Матс Страндберг - Ratas

***

Ana Karina susilenkusi nutykino į virtuvę paskui nematomą Vanesą.

Dešinėje didžiulė stačiakampė anga į valgyklą. Angoje virtuvės pusėje virėjos per pietus sustato metalinius dubenis, iš kurių mokiniai prisikrauna valgio. Pro plyšį iš valgyklos krito silpna šviesa, atsispindėdama ilguose nerūdijančio plieno darbastaliuose ir plytelėmis išklijuotose sienose. Savo vietoje prie tylinčios indaplovės riogsojo įvairiaspalviai plastmasiniai puskubiliai. Atsidavė indų plovikliu, svilėsiais, vandens garais ir metalu.

Ana Karina ropojo keturiomis. Į kairę nuo angos tamsavo dvivėrės švytuoklinės valgyklos durys. Linėja kažkur tenai.

Ji sustojo prie durų. Šios be galo lėtai virstelėjo — Vanesa leidosi į žvalgybą.

Ana Karina atsigręžusi pažiūrėjo į Minu ir Idą, kurios gūžėsi ant grindų. Jos linktelėjo jai. Metas pradėti.

Ana Karina užsimerkė. Susikaupė.

Atsargiai išleido savo galią, bijodama, kad ims kliokti iš jos kaip cunamis ir paskandins net ją pačią. Tačiau ši tik vos vos sruveno.

Ir staiga visai liovėsi.

Anai Karinai tai pirmas kartas. Galia nedingo, bet kur anksčiau būta krioklio, dvėsuoja tik silpna čiurkšlė.

Širdį sugniaužė baimė.

Gal ji ir įveikė Maksą savo sodyboje. Bet šįkart jos žaidžia priešo aikštėje.

Mokykla — tai blogio buveinė.

***

Vanesa įėjo į valgyklą ir stabtelėjo akimis naršydama patalpą.

Kėdės sustatytos ant stalų aukštyn kojomis. Šviesa smelkėsi tik iš šoninio kambario su mokyklos numylėtinių stalais. Ten pietauja elitas.

Sulig kiekvienu žingsniu į tą pusę širdis daužėsi vis garsiau.

Tuk tuk tuk.

Priėjusi arčiau, išgirdo balsą. Kalbėjo greitai ir tyliai. Iš pradžių Vanesa pamanė, kad tai Linėja, bet paskui susigaudę, kad kalba vaikinas.

Jaunas. Jaunesnis už Maksą.

Kažkas čia ne taip.

Vanesa iš visų jėgų prisiplojo nugara prie sienos. Taip ir nutykino toliau. Nenorėjo be reikalo rizikuoti. Be to, niekada anksčiau taip neabejojo dėl savo galios, dėl to, ar ji pakankamai stipri.

— Būk gera, — tarė nepažįstamas balsas, — pasakyk. Patikėk, aš nenoriu to daryti.

Vanesai širdis smarkiau suplakė. Ji jau beveik prislinko prie angos į šoninę patalpą. Tada atsiklaupė ir likusius metrus nuropojo keturiomis. Ore tvyrote tvyrojo magija. Vanesa skverbėsi gilyn į galios lauką, kuo toliau, tuo arčiau jos centro. Kad išliktų nematoma, turėjo atiduoti vis daugiau energijos.

Ji žvilgtelėjo už kampo, į patalpos gilumą.

Stalai išstumdyti, viduryje — atvira vieta.

Linėja sėdėjo ant kėdės. Kojų čiurnos plačia izoliacine juostele prilipintos prie kėdės. Rankos surištos už nugaros. Makiažas nutekėjęs per veidą, iš karščiuojančių akių matyti, kad yra išsekusi.

— Nesielk su manimi šitaip, — prašė berniukas juodu megztiniu su gobtuvu, tupėdamas priešais ją, — tik pasakyk man, kas kitos.

Vanesa nematė jo veido, bet buvo tikra, kad tai ne Maksas.

Linėja stipriai užsimerkė. Tyliai suaimanavo.

Vanesa.

Balsas vėl jos galvoje. Vieną trumputę akimirką Vanesa išvydo, kas dedasi Linėjos viduje.

Ji kovoja dėl savo gyvybės. Svetima esybė bando įsibrauti į jos sąmonę, bet ji priešinasi iš paskutiniųjų. Ji stipri kaip uola. Nors svetimoji jėga spaudžia užgulusi iš visų pusių, ji laikosi. Bet nuovargis jau ima viršų. Linėja ilgai neištvers, Vanesa tą aiškiai pajuto.

Berniukas atsistojo. Vanesa pamatė, kas jis.

Elijas.

Ji taip sukrėsta, kad nedaug trūko, ir būtų pasidariusi matoma.

Nes Elijas atrodė kaip gyvas. Jis gyvas.

— Prisimeni, kaip kabėdavom prie šliuzų? — paklausė Linėjos nostalgijos kupinu balsu. — Sėdėdavom ir rūkydavom, kalbėdavomės. Sakydavai, jei aš įkrisčiau, šoktum iš paskos. Prisimeni?

