Матс Страндберг: Ratas

— Aš žinau, kad yra dar kažkas.

Elijas dvejojo.

— Gerai, — pasakė tyliai. — Aš tau viską papasakosiu. Galim pasimatyti šįvakar?

— Gerai.

— Išsėlinsiu, kai tik užmigs tėvai. Linėja...

— Ką?

— Tu manęs nekenti?

— Nekenčiu. Ko klausinėji kaip nenormalus? — purkštelėjo ji.

Pagaliau. Štai Linėja, kurią jis taip gerai pažįsta.

Elijas išjungė telefoną. Jis stovėjo koridoriuje ir šypsojosi. Vilties yra. Kol ji nejaučia jam neapykantos, viltis nežlugo. Jis viską jai papasakos. Linėja jam kaip sesuo, tik kad ne vieno kraujo. Jam nereikės to ištverti vienam.

Tą pačią akimirką palubėje užgeso lempos, tik pro langus kitame koridoriaus gale į vidų skverbėsi silpna šviesa. Elijas sustingo. Kažkur netoliese užsivėrė durys. Paskui įsiviešpatavo tyla.

Čia nėra ko bijoti, drąsino jis pats save.

Tada pasuko išėjimo link. Stengėsi žengti ramiai ir tvirtai. Nepasiduoti viduje augančiai panikai. Jis išėjo iš už rūbinių kampo.

Kažkas ten stovėjo.

Tai ūkvedys. Elijas matė jį tik porą kartų, bet tokio žmogaus kaip gyvas nepamirši. Ypač didelių, mėlynų kaip upės ledas akių. Žvilgsnio, kuris gręžė Eliją, tarsi kiaurai permatytų visas jo paslaptis.

Eidamas pro šalį Elijas nuleido galvą, bet vis vien jautė tą žvilgsnį. Tarsi sprandą svilintų. Gerkle kilo šleikštulys. Pulsas kaip pašėlęs plakė kaklo duobutėje ir vertė žiaukčioti. Elijas paspartino žingsnį.

Pastarąjį pusmetį viskas pagerėjo. Jis jautė, kad viduje kažkas vyksta, kad jis keičiasi. Naujoji jaunimo psichologinės pagalbos centro psichologė pasirodė ne tokia prietranka kaip pirmoji. Iš visko sprendžiant, ji šiek tiek jį supranta. Tačiau svarbiausia — jis turi Linėją. Ji leidžia jam pasijusti gyvam ir lenkia išsiveržti iš dusinančios, bet sykiu jaukios ir įprastos tamsos.

Todėl ir keista, kad tai vyksta dabar . Dabar, kai jis pagaliau pradėjo neblogai miegoti naktimis, kai kartais net pasijunta laimingas.

Prieš tris dienas jis veidrodyje matė, kaip persimaino veidas. Neatpažįstamai įsitempia ir persikreipia. Jis suvokė, kad iš tikrųjų kraustosi iš proto. Kaip tie, kurie girdi balsus ir regi haliucinacijas. Eliją suėmė klaikus siaubas.

Tris dienas jis atsispyrė tiek skutimosi peiliukui, tiek Jončio gėrybėms. Jis vengė veidrodžių. Tačiau vakar akis vis vien sugavo atvaizdą vitrinoje: išvydo virpantį ir išsiliejantį tarsi vanduo veidą. Ir jis iškart paskambino Jončiui.

Tu atleidai vadžias.

Svetimo šnabždesys galvoje. Elijas apsidairė. Pastebėjo, kad vėl užlipo sraigtiniais laiptais ir grįžo į koridorių prie direktorės kabineto. Pats nesuprato, kaip čia atsidūrė.

Plykstelėję užgeso šviestuvai. Už nugaros iš lėto užsivėrė laiptinės durys. Prieš pat joms trinktelint vėl pasigirdo minkštų puspadžių žingsniai sraigtiniuose laiptuose.

Slėpkis.

Elijas bėgo tamsiu koridoriumi. Tikėdamasis, kad kas nors išdygs iš už kurios nors rūbinių eilės. Vos užsukęs už kampo išgirdo, kaip tolumoje už nugaros girgžtelėjo laiptinės durys. Žingsniai artėjo. Iš lėto, bet tiesiai.

Jis pasiekė didžiuosius akmeninius laiptus, mokyklos stuburą.

Bėk laiptais aukštyn.

Elijo kojos pakluso. Šoko per du laiptelius iš karto. Pasiekęs patį viršų jis metėsi tolyn į siaurą koridorių, kurio gale yra durys į mokyklos palėpę. Jos visada užrakintos. Tai aklavietė, viena iš nedaugelio mažai lankomų mokyklos vietų. Šalia — tualetai, kuriais niekas nesinaudoja. Išskyrus juodu su Linėja: čia jų susitikimų vieta.

Žingsniai artėjo.

Slėpkis.

Elijas atplėšė tualeto duris ir įsmukęs į vidų atsargiai jas pristūmė. Stengėsi kvėpuoti kuo tyliau. Pasiklausė. Jokių garsų. Tik motociklas padidino greitį ir nutolo.

