Матс Страндберг - Ratas

Minu pirmą kartą gyvenime lankėsi pas mokyklos direktorių.

Direktorius kviečia tik tada, kai ką nors iškreti arba kai atsitinka kas nors siaubinga.

Žemesniosiose klasėse ji kartais pasvajodavo, kas būtų, jei įvyktų kokia nors katastrofa. Mokykloje kiltų gaisras arba visus įkaitais paimtų sprunkantis nuo policijos banko plėšikas. Augdama vis aiškiau suvokė, kaip tai vaikiška. Tačiau tik dabar iš tikrųjų suprato, kaip toli nuo realybės buvo tie jos svaičiojimai.

Filmuose baisūs visai kiti dalykai nei tikrovėje. Jokiam trilery nebus taip klaiku kaip realybėje. Tai tik siaubas ir purvas. O svarbiausia — to siaubo negali išjungti. Jau dabar Minu žinojo, kad Elijo vaizdas persekios ją visą likusį gyvenimą.

„O, kad būčiau užsimerkusi“, — pamanė ji.

— Aš esu ir anksčiau mačiusi numirėlį, — staiga tarė Linėja.

Minu atsisuko į ją. Linėja dėmesį buvo sutelkusi į mobilųjį, kurį sukinėjo flomasteriu išterliotuose pirštuose. Nagai rūpestingai nulakuoti ryškiai rožine spalva.

— Ką tokį? — paklausė Minu.

— Nežinau. Tokią tetulę. Seną alkoholikę. Gavo širdies smūgį ir mirė. Ėmė ir numirė. Man buvo gal penkeri.

Minu nežinojo, ką sakyti. Tokia patirtis jai be galo tolima.

— Tokių dalykų niekada neužmirši, — sumurmėjo Linėja.

Aplink akis grioveliais nutekėjusi kosmetika. Minu dingtelėjo, kad pati ji neverkė. Linėja turbūt mano, kad ji bejausmė. Bet Linėja tiesiog žiūrėjo į ją.

— Mes su tavim tą pačią klasę lankėm septintoj, ane?

Minu linktelėjo.

— Koks ten tavo vardas? Mina?

— Minu.

— A, tiksliai.

Linėja savo vardo nepasisakė. Arba jai tas nesvarbu, arba ji tikra, kad Minu ir taip žino. Ir kaip galėtų nežinoti? Visi septintokai tik ir kalbėdavo apie Linėją Valin.

— Mergaitės, — pašaukė direktorė, ir Minu pakėlė galvą.

Adrianos Lopęs veidas neišdavė jokių emocijų.

— Su jumis nori pasikalbėti policija, — pasakė ji.

Minu pašnairavo į Linėją ir apstulbo pamačiusi, kokia neapykanta dega akys, įremtos į Adrianą. Direktorė, rodos, irgi tą pastebėjo.

— Tu buvai Elijo draugė, tiesa? — paklausė ji.

Linėja tylėjo. Direktorė nusisuko ir kažką klausiamai sumurmėjo policininkui, įėjusiam į kabinetą.

— Galit pasilikti, — pasakė jis sėsdamasis.

Policininkas (Minu jį atpažino, tai Vanesos Dal mamos vyras) stengėsi kaip nors patogiau įsitaisyti ant sulankstomos kėdutės. Galop užsikėlė koją su visu batu sau ant kelio. Orumo tas jam nepridėjo.

— Niklas Karlsonas. Iš pradžių pasisakykit, kas tokios esat.

Jis išsitraukė nedidelę užrašų knygelę ir paprastą pieštuką. Minu pastebėjo, kad galiukas apkramtytas. Policininkas, graužiantis rašiklius. Uniformuotas graužikas.

— Minu Falk Karimi.

— Mhm. O tave ir taip pažįstu, — burbtelėjo Niklas Linėjai.

Gal jis tai pasakė iš draugiškumo, bet nuskambėjo anaiptol ne draugiškai. Minu visa įsitempė pamačiusi, kad Linėja sugniaužė mobilųjį taip, jog net plastmasė sutraškėjo.

„Tik tu tylėk, — pamanė ji. — Būk gera, Linėja, neprisidirbk. Tau pačiai taip bus geriau.“

— Suprantu, įvykis baisus, — Niklas vaidino jautrų policininką. — Gal reikėtų kreiptis į psichologinės pagalbos centrą?

— Psichologai jau iškviesti, — įsiterpė direktorė. — Judvi galėsit iš karto su jais pasikalbėti, kad ir dabar.

— Aš ir taip vaikštau pas psichologą, — atkirto Linėja.

— Štai kaip, tai gerai, — pasakė policininkas. — Ar pažinojot Eliją?

— Aš — ne, — sumurmėjo Minu.

Niklas dėbsojo į Linėją. Net akis badė, kaip jis stengiasi nuslėpti panieką juodaplaukei merginai su išskydusiu makiažu.

