Матс Страндберг - Ratas

— Jis nenusižudė, — pasakė ji.

— Kaip suprasti?

— Jis man skambino kaip tik prieš tai. Sutarėm, kad vakare pas mane užeis. Norėjo pasikalbėti... — akimirką ji patylėjo. — Mes pykomės. Bet mes ne... Jis man norėjo kažką pasakyti... Jis nebūtų tiesiog...

Linėja nebaigė sakinio.

„Ji negali pati sau pripažinti, — pamanė Minu, — kad jos geriausias draugas ją paliko.“ Tačiau garsiai pasakė tik tiek:

— Ko nieko nesakei policijai?

— Policijai , — iškošė Linėja.

Jos žvilgsnis staiga pasidarė kietas kaip akmuo.

— Taip, bet ar jie neturėtų žinoti? — paklausė Minu.

— O tu čia iš kur tokia žinovė? Gyveni savo patogų gyvenimą su savo mylinčia seimą, ir gyvenk.

Jų akys susitiko. Minu buvo gėda. Nes ji žinojo, kad tai tiesa. Bet kartu suprato, kad Linėjos tiesa galbūt irgi ne vienintelė. Minu kol kas susidūrė daugiau su šviesiais dalykais, o Linėja — daugiau su tamsiais. Negi vienos tikrovė tikresnė nei kitos?

Linėja pašaipiai išsiviepė.

— Tai nebėgi pas mamą?

Staiga Minu užplūdo pyktis.

— Man tavęs gaila, — pasakė sukdama automobilio link.

— Savęs žiūrėk! — suriko Linėja jai pavymui. 5

Ana Karina pakilo nuo sėdynės ir netvirtomis kojomis dantis sukandusi žengė linguojančiu autobusu taikydama į duris. Ji klaikiai pavargo nuolat bijoti, kad už nugaros tuoj pasigirs kokia nešvankybė. Arba dar blogiau — prislopintas kikenimas. O jei nieko neįvyksta, galvoje vis vien aidi anksčiau pasakyti žodžiai, kokia ji lašininė ir kaip nuo jos trenkia tvartu.

Tačiau šiandien niekas nė akių nepakėlė. Visas autobusas šnibždėjosi, bet ne apie ją. Šiandien niekam ir į galvą nebūtų atėję kalbėti apie ką nors kita, išskyrus Eliją.

Pravažiavęs paskutinį posūkį autobusas krestelėjo ir sustojo. Ana Karina kluptelėjo. Pilve akimirką pasidarė šalta iš baimės, kad parkritusi sukels juoko audrą, bet atgavo pusiausvyrą niekam nieko nepastebėjus. Durys atsidarė ir ji paskubomis iššoko kelkraštyje.

Ana Karina keletą kartų giliai atsikvėpė. Autobusas nutolo keliu. Vos pamačius karvių ganyklą, plaučiai padidėjo dvigubai. Čia ji gali traukti orą pilna krūtine.

Ji žingsniavo namo, žvyras girgždėjo po kojomis. Prisiartinusi prie ganyklos pasisveikino su didžiuliu rudakiu gyvuliu.

— Gerą dienelę, gražuole, — pasakė ji kaip senelis.

Karvė lyžtelėjo ištiestą ranką. Aplinkui dūzgė musės. Taip, tai tvarto kvapas, mielesnio už jį jai nėra.

Čia Ana Karina virsta kitu žmogumi. Nugara atsitiesia, pradingsta nerimas dėl prakaito dėmių. Ji pajėgia galvoti ne vien apie tai, kad štai taip palenkus galvą atsiras dvigubas pagurklis arba kad krūtinė šlykščiai liula po megztuku.

Ji priėjo kiemą. Jame kampu vienas į kitą stūkso du raudonai dažyti pastatai, dviaukštis ir vienaukštis. Tolėliau — tvartas ir keli mažesni priestatai.

Ana Karina atidarė nerakintas dviaukščio namo duris. Nusiavė batus, išsitraukė iš kišenės Pipirą. Kačiukas miegojo. Atsargiai guldomas į krepšį prieškambaryje tik vos vos krustelėjo. Ten Ana Karina buvo paklojusi guolį iš seno atraižų kilimo.

Iš svetainės sklido trankios juoko papliūpos. Ana Karina įkišo galvą pro duris ir pamatė ant sofos tysančią mamą. Ji kietai miegojo pražiota burna. Televizoriaus ekrane šmėkščiojo amerikietiškas svetainės interjeras. Ana Karina pasvarstė, gal paimti nuotolinio valdymo pultelį ir primažinti garsą, bet nesinorėjo rizikuoti: prižadinta mama galėjo išbarti.

Tad verčiau ant pirštų galų nutykino į virtuvę. Iš šaldytuvo išsitraukė dėžę šokoladinių rutuliukų, iš duoninės ant virtuvės spintelės — maišelį bandelių. Iš keturių išgremžė minkštimą, į vidų įspraudė po šokoladinį rutuliuką ir suplojo jas nelyginant didžiulius kompaktiškus sausainius. Kimšo stovėdama, užgerdama didžiuliais pieno gurkšniais.

