Матс Страндберг - Ratas

„Kaip kalėjimas, kuo toliau nuo civilizacijos“, — pamanė Vanesa. 3

Ana Karina ilgėjosi rudens.

Ji stypsojo prie mokyklos vartelių ir žvelgė į kiemą, kur būriavosi vasariškai vilkintys mokiniai. Įdegusios kojos, rankos, iškirptės. Ji pati troško vieno — susisupti į nudėvėtą vilnonį puspaltį, užsitraukti kepurę ant akių ir susibrukti rankas į senelio rankų darbo pirštines.

Vilkėjo ji dukslią sportinę striukę, milžiniškus marškinėlius trumpom rankovėm, mūvėjo džinsus. Rytas buvo šiltas, šilumos per dvidešimt laipsnių. Bet vis tiek geriau kepti, nei demonstruoti nuogą kūną.

Nors per daug sukaisti irgi nesinorėjo. Rankas ji laikė truputį atitraukusi nuo pažastų — kad neatsirastų prakaito dėmių. Septintoje klasėje kažkas ją iš nugaros valgykloje pastūmė ir ji apsipylė vandeniu palaidinę. Erikas Fošlundas iškart ėmė staugti, kad jos papai prakaituoti. Pravardė Prakaituota Kiaulė taip prilipo, kad atsekė ją net iki gimnazijos. Ana Karina tikrai nenorėjo, kad atsirastų pagrindas ir toliau ją taip pravardžiuoti.

Mokyklos kiemas tuštėjo. Nuleidusi galvą, ant krūtinės sukryžiavusi rankas Ana Karina slinko kartu su visais. Ji pradėjo nešioti liemenėlę, kuri optiškai turėjo sumažinti krūtinę, bet veidrodyje nesimatė jokio skirtumo.

Viduje ji pastebėjo savo bendraklasę Rebeką Mulin ir jos vaikiną Gustavą Olanderį. Jie stovėjo apsikabinę šalia laiptų. Ana Karina nusuko akis ir ją užplūdo juoda kaip naktis, kaip žvėris narve besidaužanti savigaila. Nė vienas vaikinas niekada nežiūrės į ją taip, kaip Gustavas į Rebeką.

— Sveika, — šūktelėjo Rebeka jai einant pro šalį.

— Sveika, — aidu atsiliepė Gustavas.

Ana Karina neatsakė.

Bent kiek atsipalaidavo tik pasiekusi klasę ir klestelėjusi į savo vietą pačiame priekyje prie sienos. Įbrukusi ranką į striukės kišenę užčiuopė šiltą Pipiro kūnelį ir aštrius nagiukus, švelnų kaip šilkas kailį. Ji paglostė nesuvokiamo mažumo galvutę, ir katinėlis ėmė taip murkti, kad visa kišenė suvibravo. Tiršta kaip naktis juoduma ėmė trauktis, užleisdama vietą meilei.

Ana Karina žinojo, kad kačiuko į mokyklą neštis nevalia, bet viena jautėsi nepakankamai stipri. Kol kas dar ne. Gal po savaitgalio.

Iki šiol sekėsi neblogai. Jau atkentėtos dvi savaitės, ką tik prasidėjo trečioji. Kol kas niekas iš jos nesijuokė. Neišmetė krepšio pro langą. Nebandė nustumti nuo laiptų. Niekas nežnaibė krūtinės skaudžiai, iki ašarų. Erikas Fošlundas ir Ida Holmstriom net kelis kartus praėjo pro ją koridoriuje net galvos nepasukdami.

Ji svajojo apie tai devynerius metus, ir štai galų gale svajonė išsipildė.

Pagaliau ji tapo nematoma.

***

Minu paauglystės nekenčia. Labiausiai dėl to, kad kas nors nuolatos perša į draugiją kitus paauglius. Būdama mokykloje ji jaučiasi kaip ištremta į svetimą planetą... Ir taip kiekvieną dieną. Ji neturi ką pasakyti šios planetos gyventojams. Ji net apsimesti nesugeba, kad yra viena iš jų, nes nežino kaip.

„Vėliau viskas bus kitaip.“ Taip ji guosdavosi laukdama gimnazijos. Kiti ją būtinai pasivys, bent jau tie, kurie rinksis gamtos ir tiksliųjų mokslų pakraipą.

Bet, prasidėjus trečiajai mokslo metų savaitei, ji ėmė suprasti, kad tai buvo tik iliuzija.

Net gimnazijos pastatas primena senąją mokyklą: keturaukštis raudonų plytų statinys plokščiu stogu. Vienintelė nykaus asfaltuoto mokyklos kiemo puošmena — vieniši futbolo vartai be tinklo. Kadaise kažkas pabandė pakraščius apsodinti medžiais, kad būtų bent šiokios tokios gyvybės. Vargšai sodinukai beveik visi nudžiūvo. Dabar styro tik pliki kamienai ir šakos.

