Матс Страндберг - Ratas

Žmogysta su deglu prisiartino. Išsiviepus bedantė burna dvokė supuvusia mėsa.

— Šiandien tu mirsi, kekše, — pasakė glamonėdamas jai veidą laisva ranka ir slysdamas žemyn krūtine.

Širdį užplūdusi neapykanta suteikė jai jėgų ir įkvėpė beatodairiškos drąsos.

— Prakeikiu tave, — sušnypštė ji, — kad tau pimpalas nupūtų! Mano viešpats šėtonas susiras tave ir mirties patale! Demonai kankins tave amžių amžius!

Vyriškis atšlijo tarsi nuplikytas.

— Dieve saugok, — sumurmėjo vienas sargybinis.

Jų išgąstis teikė jai paguodą.

Kažkas užmetė ant galvos maišą ir nutempė ją koridorių labirintais. Girgždėdami atsivėrė vartai.

Ji buvo lauke. Gaiviai padvelkė rasa. Surambėjusi širdis buvo pasirengusi iškęsti padugnių užgauliojimus, tačiau ji išgirdo tik paukščių čiulbėjimą. Pro maišinį audeklą prasiskverbė raudoni aušros spinduliai. Pietuose sukukavo gegutė. Pietų gegutė — mirties motutė.

Ją užvaldė nenugalimas gyvuliškas instinktas. Ji turi bėgti. Tučtuojau.

Geležiniai pančiai daužėsi į kojas. Niekas nė nesistengė jos sulaikyti. Žinojo, kad to neprireiks. Netoli tenubėgusi ji parvirto kniūbsčia ant drėgnos žemės. Jai už nugaros kvatojo sargybiniai.

— Žiūrėk tik, kaip skuba pas savo šėtoną! — išgirdo bedančio balsą.

Stiprios rankos griebė už pažastų, kažkas šiurkščiai sučiupo už kojų.

Ir staiga paleido. Akimirką ji sklendė oru, paskui žnektelėjo ant kieto paviršiaus ir neteko amo. Suprunkštė arklys, pasaulis susiūbavo. Ji vežime, bent tiek susigaudę.

— Ar čia kas nors yra? — sušnibždėjo.

Niekas neatsiliepė.

Ir nereikia, pamanė, mirties akivaizdoj visi mes vieniši.

Minu pabudo krečiama drebulio. Kūnas sustiręs, tarsi būtų miegojusi prie atviro lango. Kvėpuoti sunku, lyg kas didelis būtų užgulęs krūtinę.

Ji užsitraukė antklodę iki smakro ir susisuko į kamuoliuką. Ir anksčiau ne kartą yra sapnavusi košmarų, bet nė vienas nesukrėsdavo taip kaip šis. Dar niekada ji nejautė tokio palengvėjimo išvydusi gerai pažįstamą kambarį su geltonai ir baltai dryžuotais sienų apmušalais.

Po valandėlės ėmė kvėpuoti lygiai ir ramiai, kūnas iš lėto sušilo.

Ji dirstelėjo į mobilųjį. Greitai septynios. Metas keltis.

Minu išlipo iš lovos ir pravėrė spintą. Nė vieno stilingesnio drabužio, tik iki gyvo kaulo įgrisę džinsai, marškinėliai ir megztukai. Tikra vidutinybė. Nusitraukusi nuo pakabos tamsiai mėlyną palaidinę pati savimi pasišlykštėjo. Ji tokia siaubingai... nepiktybinė. Net šukuosena tokia pat kaip kūdikystėj. Antra vertus, ką žmonės pasakytų, jei staiga į pamokas ateitų pasikeitusi? Mokyklos neformalai, kurių stilius jai slapčia patiko, pamanytų, kad nori prisigerinti.

Be to, jai kančia pirkti naujus drabužius. Jaučiasi kaip beraštė, patekusi į knygyną. Vertindama kitus ji turi savo nuomonę — tas gražu, tas negražu, tas skuduras tinka, tas ne. Bet pati vartydama katalogą arba stovėdama parduotuvėje renkasi tik tai, kas išbandyta. Juoda. Mėlyna. Nutįsę ilgi megztiniai. Ne per siauri džinsai. Ne per didelė iškirptė. Jokių ornamentų. Drabužiai jai — tarsi kalba, kurią ji supranta, bet pati ja kalbėti nemoka.

Ji pasiėmė drapanas ir išėjo į koridorių. Tėvų miegamojo durys buvo uždarytos, vonios praustuve vandens klanelyje gulėjo tėčio skustuvas. Minu spėjo, kad jis jau darbe. Mamos rankšluostis buvo drėgnas, vadinasi, ir ji atsikėlusi, nors jai šiandien laisvadienis.

Minu pasidėjo drabužius ant taburetės, įlipo į vonią ir užsitraukė dušo užuolaidas.

Staiga į nosį tvokstelėjo gaisro dūmų tvaikas. Suėmusi ilgų juodų plaukų sruogą truktelėjo nosimi.