Persisotinimas tarsi saldi apatija užplūdo visą jos esybę.

Ana Karina žiūrėjo pro langą į senelio namą. Iš vidaus jai pamojavo gunktelėjęs pavidalas. Senelis ženklais kvietė pas save. Ana Karina noriai išėjo iš namų, palikdama isteriškai besijuokiančius televizijos serialo veikėjus.

Laukujės senelio namuko durys veda į nediduką prieškambarį, kur ant kablio kabo jo darbinis kombinezonas. Kairėje matyti virtuvė. Prie pat durų — melsvai pilkas medinis minkštasuolis. Čia prisėda senelio aplankyti atėję draugai, laukdami, kol pakvies į virtuvę gerti kavos.

Senelis, įsitaisęs prie stalo, žvalgėsi pro langą ir siurbčiojo karštą juodą kavą.

Ana Karina kavos nemėgsta, bet kvapas jai labai patinka. Senelio namelyje nuolat kvepia kava, neseniai sukapotomis malkomis ir gyvuliais. Dabar dar dvelkė ir ką tik išlygintais drabužiais. Pintinė su dailiai sulankstytais skalbiniais buvo pastatyta šalia miegamojo durų.

— Labas, zuikeli, — pasitiko senelis.

— Labas, — atsiliepė Ana Karina, sėsdamasi prie stalo.

Senelis vilkėjo raudonai ir žaliai languotus flanelinius miškakirčio marškinius, mūvėjo velvetines kelnes. Prieš įeidamas į vidų jis visada nusivelka kombinezoną. Nenori pripurvinti.

Jis tiriamai žvelgė į ją.

— Jau baigėsi pamokos?

— Šiandien anksčiau paleido.

— Tikrai?

Senelis norėjo pasikalbėti, bet Ana Karina pajuto, kaip susigniaužia gerklė. Ji nenorėjo kalbėti apie Eliją, net galvoti apie jį nenorėjo.

Staiga panūdo vėl būti maža. Pargriuvusi ir susimušusi norėdavo įsitaisyti tik seneliui ant kelių. Ir dabar norėjo. Tada galbūt būtų išdrįsusi pravirkti, parodyti visa, kas įstrigo ir giliai įaugo krūtinėje. Ana Karina nebuvo rimtai verkusi nuo pradinių klasių pabaigos. Nes verkti būtų reikėję pernelyg dažnai. O dabar nebeišeina, kai tiek metų ašaros išbuvo tarsi po šulinio dangčiu pavožtos.

— Ar mama buvo šiandien išėjusi į lauką? — paklausė ji.

— Turbūt neužteko jėgų.

— Bent jau iš lovos atsikėlė, — pasakė Ana Karina. Viduje kirbėjo kietas, aštrus pyktis.

— Mijai nelengva.

Ana Karina pasigailėjo prašnekusi apie mamą. Mama paveldėjo sodybą, bet senelis ir toliau nudirba visus sunkiausius ūkio darbus. Būna dienų, kai ji apskritai visą darbų naštą suverčia jam ant pečių. Bet senelis dukrai niekada nepriekaištauja.

Kartais Ana Karina jaučiasi kalta, kad taip pyksta ant mamos. Supranta, mamai turbūt depresija, galbūt ji net nenorėjo ūkininkauti, bet kažkaip taip išėjo. Kita vertus, atrodo, jog ji gyvena vien tam, kad galėtų skųstis. Antraip kas jai beliktų? Kad ir kas atsitiktų, tik ji labiausiai įžeista, tik ją ištinka didžiausios nelaimės, labiausiai visame pasaulyje gailėti reikia tik jos. Ir taip buvo per amžius, kiek tik Ana Karina prisimena.

Ji stebėjo senelį, žvelgiantį į tolius. Taip jis kartais išsėdi ištisas valandas. Jai neretai dingteli, ko jis akimis ieško už to lango?

Pavasarį seneliui suėjo septyniasdešimt septyneri. Bet tik pastaraisiais metais jis ėmė iš tikro senti. Anai Karinai ir pagalvoti baisu, kas bus, kai jo nebeliks.

***

Vanesa pasiklojo rankšluostį ant žolės priešais Jončio namus. Murzinas, raštai su rudomis ir geltonomis gėlėmis išblukę nuo skalbimo. Koks skirtumas. Ji norėjo tik išsitiesti ir atsijungti. Ir neišsipurvinti drabužių.

Ji dirstelėjo į raudoną dviaukštį pastatą, irgi tarsi nusitrynusį nuo skalbimo. Lupasi saulėje sueižėję dažai. Viduje nuo bosų drebėjo langų stiklai. Svetainėje buvo matyti gigantiškas televizorius ir Vilio, Jončio bei Lakio siluetai ekrano blyksniuose.