Матс Страндберг: Ratas

Maksas užrakino duris. Vos po sekundės kažkas ėmė jas daužyti.

— Jei pavėlavai, tai pavėlavai! — šūktelėjo Maksas, statydamas puodelį ant mokytojo stalo.

— Ė, o tai ką! O jeigu su pateisinama priežastim? — subaubė Kevinas už durų suvyriškėjusiu po vasaros balsu.

Minu nesuvokė, kaip reikės ištverti trejus metus vienoje klasėje su Kevinu. Kam jis pasirinko gamtos mokslus? Juk būdamas aštuntoje dar vis manė, kad zebras — tai arklio ir tigro mišrūnas.

Maksas akimirką žvelgė į Minu. Ir tuo žvilgsniu buvo pasakyta viskas, ką jis mano apie Keviną. Tarsi Maksas suprastų, kad ji vienintelė čia pajėgi suvokti tikrąją šio žvilgsnio prasmę. Minu tučtuojau nudelbė akis į suolą.

Žmonės sako, kad įsimylėjus išauga sparnai. Nieko panašaus. Jai pirmiausia nutirpsta riešai. Paskui rankas apleidžia jėgos, ir ji pasidaro kaip skudurinė lėlė.

Pirmą kartą pamačius Maksą rankomis tarsi elektros srovė perėjo. Mokytoją įsimylėjo... Vargšė kvaišelė. Ir dar tokį kaip Maksas — banalų gražuolį. Tokie patinka Vanesos Dal tipo merginoms: žaliai rudomis akimis, garbanotais tamsiais plaukais, kaulėtomis rankomis.

Prieš akis dvi matematikos pamokos iš eilės. Minu stačia galva paniro į uždavinius. Ji žiauriai mėgo matematiką. Aiškios taisyklės. Skaidrūs kaip krištolas atsakymai. Teisingai arba neteisingai — jokių pilkųjų zonų.

Retkarčiais ji kilstelėdavo galvą norėdama žvilgtelėti į Maksą.

Prisiminė mamos žodžius, kad nedera slėpti jausmų. Tačiau to, ką jautė Maksui, ji neketino sakyti niekam — nors užmušk. Juo labiau jam pačiam.

Pasibaigus pirmajai pamokai, Maksas išsriuobė kavos likučius, užsisegė portfelį ir dingo iš klasės. Minu žvelgė jam pavymui.

Dešimties minučių pertrauka. Dešimt beprasmiškų minučių. Dešimt minučių, kad galėtum visų akivaizdoje pabūti vieniša ir apgailėtina. Minu pakilo ir išėjo į koridorių.

Pamoka vyko trečiame aukšte. Ketvirtajame buvo koridorius, vedantis iki užrakintų palėpės laiptų. Tai aklavietė. Minu buvo atkreipusi dėmesį, kad niekas nesinaudoja ten esančiais tualetais. Štai kur puiki rami vietelė. Paskubomis užkopusi laiptais ji pasuko už kampo.

Atvėrus tualeto duris nosį pakuteno cigarečių dūmai. Vienas veidrodis buvo sudaužytas. Šukės pažirusios kriauklėje. Langas plačiai atlapotas. Ant palangės susirangiusi rūkė kažkokia mergina.

Apranga: paprasti juodi marškinėliai, pūstas sijonas iki kelių su rausvomis kaukolėmis juodame fone, baltos kojinės, siekiančios kelius. Skreite juoda užrašų knygelė. Ji susikaupusi kažką rašė flomasteriu.

Mergina pažvelgė tik tada, kai Minu už nugaros užsivėrė durys. Ilgi kirpčiukai beveik dengė akis, ryškiai apvedžiotas juodu pieštuku. Juodi plaukai surišti į dvi banguotas uodegas.

Tai buvo Linėja Valin.

Jos kartu mokėsi septintoje klasėje. Visi žinojo, kad Linėjos tėvas alkoholikas, o mama mirusi. Linėja beveik nuolatos bėgo iš pamokų. Vieną dieną, tik prasidėjus aštuntai klasei, mokytoja pasakė, kad Linėja nebeateis. Pasklido gandai, kad ji išsikraustė pas tolimus giminaičius ar net mirė. Paskui paaiškėjo, kad ji globos namuose. Tada nuvilnijo dar viena gandų banga: ji bandė nusižudyti, jos tėvas — pedofilas, ji platina narkotikus, parsidavinėja internetu, ji lesbietė. Nuo to laiko Minu ją buvo mačiusi tik mieste drauge su kitais neformalais.

Ir dabar ji sėdėjo čia ir nusivylusi spoksojo į Minu.

— Sveika... — žiojosi Minu.

— Maniau, kad čia kitas žmogus, — tarė Linėja.

Minu pašnairavo į sudaužytą veidrodį.

— Čia ne aš, — tarė Linėja.

— Aš ir nemaniau, kad tu, — pamelavo Minu.

Ausis užliejo raudonis. Kaip visada, kai susidrovi. Kiek galėdama nerūpestingiau ji patraukė vienų durų rankeną. Užrakinta.

— Šitas gal sugedęs, — pasakė Linėja.

