar vienas mokinys, išklydęs iš doros kelio . Ji aiškiai mano, kad kalta čia paauglystė ir brendimas .

— Galima ir savarankiškai pasiruošti brandos egzaminams.

Nė pats nepajuto, kaip prasižiojo. Direktorė kietai sučiaupė lūpas.

— Tačiau disciplinos tam reikia ne mažesnės.

Elijas atsiduso. Pokalbis jau baigia užknisti.

— Taip, aš žinau, — pasakė nežiūrėdamas jai į akis. — Aš ir pats nenoriu, kad nuplauktų visi šansai. Maniau, gimnazijoj prasidės naujas gyvenimas, bet ne taip lengva, pasirodo... Aš juk baisiai atsilikęs nuo kitų. Bet pažadu pasitempti.

Direktorei tai buvo netikėta. Ji nusišypsojo. Pirmą kartą nuo pokalbio pradžios nuoširdžiai išsiviepė. Elijas pataikė pasakyti tai, ką ji norėjo išgirsti.

— Puiku, — vis dar šypsodamasi tarė ji. — Pats pamatysi, kai apsispręsi, visa kita pasiduos savaime.

Staiga ji pasilenkė ir nuėmė nuo juodo Elijo megztinio plaukelį. Pasukiojo tarp pirštų. Plaukelis sutviskėjo pro langą įsiveržusiuose saulės spinduliuose. Vos vos šviesesnis prie šaknų, kur per kokį centimetrą matėsi natūrali ataugusių plaukų spalva. Adriana Lopęs kaip apžavėta spoksojo į plauką. Eliją apėmė kvaila nuojauta, kad tuoj susigrūs jį į burną ir ims kramtyti.

Pastebėjusi jo žvilgsnį ji atsargiai įdėjo plauką į šiukšlių dėžę.

— Atsiprašau, aš iš prigimties truputį pedantiška, — pasiteisino.

Elijas šypsojosi. Tokia šypsena, kuri gali reikšti bet ką, nes jis vėl nežinojo, ką atsakyti.

— Tai šiandien turbūt ir viskas, — pasakė direktorė.

Elijas pakilo ir išėjo. Durys liko šiek tiek praviros. Atsigręžęs jų uždaryti jis pažvelgė į viduje likusią direktorę.

Ji pasilenkė ir ilgais laibais pirštais kažką ištraukė iš šiukšlių dėžės. Tą kažką įkišo į nedidelį voką ir užlipino.

Elijas nustėro, nors ir nebuvo tikras dėl to, ką iš tikrųjų matė. Pastarosiom dienom jis nebepasitikėjo savo juslėmis. Jei nebūtų visiškas absurdas, jis būtų pamanęs, kad tai plaukas, kurį ji ką tik nuėmė jam nuo megztinio.

Tą akimirką direktorė pakėlė akis. Žvilgsnis sugriežtėjo, bet ji tuoj pat prisivertė nusišypsoti.

— Ar dar ko norėjai? — paklausė.

— Ne, — sumurmėjo Elijas užstumdamas duris.

Klanktelėjo rankena, ir jis pajuto neapsakomą palengvėjimą, tarsi būtų išsigelbėjęs iš mirtino pavojaus.

Mokykloje buvo tuščia ir nyku. Jausmas kažkoks nenatūralus. Prieš pusvalandį, kai ėjo į direktorės kabinetą, čia knibždėte knibždėjo mokinių.

Dundėdamas spiraliniais laiptais žemyn Elijas surinko Linėjos numerį. Ji atsiliepė kaip tik pasiekus apatinę pakopą ir atplėšus pirmojo aukšto koridoriaus duris.

— Alio, čia Linėja.

— Čia aš, — pasakė jis.

Jis taip nervinosi, kad net skaudėjo.

— Taip, čia tu, — pagaliau ištarė ji, kaip visada.

Elijas bent kiek lengviau atsipūtė.

— Atleisk, aš labai labai atsiprašau dėl vakar.

Tai jis norėjo pasakyti jau šįryt, kai tik ją pamatė. Bet nepasitaikė progos. Linėja šalinosi jo visą dieną. O prieš pat paskutinę pamoką visai prapuolė.

— Ane, — ji nesileido į kalbas.

Bet balsas skambėjo nepiktai. Net ne liūdnai. Jos balsas buvo tuščias ir nevilties kupinas — tarsi ji būtų pasidavusi. Ir tai Eliją išgąsdino labiau už viską.

— Aš ne... aš nepradėjau vėl. Aš nežadu pradėti. Tik tą vieną suktinę...

— Tu man jau vakar sakei.

— Nepanašu, kad būtum patikėjus.

Elijas praėjo rūbinės spintelių eiles, kietus, prie grindų prisuktus suolelius, kuriuos per pertraukas liaudis tūpte užtupia, skelbimų lentą. Linėja dar nepratarė nė žodžio. Staiga jo ausis sugavo kitą garsą. Žingsnius, kurie buvo ne jo.

Jis atsigręžė. Tuščia.

— Tu prisiekei, kad metei, — pasakė Linėja.

— Žinau. Atleisk. Aš suprantu, kad išdaviau tave...

— Ne, — pertraukė Linėja. — Tu išdavei pats save, bliamba! Tu ne dėl manęs turi mesti. Nes taip niekada...

— Žinau, žinau, — pertraukė jis. — Aš visa tai žinau.

Elijas priėjo savo spintelę, atrakino, įsimetė keletą knygų į juodą drobinį maišelį ir užtrenkė plonas metalines dureles. Ausis vos spėjo pagauti svetimus žingsnius prieš pat jiems nutykstant. Jis atsigręžė. Nieko. Ničnieko. Ir vis vien jautėsi stebimas.

— Kam tu tai padarei?

To paties ji klausė ir vakar, net kelis kartus. Tačiau tiesos jis taip ir nepasakė. Tiesa per daug baisi. Per daug beprotiška. Net tokiam psichui kaip jis.

— Juk sakiau. Apėmė baimė, — jis stengėsi neparodyti susierzinimo. Dabar jokiu būdu negalima susirieti.