Матс Страндберг: Ratas

Įslinko Linėja. Prisiartinusi prie Minu vėl mėšlungiškai sugniaužė jai ranką. Dar po akimirkos pasirodė direktorė.

Adrianą Lopęs Minu anksčiau buvo mačiusi tik kartą — per naujų mokinių sutikimą. Iš pažiūros jai tarp trisdešimt ir keturiasdešimt, juodi plaukai, pažo šukuosena, kirpčiukai. Apranga: juodas kelius siekiantis sijonas ir balta palaidinė. Sagutės susagstytos iki pat pakaklės.

Pas tokią direktorę su savo problemomis geriau nesirodyt, Minu tą pajuto beregint.

— Merginos, jums čia pasilikti negalima, — pasakė ji.

— Aš pasiliksiu, — pareiškė Linėja.

Direktorė įrėmė akis.

— Išeikit, — paliepė.

— Mes pasiliekam, — nenusileido ir Minu.

Ūkvedys išsitraukė atsuktuvą. Tokias duris iš lauko atidaryti lengva. Matyt, jos sąmoningai taip sukonstruotos. Linėja prisislinko dar arčiau Minu, dar smarkiau suspaudė jai plaštaką.

— Nežiūrėk, — sušnibždėjo.

Minu mielai būtų užsimerkusi. Mielai būtų net išėjusi. Bet užuot tai padariusi liko stovėti išplėstomis akimis. Durys atsivėrė.

Ūkvedys nusisuko, direktorei užėmė kvapą. Minu sustingo. Šokas tarsi kruša nutvilkė kūną.

Elijas sėdėjo atkraginęs galvą, plačiai atmerktos akys buvo užverstos į lubas. Suglebusios rankos kadaravo prie šonų. Dešinioji plaštaka tebegniaužė didžiulę veidrodžio šukę. Kairiajame dilbyje žiojėjo gilus pjūvis.

Minu su Linėja apsikabino. Tarsi kieno pastūmėtos. Minu tikrai ne iš tų, kurios kiekviena proga puola glėbesčiuotis. Ji nujautė, kad Linėja irgi. Tačiau šią akimirką būtinai turėjo pajusti kito žmogaus artumą, kito gyvo žmogaus artumą.

Tolumoje, realybėje, užkaukė sirenos. 4

Kieme būriavosi beveik visi mokyklos mokiniai. Jie stumdėsi ir grūdosi. Buvo susijaudinę, kalbėjo prislopintais balsais. Niekas tiksliai nežinojo, kas mirė, bet sklido gandas, kad tai Elijas Malmgrenas. Mokytojai visus paleido iš pamokų, tačiau buvo akivaizdu, kad niekas neketina skirstytis, kol nebus išneštas lavonas.

Lavonas. Rebeka pašiurpo. Juodu su Gustavu laukė priešais paradines duris. Jis laikė apkabinęs ją iš nugaros.

— Pažadėk man, kad tau niekada nieko neatsitiks, — pasakė ji pusbalsiu.

Gustavas apkabino ją dar stipriau ir priglaudė lūpas prie ausies.

— Pažadu, — sušnibždėjo.

Ir pakštelėjo į skruostą.

Rebeka vis dar negalėjo atsitokėti, kad jie pora. Gustavas visada buvo mėgstamiausias mokyklos vaikinas. Tas, kurio vardas terliojamas ant sienų ir apipiešiamas girliandomis merginų sąsiuviniuose. Rebeka — viena jų. Ji nė nesapnavo, kad jis atkreips dėmesį į ją. Ji visada būdavo tik viena iš daugelio. Taip netgi saugiau — kai esi visiškai tikra, kad Gustavas niekada nebus tavo. Vietinė futbolo žvaigždė. Gražus kaip Holivudo aktorius. Ir beveik toks pat nepasiekiamas.

Per devintokų pavasario pokylį viskas pasikeitė. Jie pasiniurkė. Praėjus dar savaitei, mokyklos baigimo vakarėlyje vėl pasiniurkė. Rebeka buvo išgėrusi du sidro ir jautėsi pakankamai apsvaigusi, kad išdrįstų paklausti:

— Ar mes pora?

— Tai aišku! — atsakė jis, nusišypsodamas savo nuostabia šypsena. — Tai aišku, kad mes pora!

Per vasarą jos gyvenimas apvirto aukštyn kojom. Dabar jau visi žinojo, kas yra Rebeka. Tačiau svarbiausia — pasikeitė ji pati. Jai net šiurpu, kokia ji priklausoma nuo Gustavo. Jis toks gražus. Neįmanoma atsižiūrėti. Norisi bučiuoti ir bučiuoti.

Dėl to, kad pati kažkuo tapo kitų akyse, ją apėmė dvigubi jausmai. Buvo baisu, kad gali viską prarasti. Ji nerimavo, kad aplinkiniai vieną dieną suvoks, jog ji nei protinga, nei įdomi, nei graži. Labiausiai bijojo tos dienos, kai visa tai supras Gustavas.

