Матс Страндберг: Ratas

— Tik pasakyk, jei vėl pasikartos. Pažadėk man.

Minu linktelėjo. Nors mama kartais per daug visur kaišioja nosį, vis tiek labai gera, kad jai rūpi. Be to, ji dažniausiai supranta Minu.

„Apgailėtina, — pamanė Minu nurydama paskutinį jogurto šaukštą. — Mano geriausia draugė — mama.“

***

Vanesą pažadino gaisro dūmų tvaikas.

Nubloškusi antklodę pašoko iš lovos ir atplėšė duris.

Svetainėje buvo ramu. Užuolaidų nelaižė liepsnos. Iš virtuvės nevirto juodi nuodingų dūmų kamuoliai. Ant sofos prasižiojusi kėpsojo picos dėžė, mėtėsi kelios alaus skardinės. Aviganis Frasis tingiai tysojo saulėtame grindų plotelyje. Mama, Nikis ir jaunesnysis Vanesos broliukas Melvinas jau pusryčiavo virtuvėje. Įprastas rytas jų namuose Erškėtrožių gatvėje Nr. 17, penktame aukšte, pirmame iš dešinės nuo lifto bute.

Vanesa pakratė galvą ir suprato, kad kvapas sklinda nuo jos. Smirdėjo plaukai. Taip kadaise ji atsiduodavo, kai dar mažytė būdama stovėdavo ir žiopsodavo į kitiems žiovulį varantį Valpurgijos laužą ant Ulsono kalvos.

Ji perėjo svetainę, paskui virtuvę, kur Melvinas ant stalo šokdino du šaukštus. Kartais jis toks meilutis, kad nors mirk. Galvoj netelpa, kad penkiasdešimt jo procentų sudaro Nikio genai.

Ji nutrenkė naktinius marškinius ant vonios grindų ir atsuko dušo čiaupą. Vamzdžiai sukosėjo, čiaupas iššvirkštė ploną šalto kaip ledas vandens čiurkšlę. Nuo to laiko, kai Nikis užsispyręs pats pakeitė kelis vamzdžius ir prijungė naują maišytuvą, dušu pasitikėti negalima. Mama norėjo kviesti meistrą, bet galiausiai nusileido Nikiui, kaip visada.

Vanesa įlipo į dušo kabiną. Kol pavyko nureguliuoti tinkamą temperatūrą, vos nenusiplikino. Ji išsiplovė galvą saldžiu, kokosais dvelkiančiu mamos šampūnu, bet dūmų tvaikas neišnyko. Ji prisispaudė pilną saują šampūno ir dar kartą išsitrinko plaukus.

Grįžusi į savo kambarį užsimetė chalatą ir įsijungė radiją. Isteriški reklamos balsai grąžino gyvenimą į normalias vėžes. Ji pravėrė žaliuzes ir nuotaika išsyk pasitaisė. Jokių abejonių — oras kaip tik lengviems drabužėliams. Ji troško kuo greičiau ištrūkti į saulę.

— Tuoj pat pritildai! — iš virtuvės subliuvo Nikis, nutaisęs griežto faro balsą.

Vanesa jį ignoravo.

„Ne mano reikalas, kad vakar prisiliuobei“, — pasakė sau mintyse rutuliniu dezodorantu įnirtingai trindamasi pažastis.

Ji apsirengė, čiupo kosmetinę ir priėjo prie didžiulio veidrodžio, atremto į sieną.

Jos ten nebuvo.

Vanesa stebeilijo į tuščią veidrodį. Pakėlė ranką, ištiesė priešais. Štai ji, puikiausiai matoma ranka. Vėl pažvelgė į veidrodį. Tuščia.

Tik po kurio laiko Vanesa suprato, kad vis dar miega.

Ji nusišypsojo. Jei suvokia, kad tai sapnas, gal pavyks jį ir valdyti.

Paėmusi kosmetinę nuėjo į virtuvę.

— Labas rytas, — pasisveikino.

Niekas nereagavo. Ji tikrai nematoma. Nikis snaudė parėmęs galvą ranka. Nuo jo trenkė prarūgusiu alumi. Mama, ne mažiau apsimiegojusi, kimšo sumuštinį su kumpiu, vartydama prekių katalogą, parsineštą iš parduotuvės „Kristalų grota“. Tik Melvinas pasuko galvą, tarsi būtų ką nors išgirdęs, bet buvo akivaizdu, kad ir jis jos nemato.

Vanesa atsistojo šalia Nikio.

— Pagiringas šiandien? — sušnibždėjo jam į ausį.

Jokios reakcijos. Vanesa sukikeno. Ją apėmė keista pakili nuotaika.

— Nekenčiu tavęs, — pasakė ji. — Suknistas menkysta, tu pats nesupranti, koks esi menkysta. Tas ir blogiausia, kad įsivaizduoji esąs vienintelis ir nepakartojamas.

Staiga ji pajuto ant rankos kažką šlapio ir šiurkštaus. Žvilgtelėjo žemyn. Tai Frasis laižė jai ranką.