Teko net du kartus išsitrinkti galvą šampūnu, kad iš plaukų dingtų nežinia iš kur atsiradęs smarsas. Apsukusi galvą rankšluosčiu kaip turbanu ji išsivalė dantis. Akys užkliuvo už seno įrėminto žemėlapio virš veidrodžio. Tai Engelsfošo — Angelų krioklio — žemėlapis. Pernai ji tikėjosi, kad tėvai leis persikraustyti pas tetą Baharą į Stokholmą ir lankyti gimnaziją ten. Neleido. Tad dabar kas rytąją užvaldo baisi neapykanta žemėlapiui, nuolat primenančiam apie tai.

Taigi — Engelsfošas. Pavadinimas gražus, miestas — skylė. Toli nuo viso pasaulio, apsuptas gūdžių miškų, kur neretai žmonės paklysta ir pradingsta amžiams. Trylika tūkstančių gyventojų, nedarbingumas — 11,8 procento. Plieno gamykla uždaryta prieš dvidešimt penkerius metus. Centre — daugybė nenaudojamų patalpų. Išsilaiko tik picerijos.

Miestą riboja greitkelis ir geležinkelis. Rytuose — Tvenkinio ežeras, degalinės, mechaninės dirbtuvės, uždarytoji gamykla ir keli depresiją varantys daugiabučių mikrorajonai. Vakarinėj daly — centras, bažnyčia ir klebonija, sublokuotų namų rajonai, seniai apleistas dvaras ir padorus nuosavų namų rajonas — idilė šalia kanalo.

Čia ir gyvena Falkų Karimių šeima. Šviesiai pilkoje dviaukštėje funkcionalistinio stiliaus viloje. Sienos išmuštos brangiais apmušalais, beveik visi baldai parsigabenti iš interjero dizaino parduotuvių Stokholme.

Leisdamasi laiptais Minu pamatė mamą, sėdinčią prie virtuvės stalo. Dienraščiai, kuriuos rytais perverčia tėtis, gulėjo sudėti į dailią krūvelę. Mama, panirusi į sveikatos apsaugos darbuotojų laikraštį, mėgavosi įprastiniais pusryčiais — juoda kava. Minu prisipylė dubenėlį braškinio jogurto ir atsisėdo priešais.

— Ir tai visi pusryčiai? — paklausė mama.

— ...kad katilas juodas, — atsakė Minu.

— Jogurtas, košė, sumuštinis, jogurtas, košė, sumuštinis. Kaip tau neatsibosta?

— O kava — neatsibosta?

— Vieną gražią dieną pati suprasi, — nusišypsojo mama. Ir staiga pažvelgė į Minu anuo žvilgsniu, kuris, rodos, kiaurai permato. — Blogai miegojai?

— Sapnavau košmarą, — tarstelėjo Minu.

Ji perpasakojo sapną, kaip jautėsi atsibudusi. Mama ištiesusi ranką palietė jai kaktą. Minu atšlijo.

— Aš nesergu. Čia ne karštinė.

Minu aiškiai matė, kaip mama persijungia į gydytojo režimą. Balsas nežymiai pasikeitė, tapo rimtas ir profesionalus. Kūno judesiai ir gestai — formalūs. Taip būdavo net Minu vaikystės laikais. Susirgusią ją slaugydavo ir saldainiais bei komiksais lepindavo tėtis. Mama elgdavosi kaip ligonio apžiūrėti iškviestas daktaras.

Minu dėl to liūdėdavo. Paaugusi ėmė įtarti, kad sveikatos apsaugos darbuotoja mama pavirsta norėdama apsisaugoti. Ji nepajėgtų būti tiesiog mama, nes turi per daug žinių apie tai, kas gali ištikti pasiligojusį žmogų.

— Koks pulsas?

— Dažnas. Bet jau praėjo.

— Sunku kvėpuoti?

Minu linktelėjo.

— Gal tai panikos priepuolis.

— Man nebūna panikos priepuolių.

— Nieko čia keisto, Minu. Tu ką tik pradėjai lankyti gimnaziją. Tai didžiulė permaina.

— Tai buvo ne panika. Tai dėl sapno.

Šie žodžiai jai pačiai nuskambėjo keistai, bet tai tiesa.

— Nesveika jausmus užgniaužti savyje, — nesiliovė mama. — Jie vis vien kokia nors forma ištrūks į paviršių. Kuo labiau žmogus bando juos suvaldyti, tuo smarkiau jie išsiveržia.

— Kada chirurgė persikvalifikavo į psichologę? — paerzino mamą Minu.

— Jei atvirai, kadaise galvojau apie psichiatriją, — mestelėjo mama kiek aštriau. Paskui kažkas jos akyse pasikeitė. — Aš žinau, kad nesu tau labai geras pavyzdys.

— Mama, nereikia.

— Ne, tu paklausyk. Aš esu tipiška gera mergaitė. Ir nenoriu, kad tau tas persiduotų.

— Tai nepersiduoda, — sumurmėjo Minu.