„Galėtų ne slėpti, o atvirai parodyti“, — pamanė Minu.

— Bet judu buvote draugai? — paklausė jis.

— Taip, — Linėja nudelbė akis.

— Kiek suprantu, Elijas turėjo didelių problemų.

Linėja linktelėjo.

— Jis ir anksčiau kelis kartus bandė nusižudyti.

— Vieną, — pataisė Linėja.

— Mat kaip, — pasakė policininkas. — Tokiu atveju nelabai čia ką ir pridursi. Jį, aišku, dar apžiūrės teismo gydytojas. Bet situacija vienareikšmė.

Jo balse nuskambėjo toks pasibjaurėjimas, kad Minu norėjosi rėkti. Jei Elijas būtų nužudytas, o žudikas būtų pasistengęs, kad viskas atrodytų kaip savižudybė, policijai būtų nusispjaut.

„Nes taip jau yra šitam sušiktam mieste, — pamanė ji, — tu esi tik tas, kas atrodai esąs kitiems.“

— Ką gi, — Niklas jau stojosi. — Ar parsigausit pačios namo?

Minu apie tai net nesusimąstė.

— Paskambinsiu mamai, — tarė ji.

— O tu kaip? — direktorė kreipėsi į Linėją.

— Parsigausiu, — atsakė ši.

Bet direktorė dar nenorėjo jų paleisti. Minu matė, kaip ji stengiasi parinkti žodžius. Jai dar neprasižiojus, Minu žinojo, kad leptels apie Eliją kokią nors klaikią nesąmonę.

— Linėja, — prabilo direktorė, — aš tave labai užjaučiu. Man rodos, Elijas buvo nepaprastas žmogus.

Linėjos balsas buvo kimus ir įsitempęs:

— Kodėl jūs to nepasakėt jam?

Direktorė nė nekrustelėjo. Sėdėjo pravėrus burną, bet taip nieko ir nepratarė.

— Gal pasistenkim ramiau? — policininkas dirstelėjo į direktorę globėjiška mina.

Linėja atsistojo ir nė žodžio netardama išėjo.

Minu dvejodama žiūrėjo į direktorę.

— Gali eiti, — leido ji.

Minu grįžo į klasę pasiimti kuprinės. Kėdės buvo sukeltos ant suolų. Pro langą krintančioje šviesoje sūkuriavo dulkių kuokšteliai. Ji priėjo prie savo suolo, bet kuprinės nerado.

— Minu!

Ji atsisuko. Tarpduryje — Maksas. Rankoje jos kuprinė.

— Paėmiau dėl viso pikto.

— Ačiū, — tarė ji.

Kai jis padavė kuprinę, plaštakos susilietė. Minu vos neišdrėbė kuprinės ant žemės. Rankose vėl pajuto silpnumą.

„Čia dedasi toks siaubas, o aš... Gal aš nesveika?“ — dingtelėjo jai.

— Kaip jautiesi? — paklausė Maksas.

— Nežinau, — Minu net nustebo, kaip lengva nuoširdžiai atsakyti.

Jis supratingai linktelėjo.

— Kai buvau tavo metų, nusižudė vienas man artimas žmogus.

Jo balsas ramus, bet Minu matė, kaip smarkiai jis sugniaužė kairį delną.

— Būna, kad skausmas niekada nepraeina.

— Aš Elijo nepažinojau, — pasakė Minu. — Bet Linėja pažinojo.

Staiga ji pajuto Makso ranką ant peties. Nudegino net per megztuką.

— Jei norėsi pasikalbėti, tik pasakyk. Pažadėk, kad nepamirši.

— Gerai.

Daugiau nedrįso nieko pasakyti. Bijojo, kad balsas išduos.

— Aš tikrai labai užjaučiu. Niekas neturėtų matyti tokių dalykų. Laikykis, — jis dar kartą spustelėjo jai petį prieš paleisdamas.

Staiga Minu pajuto, kad kreta visas kūnas. Panika suleido nagus į krūtinę, pasidarė sunku kvėpuoti.

— Man reikia eiti, — tarė ji, — ačiū.

Ji nėrė iš klasės ir nubildėjo laiptais žemyn. Atplėšusi laukujės duris išpuolė į kiemą. Apakino saulės šviesa. Prie durų sukryžiavusi kojas sėdėjo Linėja ir rūkė.

Minu širdis daužėsi, ji gaudė kvapą, kalbėti buvo sunku. Nukreipusi žvilgsnį į tolį, gatvėje akimis susirado raudoną mamos automobilį. Tarėsi įžiūrinti gerai pažįstamą profilį automobilio salone.

— Gal tave pavežti? — tarstelėjo.

— Nereikia, — atsisakė Linėja.

— Rimtai?

— Ko tokia uždusus?

— Aš... aš nežinau. Nebegalėjau ten išbūti.

Linėja nuspriegė cigaretę.