Elijas priglaudė ausį prie durų.

Nieko negirdėti. Tačiau jis žino. Kažkas stovi. Kitoje durų pusėje.

Elijau.

Šnabždesys garsėjo, tačiau Elijas tikras, kad jis galvoje.

„Štai ir išsikrausčiau iš proto“, — pamanė, ir kitą mirksnį išgirdo:

Taip. Tu išsikraustei iš proto.

Jis atsisuko į langą, į melsvą dangų. Blizgėjo balti kokliai. Buvo šalta. Jį užplūdo begalinė vienatvė.

Atsigręžk.

Elijas nenorėjo, bet vis tiek iš lėto atsigręžė. Lyg nebevaldytų savo paties kūno. Jį valdė anas balsas, tarsi Elijas būtų tapęs marionete iš kūno ir kraujo.

Priešais jį — trys praustuvai su veidrodžiais. Išvydęs savo blyškų veidą, norėjo užsimerkti, bet neįstengė.

Sudaužyk veidrodį.

Elijas pakluso. Tvirčiau sugniaužė drobinio maišelio rankeną ir įsuko jį ore.

Veidrodis sueižėjo, koklinėmis sienomis nusirito dūžtančio stiklo aidas. Į praustuvą sukrito atsiklijavusios didžiulės šukės ir žvangėdamos pažiro į smulkesnes šukeles.

„Kas nors turėjo išgirsti, — dingtelėjo Elijui. — Labai prašau, išgirskite kas nors.“

Bet niekas neatėjo. Jis buvo vienas su balsu.

Elijo kūnas priėjo prie praustuvo ir paėmė didžiausią šukę. Jis suvokė, kas dabar bus. Iš siaubo apsvaigo galva.

Tu sudužęs. Tavęs pataisyti neįmanoma.

Jis iš lėto atbulas įslinko pro praviras tualeto kabinos duris.

Netrukus viskas baigsis. Ir tau niekada nebereikės bijoti.

Balsas tarytum guodė.

Elijas užsirakino ir susmuko ant unitazo. Jis iš visų jėgų stengėsi surikti. Ranka vis tvirčiau gniaužė šukę, aštrios briaunos susmigo į delną.

Jokio skausmo.

Skausmo jis ir nejuto. Jis matė, kaip iš delno prasisunkęs kraujas laša ant pilkų koklinių grindų, tačiau nieko nejuto. Kūnas nutirpęs. Liko tik mintys. Ir balsas.

Gyvenimas nepasitaisys. Nutrauk jį dabar ir bus ramu. Išvengsi skausmo. Išvengsi išdavysčių. Elijau, vis tiek geriau niekada nebus. Gyvenimas — vien pažeminimas. Laimingi yra tik mirusieji.

Elijas nebesipriešino. Stiklo šukė perrėžė ilgą megztinio rankovę ir apnuogino randuotą odą.

„Mama. Tėti, — ištarė jis mintyse. — Jie ištvers. Jie turi savo tikėjimą. Jie mano, kad mes pasimatysim danguje“.

„Aš jus myliu“, — ištarė jis mintyse, kai odoje atsivėrė pirmas pjūvis.

Jis tikėjosi, kad Linėja supras, jog tai ne jo sprendimas. Visi kiti manys, kad nusižudė, ir jam vienodai. Kad tik ji taip nemanytų.

Jis pjaustėsi visai kitaip nei iki šiol. Rėžė giliai ir tikslingai.

Greit viskas baigsis, Elijau. Pakentėk dar truputį. Taip bus geriau. Tu jau tiek iškentėjai.

Iš dilbio srove plūdo kraujas. Jis matė, bet nieko nejuto. Akyse šoko juodi taškeliai. Jie šoko ir augo, kol užtemo visas pasaulis. Jis spėjo išgirsti paskutinį garsą — žingsnius koridoriuje. Jie nebesėlino. Sėlinti nebebuvo ko.

Elijas bandė galvoti apie Linėją. Kaip mažas būdamas vildavosi, kad nesapnuos košmarų, jei įstengs sugalvoti bent vieną šviesią mintį.

Atleisk man.

Jis nežino, ar tai jis pats, ar balsas ištarė šiuos žodžius.

Tą akimirką pervėrė skausmas. 2

Atgavusi sąmonę ji suvokė, kad guli susisukusi į kamuoliuką. Kampe, kur jie ją ir paliko.

Rūsyje tvyrojo aklina tamsa. Gėlė visą kūną.

Ji atsisėdo, įtraukė kojas po marška, apkabino kelius. Dešinioji ausis vis dar buvo užgulta. Iš lėto tvinksėjo akis, užgargėjusi pūliais ir krauju.

Koridoriumi ataidėjo žingsniai. Prasivėrė sunkios durys. Celę apšvietė deglų liepsna. Ji nusuko akis išvydusi savo žaizdotas kojas, supančiotas stora grandine. Du sargybiniai sučiupę pakėlė ją ir surišo rankas už nugaros. Deglininkas gašliai dėbsojo į ją. Virvės įsigraužė į riešus, bet ji nė už ką neišsiduos, kaip jai skauda.