Užuot atsiliepusi Minu pravėrė kitas duris.

Pasuko užraktą ir priglaudė kaktą prie vėsių koklių. Per plonas duris buvo girdėti, kaip Linėja prisidega dar vieną cigaretę.

Minu kurį laiką palaukė, dėl akių nuleido vandenį ir išėjo. Plaudamasi rankas žiūrėjo į save veidrodyje. Pašnairavo į Linėją. Smigtelėjo pavydo adatėlė. Taip, Linėja graži ir liekna, bet baisiausia — veido oda skaisti ir lygut lygutėlė. Pačią Minų nuo trylikos metų persekioja nuolatinės aknės atakos. Aštuntoje klasėje Erikas Fošlundas jos paklausė, gal jai į veidą kas šovė šratiniu šautuvu. Suaugusieji tvirtindavo: subręsi — praeis. Deja, tai nepasitvirtino. Kaip ir daug kas, ką sako suaugusieji.

— Tai gal nereikia apsimetinėti, — pertraukė jos mintis Linėja.

Minu ausys vėl išraudo kaip pomidorai.

— Ką?

Linėja atidėjo užrašus į šalį.

— Tu čia slapstaisi, sakysi ne?

— Man patinka būti vienai, — sumurmėjo Minu.

Linėja supratingai nusišiepė. Kurį laiką jos stebeilijo viena į kitą.

— Juk niekam nesakysi, ane? — Linėja pamojavo cigarete.

— Daryk tu ką tik nori.

— Mūsų nuomonės visiškai sutampa, — atsakė Linėja ir nusviedė nuorūką į kriauklę. Ši užgeso šnypšdama ant šlapio emalio.

Linėja nušoko nuo palangės. Iš užrašų knygutės iškritęs rašiklis nuriedėjo ant žemės ir pranyko užrakintoj tualeto kabinoj.

Minu pasilenkusi žvilgtelėjo po durimis.

Rašiklis gulėjo kažkokioj tamsioj lipnioj masėj. Toliau viduje buvo matyti juodas drobinis maišelis ir juodų aulinių batų pora. Kažkas sėdėjo ant unitazo.

Minu atsitiesė taip staiga, kad net galva apsvaigo.

— Kas yra? — paklausė Linėja.

— Man rodos, ten kažkas sėdi...

Jai toptelėjo, kad tai gali būti pokštas. Galbūt kur nors pritvirtinta filmavimo kamera, ir debiliškas jos poelgis tuoj atsidurs internete.

— Nors ką aš žinau...

Linėja įėjo į gretimą kabiną ir pasilipo ant unitazo. Pažvelgė per sienelės viršų. Minu laukė reakcijos. Viena po kitos slinko sekundės.

— Kas ten?

Linėja nulipo ir prapuolė Minu iš akių.

— Linėja?

Tyla. Nuo silpno vėjo gūsio sudrebėjo atviras langas. Minu priėjo prie tualeto kabinos, kurioje atsirėmusi nugara į sieną stovėjo Linėja ir spoksojo sau priešais.

— Ten Elijas, — galop išspaudė ji.

„Elijas Malmgrenas?“ Minu ne kartą matė jį mieste kartu su Linėja. Tai turi būti jis.

— Kas atsitiko? Ar jam viskas gerai, ar... — paklausė Minu, nors atsakymą jau žinojo.

Linėja suklupo ir ėmė vemti. Gaikčiojo, kol iš burnos pradėjo tekėti vien skaidrios tąsios seilės. Minu stypsojo kaip stabo ištikta. Linėja atsisuko į ją. Nuo blizgančių akių jai nuvarvėjo makiažas. Jų žvilgsniai susitiko, ir Minu pajuto, kad Linėja viduje dūžta.

— Ateik, — pasakė tiesdama ranką.

Linėja suėmė jos ranką, atsistojo ir apsidairė išplėtusi akis.

— Reikia ką nors pašaukti, — tarė Minu.

Linėja spoksojo į ją. Papurtė galvą.

— Mes negalime jo palikti.

— Aš pabūsiu, — skubiai tarstelėjo Minu ir jau kitą akimirką ėmė gailėtis.

— Reikia jį iš ten išnešti.

— Išnešim, — Minu buvo keista, kaip ji gali būti tokia rami.

Linėja išbėgo. Langas nuo skersvėjo užsitrenkė. Vieną akimirką prieš jam vėl atsiveriant Minu sąmonė sugavo kvapą . Tas kvapas buvo jai nepažįstamas, tačiau ji akimirksniu suvokė, kad taip atsiduoda mirtis. Tačiau apie tai galvoti nevalia. Dabar — ne.

Ji žvilgtelėjo į užrakintas duris. Kiek kraujo.

Išvydus aštrias šukes kriauklėje atšliaužė panika.

Atsidarė durys, Minu krūptelėjo. Įėjo mokyklos ūkvedys nešinas įrankių dėže. Jam apie keturiasdešimt. Apžėlęs žilstančiais plaukais. Mėlynos kaip ledas išplėstos akys dėbsojo tiesiai į ją. Jis sumurmėjo kažką negirdimai, pasistatė įrankių dėžę ir ėmė joje raustis.