— Tu... negali žinoti tokių dalykų, — sukūkčiojo Linėja.

— Tai tu išdavei mamai su tėčiu, kai aš iš tikrųjų aną kartą bandžiau nušokti. Per tave atsidūriau psichiatrinėj. Iš pradžių nekenčiau tavęs, bet paskui supratau, kad tai padarei iš meilės. Žinau, kad myli mane, Linėja. Aš tavo brolis. Tu mano sesuo visu kuo, išskyrus kraują.

— Liaukis... — sudejavo Linėja.

— Pažiūrėk į mane, — su meile maldavo Elijas, sutelkęs į ją visą žvilgsnio jėgą.

Linėjos vokai sutrūkčiojo, akys vėl atsimerkė.

— Aš žinau, kad tu ne Elijas.

Vanesa ant stalo pamatė pistoletą. Iš pradžių ji nesutiko žudyti Makso, bet dabar šautų nedvejodama, kad tik išgelbėtų Linėją.

— Koks skirtumas, kas aš toks, — tarė jis švelniai. — Elijas laukia tavęs, Linėja. Jūs galėsite būti kartu. Nustok priešintis.

Linėja papurtė galvą. Vanesa ėmė ropoti stalo link.

— Labai prašau, — meldė Elijas, — man tereikia dviejų vardų. Pasakyk dar du vardus, ir viskas baigsis.

Elijas pasilenkė per keletą centimetrų nuo Linėjos veido. Žvilgsniu įsisiurbė į ją.

— Sakyk, — sušnibždėjo jis.

Ir Vanesa pajuto, kaip magija, spinduliuojanti iš jo, tampa galingesnė. Akimis nepaleisdama pistoleto iš lėto artėjo prie stalo. Vos drįso kvėpuoti. Kartą ji įkalbino Nikį parodyti, kaip naudotis pistoletu. Dabar mėgino prisiminti, ką jis darė. „Tik kur tas saugiklis?“

Linėja ėmė blaškytis ant kėdės.

— Minu... — išspaudė ji.

— Aš tą jau žinau, — kantriai tarė Elijas.

— Ana Karina...

— Dar vieną. Pasakyk dar vieną, ir man daugiau nieko nereikės.

— Ne!

***

Iškankintas Linėjos balsas nuaidėjo per visą valgyklą. Išgirdus jį, Minu pervėrė fizinis skausmas.

Vanesa jau turėjo grįžti.

— Ilgiau negalim laukti, — sušnibždėjo ji Anai Karinai. — Ar gali jį paveikti iš čia?

Ana Karina, apimta panikos, pakratė galvą.

— Ne, nebent pamatyčiau jį... bet ir tai nežinau.

— Vadinasi, turim eiti tenai, — pertraukė ją Minu.

Atsisukusi į Idą Minu pridūrė:

— Visos trys.

***

Vanesa jau prie stalo. Po vieną ranką, po vieną kelį.

Elijas prie Linėjos. Jos rankos karo prie šonų. Jo veidas keistai sustingęs, tarsi plastmasinis.

Plastmasė staiga ištirpsta ir persiformuoja į kitą veidą. Kūnas prisipildo raumenų, prisideda pora decimetrų ūgio.

Maksas.

Jis kilstelėjo ranką prie kaktos, spausdamas ją pirštų galiukais.

— Jūs sakėt, kad bus lengviau! — sušuko jis kažkur į orą. — Aš nenoriu to daryti!

Vanesa pakilo ant kelių tiesdamasi pistoleto. Jei tik pavyks jį panaudoti, viskas greit baigsis. Net Maksas nesugebės atsilaikyti prieš kulką.

Ji jau buvo beimanti pistoletą, bet Maksas sučiupo jo rankeną pirmas. Jų pirštai nesusilietė tik per milimetrą.

— Aš nenoriu tau blogo, — tarė nukreipdamas ginklą į Linėją. — Bet jei nepasakysi man kitų vardų, nušausiu tave.

— Manai, man rūpi? — sušvokštė Linėja dusliai ir pakėlė į jį akis. — Manai, būčiau ėjusi pas tave, jei man tai rūpėtų?

Maksas užsikišo pistoletą už juosmens. Įsižiūrėjo į Linėją. Paskui užsimojo ir trenkė jai tokį skambų antausį, kad apvirto kėdė.

Vanesa užgniaužė riksmą.

Maksas atsigręžė.

Ją pamačius jo veide išplito nuostabos kupina šypsena.

— O štai ir tu, — pasakė švelniai.

Vanesa nepagalvojusi pakilo ir puolė tiesiai į jį.

Maksas kirto orą ranka.

***

Ana Karina spėjo pereiti pusę valgyklos. Ir štai atskriejo Vanesa, nusviesta nematomos jėgos.

Ji tėškėsi nugara į stalą. Kėdės su trenksmu nubildėjo ant grindų. Vanesą pakėlė per metrą nuo žemės ir primygo prie stalviršio. Ji rėkė visa gerkle.