Per žmonių jūrą nuošė atodūsis. Atsidarė mokyklos durys. Greitosios pagalbos vairuotojai išėjo lauk nešini uždengtais neštuvais. Kai jie pajudėjo automobilio link, minia siūbtelėjo iš paskos. Mokiniai tiesė kaklus bandydami bent akies krašteliu užmatyti, kas guli po užtiesalu. Tačiau vairuotojai įkėlė neštuvus ir užtrenkė duris. Paskui ramiai nuėjo prie kabinos ir sušoko į vidų. Užkaukė sirenos.

„Turbūt tam, kad žmonės atsitrauktų, — pamanė Rebeka. — Vargu ar taip jau skubu išvežti kūną.“

— Tai jis, — pasakė kažkas už nugaros.

Tai buvo Ida Holmstriom su savo amžinais prielipais Julija ir Felisija. Visos trys blondinės. Vaizdelis — kaip susitikus Bilį, Vilį ir Dilį.

— Elijas Malmgrenas, — tarė Ida.

— Iš kur žinai? — paklausė Gustavas.

— Girdėjom, kaip mokytojai kalbėjosi tarpusavyje, — įsiterpė Julija.

Ida metė į ją žudikišką žvilgsnį, akivaizdžiai įnirtusi, kam ją pertraukė.

Tai jos šou. Paskui atgręžė į Gustavą didžiules padrėkusias šuns akis.

— Dieve, kaip gaila, ane?

Kol nedraugavo su Gustavu, Rebeka Idai buvo tuščia vieta. Bet jau kitą dieną po mokyklos baigimo vakarėlio Ida paskambino Rebekai siūlydama kartu varyti maudytis — kaip kokiai senai draugei. Nors ir suvokdama situacijos absurdiškumą, Rebeka neišdrįso atsisakyti. Idos ji bijojo kaip ugnies.

— Neįkertu, kaip galima taip imti ir nusižudyti, — nusistebėjo Felisija.

Ida užjaučiamai palingavo galvą.

— Žiauriai savanaudiška. Kaip jo tėvams jaustis, ką?

— Jam buvo labai sunku, — tarė Rebeka ir vos nevožė pati sau — kalba kaip kokia mėmė.

— Tai aišku, kad sunku, — pritarė Ida, — o kam dabar lengva. Bet juk dėl to tai nesižudysim. Jei visi taip savęs gailėtų, greit nė vieno žmogaus neliktų.

— Man rodos, jis buvo žydras, — pareiškė Felisija.

— Aha, aš skaičiau, kad tokie dažnai žudosi, — įsiterpė Julija.

— Eikit jūs, juk jį engė, ant jo buvo užsisėdę, — kirste nukirto Gustavas.

Ida pakėlė į jį akis ir akinamai nusišypsojo.

— Žinau, G...

Rebeka vos susilaikė neišsiviepusi. G. — tai maloninis vardas, kurį Ida pati išgalvojo. Niekas kitas jo taip nevadina.

— ...bet būkim atviri, — nesiliovė Ida, — niekas Elijo nevertė rengtis tokiais skarmalais ir tepliotis mokykloje.

Julija su Felisija šoko jai antrinti, tad Ida, padrąsinta paramos, postringavo toliau:

— Ta prasme, jei buvo taip jau blogai, galėjo prisitaikyti, būti labiau kaip visi normalūs žmonės. Aš nesakau, gal jis ir nekaltas, kad ant jo buvo užsisėdę, bet jis gi nepersistengė, kad taip nebūtų.

Rebeka netekusi žado spoksojo į Idą. Idai buvo nė motais. Ji žvelgė į Gustavą. Jos miną buvo galima pavadinti lūkestinga.

— Baik tu, Ida, vieną kartą, — tarė Gustavas. — Tavęs neužkniso ėsti visus nuo ryto iki vakaro? Pasiimk kada atostogų, ar ką.

Ida sumirksėjo. Paskui dirbtinai sukikeno.

— O Dieve, na tu ir juokdarys, G., — pasakė ji ir nusisuko į Juliją su Felisija. Šios dvejodamos susižvalgė. — Tų vaikinų humoras kaip kokių mužikų.

Rebeka suėmė Gustavą už rankos. Ji didžiavosi juo, bet ją graužė sąžinė, kad pati neįstengė prasižioti.

***

Minu su Linėja buvo liepta sėsti ant tamsiai žalios nudrengtos sofos direktorės kabinete. Pati direktorė buvo už sienos, kur paprastai sėdi jos pavaduotojas. Ji kalbėjosi su uniformuotu policininku.

Linėja rankose vartaliojo mobilųjį, tarsi lauktų skambučio. Minu iš visų jėgų stengėsi į ją nespoksoti. Visa Linėjos povyza rėkte rėkė, kad jai netrukdytų.

Patalpa buvo neįtikėtinai maža. Lentyna pilna įvairiausių spalvų segtuvų. Ant palangės — keli vazonai nukeipusių augalų. Nučiurusios baltai ir žaliai languotos užuolaidos, apmūsoję langai. Ant rašomojo stalo stirtos tvarkingai sukrautų dokumentų, šalia jų — pasenęs kompiuteris. Kėdė baisi, bet turbūt ergonomiška. Vienintelis kambaryje bent kiek išsiskiriantis dalykas — lempa su stiklo mozaikos laumžirgiais ant gaubto.