Mokyklos durys atlapotos, kad priplūstų gryno oro, bet įėjus vis vien tvokstelėjo gerai pažįstamas dulkių ir geltono linoleumo kvapas. Atsidavė taip pat kaip senojoje mokykloje. Tik įžengusi pro duris Minu pamatė Vanesą Dal, nuobodžiaujančią šalia dvyliktoko Jario Mekineno. Jis karštai kažką jai aiškino, bet ji atrodė suirzusi, ir tiek.

Vanesa. Tikra Minu priešingybė: graži, neieškanti žodžio kišenėje, pasišviesinusi plaukus. Devintoje klasėje viešpatavo pačiame mokyklos geidžiamiausiųjų sąrašo viršuje. Apranga: balti trumpučiai šortai ir balti sportiniai bateliai. Pro iškirptę matosi pakeliamosios liemenėlės mezginiai.

Evelina, Vanesos draugė, pribėgusi užšoko Jariui ant nugaros ir apsivijo jam kaklą. Atkišusi mobilųjį nusifotografavo su juo. Jaris pabandė ją nukrėsti, bet ji įsikirto dar tvirčiau — net krūtys prisispaudė prie sprando. Ir dar taip isteriškai juokėsi, kad visi aplinkui atsigręžė pasižiūrėti, kas ten darosi.

„Ar jiems dar negana, kad prabuvo dėmesio centre devynerius metus?“ — pamanė Minu pagreitindama žingsnį.

***

Pirmoji pamoka — švedų kalba ir literatūra. Vanesa į klasę įėjo kartu su Evelina. Mišelė pudravosi jau užėmusi visoms trims vietas pačiame gale.

— Eina sau, kaip noriu miego, — Evelina susmuko ant kėdės šalia Mišelės.

— Aš irgi, — nusižiovavo Mišelė, apžiūrinėdama savo veidą blizguliuojančios pudrinės veidrodėlyje. — Bliam, aš šian atrodau — tai kai trisdešimtmetė senė.

Vanesa atsiduso. Mišelė atrodo kaip visada. Jai tik reikia n kartų per dieną išgirsti, kad atrodo fantastiškai. Mišelė pasitaisė tviskančių tamsių plaukų garbaną ir papūtė lūpas savo atvaizdui veidrodyje.

— Pudros užsivarei kokių penkių centimetrų sluoksnį. Gal užteks jau, ką? — suniurzgėjo Vanesa.

Mišelė iš lėto nuleido veidrodėlį ir įsispoksojo į ją.

— Kas tau darosi? — paklausė Evelina.

— Pajuokavau gi.

— Tai kad neatrodo, — kaip visada vangiai nutęsė Mišelė.

— Gal tau PMS, ar ką? — purkštavo toliau Evelina. — O gal su Viliu susipykai?

— Uhu, — pasigavo Vanesa, — susipykau su Viliu.

Taip sakyti buvo paprasčiau. Kaip kitaip joms paaiškinsi, kas atsitiko šįryt? „Ai, aš staiga kažkaip pasidariau nematoma, pati nepagaunu, nebent iš proto išsikrausčiau.“ Susipykai su vaikinu — apie tai Mišelė su Evelina tikrai išmanė puikiai. Joms net palengvėjo tai išgirdus. Viskas ir vėl stojo į savo vietas.

— Saulyte, — Evelina ją apkabino.

Mišelė irgi užjaučiamai linktelėjo. Vanesa dėkinga nusišypsojo ir paklausė, ar negalėtų pasiskolinti kosmetikos.

***

Klasės gale keli vaikinai per mobilųjį klausėsi hiphopo. Kevinas Monsonas pritardamas dainai repavo šlubuojančia anglų kalba. Minu širdyje paniekinamai šyptelėjo.

Ji pasisveikino su Ana Karina Nieminen, įsitaisiusia pačiame priekyje, bet nesulaukė jokios reakcijos. Ana Karina kaip visada kiūtojo užgulusi suolą, veidą nelyginant šydu apsiskleidusi tamsiais susivėlusiais plaukais.

Nuo jos sklido keista širdį draskanti neviltis. Minu dar senojoje mokykloje keletą kartų bandė ją užkalbinti, bet Ana Karina netardama nė žodžio tiesiog prisiplodavo prie sienos — lyg norėtų su ja susilieti. Jos pasyvumas tarsi provokacija. Nors ir gėdydamasi, Minu paslapčia džiaugėsi, kad pati yra ne ant tokios žemos socialinės hierarchijos pakopos.

Minu išsitraukė iš krepšio matematikos vadovėlį. Iki šiol per pamokas ji viską suprasdavo, bet vis tiek nervinosi. Net nedėdama pastangų ji visada būdavo geriausia klasėj. Tačiau, nepaisant to, — o gal kaip tik dėl to, — didžiausią siaubą jai kėlė mintis, kad ją kada nors demaskuos kaip apsišaukėlę.

Suskambėjo skambutis ir ji automatiškai pakėlė akis.

Tarpduryje stovėjo Maksas su puodeliu kavos. Jam dvidešimt ketveri. Vasaros pradžioje jis apsigyveno Engelsfoše. Minu protas neišnešė, kaip galima laisva valia čionai atsikraustyti.