— Ką Fasi dajo? — plonu balseliu sučypė Melvinas. Mama pažvelgė į šunį.

— Ką čia žinosi, ką tas Frasis daro, — atsakė, — gal muses gaudo, ar ką.

— Išjunk tą sušiktą radiją, nes tuoj ateisiu ir sudaužysiu jį velniop! — subaubė Nikis Vanesos kambario link.

Vanesa prunkštelėjusi permetė akimis virtuvę. Prie kriauklės stovėjo mėgstamiausias mėlynas Nikio puodelis su amerikietišku policininko ženkleliu ir baltomis raidėmis N.Y.P.D.1 Jis aiškiai manė, kad Engelsfošo faro kasdienybė ne ką prastesnė už Niujorko gatvių patrulio.

Vanesa užsimojusi tėškė puodelį į grindis. Jos džiaugsmui šis garsiai perskilo perpus. Melvinas krūptelėjęs pravirko. Vanesai akimirksniu sukirbėjo sąžinė.

— Ak tu šūde! — suriko Nikis taip staiga pašokdamas, kad net kėdė apvirto.

— Ot nenuskilo... Ir manęs negali apkaltint, — pasakė Vanesa triumfuodama.

Nikis spoksojo tiesiai į ją. Jų akys susitiko. Šokas tarsi nestipri elektros iškrova nudilgino stuburą.

Jis ją matė.

— O ką kitą apkaltint, po velnių? — sušvokštė jis.

Melvinas sriūbavo. Nikis, paėmęs jį ant rankų, glostė pasišiaušusius šokolado rudumo plaukus.

— Mažuli, mažuli, — guodė skersakiuodamas į Vanesą.

— Vanesa, kas čia dabar? — paklausė mama pavargusiu balsu.

Vanesa nesumojo, ką atsakyti. Kur prasideda ir kur baigiasi šis sapnas, jei rimtai?

— Tai jūs mane matėt visą laiką? — paklausė ji.

Mamai beregint visi miegai išlakstė.

— Gal tu kokių tablečių prisirijai?

— O jūs išvis debilai! — suriko Vanesa puldama į prieškambarį.

Ji bijojo, ji mirtinai išsigando, bet nė už ką to neparodys. Užtat paskubomis įsispyrė į batus ir čiupo krepšį.

— Kad man nė žingsnio iš namų! — sušuko mama.

— Tai gal man pamokas praleisti, ar ką? — suspiegė Vanesa ir taip trenkė buto duris, kad visa laiptinė nuaidėjo.

Ji nubildėjo laiptais žemyn, išbėgo į lauką, įkypai kirto gatvę iki penktuko stotelės ir kaip tik spėjo į autobusą.

Ačiū Dievui, šįkart nė vieno pažįstamo. Ji klestelėjo pačiame gale.

Šį psichopatišką rytą galima paaiškinti dvejopai. Arba ji išprotėjo. Arba vaikščiojo per miegus. Kai buvo maža, tai pasitaikydavo gana dažnai. Mama baisiai mėgsta istoriją, kaip Vanesa kartą atsitūpusi pasisiojo ant prieškambario kilimėlio. Ir pasakoja ją visiems darydama Vanesai gėdą. Vanesa vis dar prisiminė, koks jausmas apima atsidūrus tarp miego ir būdravimo. Tačiau nujautė, kad čia kas kita.

„Aš vaikščiojau per miegus“, — nutarė ji.

Tas kitas paaiškinimas per daug baisus.

Vanesa žvelgė pro langą. Autobusui įvažiavus į tunelį, ji išvydo stikle savo atvaizdą. Į ją dėbsojo dvi nepadažytos akys.

— Bliamba, šūdas, — suniurnėjo ji ir ėmė raustis po krepšį.

Rado tik seną lūpų blizgį. Kosmetinė liko namie ant grindų. Nepasidažiusi Vanesa mokykloje nebuvo pasirodžiusi nuo dešimties metų. Šį rytą irgi nebus pirmas kartas. Gana ir vienos traumos per dieną.

Autobusas lingavo per apleistus pramoninius rajonus. Mama nuolat teigia, kad jos vaikystėje plieno gamykla buvusi miesto pasididžiavimas. Tada atseit galėdavai didžiuotis, kad esi iš Engelsfošo. Vanesai galvoj netilpo — būta čia kuo didžiuotis. Miestas, aišku, ir tada buvo apsnūdęs ir bjaurus kaip dabar.

Pervažiavęs geležinkelio bėgius autobusas įsuko į vakarinę miesto dalį. Pro langą buvo matyti kvartalai, kuriuos mama su panieka vadina Beverti Hilsu. Didžiulės šviesiai dažytos vilos apsuptos išpuoselėtų sodų. Atrodo, tarsi šioje miesto pusėje net saulė šviečia skaisčiau. Čia gyvena piniguočiai. Gydytojai. Vienas kitas klestintis parduotuvių savininkas. Gamyklos patronų palikuonys.

Iki gimnazijos dar buvo likęs galiukas. Ji įsikūrusi gana toli nuo centro.