Сара Шепард - Mielos mažos melagės

O Dieve!

Spenserė stvėrė Ariją už rankos.

– Prie pat lauko durų, – šnipštelėjo jai.

Arija pašnairavo į tą pusę.

– Ar tai?..

– Džena, – sumurmėjo Hana.

– Ir Tobis, – pridūrė Spenserė.

Emilija išbalo.

– Ką jie čia veikia?

Spenserė buvo pernelyg priblokšta, kad ką nors atsakytų. Jiedu atrodė kaip anksčiau, bet kartu ir pasikeitę. Dabar jo plaukai buvo ilgi, o ji atrodė… nuostabiai, ilgais juodais plaukais, su „Gucci“ saulės akiniais.

Dženos brolis Tobis pagavo Spenserės žvilgsnį ir jo veidą perkreipė rūgšti pasibjaurėjimo mina. Spenserė staigiai nusuko akis.

– Negaliu patikėti, kad jis pasirodė, – sušnabždėjo ji labai tyliai, kad kiti neišgirstų.

Kai merginos pasiekė sunkias medines duris ir tašyto akmens laiptus, Tobio ir Dženos nebebuvo. Spenserė prisimerkė nuo saulės, šviečiančios nuostabiai giedrame mėlyname danguje. Tai buvo viena iš tų ankstyvo rudens dienų, kai nedrėgna, kai tu nesitveri noru praleisti pamokas, gulėti pievoje ir negalvoti apie jokius įsipareigojimus. Kodėl tokiomis dienomis kaip ši būtinai turi atsitikti kas nos bjauraus?

Kažkas palietė jai petį ir Spenserė krūptelėjo. Tai buvo stambus šviesiaplaukis policininkas. Ji mostelėjo Hanai, Arijai ir Emilijai, kad šios nelauktų jos.

– Ar jūs Spenserė Hastings? – paklausė pareigūnas.

Ji be žodžių linktelėjo.

Policininkas suspaudė savo milžiniškas rankas.

– Labai užjaučiu dėl netekties, – pasakė. – Jūs buvote geros draugės su panele Dilaurentis, tiesa?

– Ačiū. Taip, buvome.

– Norėčiau pasikalbėti su jumis. – Policininkas įkišo ranką į kišenę. – Štai mano vizitinė kortelė. Mes atnaujiname bylą. Kadangi jūs buvote draugės, galėtumėte mums padėti. Neprieštarausite, jeigu po kelių dienų užsukčiau?

– Hm, žinoma, – sumikčiojo Spenserė. – Jeigu kuo nors galėsiu padėti.

Jausdamasi lyg zombis, ji pasivijo drauges, kurios susibūrė po gluosniu svyruokliu.

– Ko jis norėjo? – paklausė Arija.

– Jie ir su manim nori pasikalbėti, – greitai įsiterpė Emilija. – Juk nieko čia tokio, tiesa?

– Esu tikra, kad tai dėl tų pačių senų reikalų, – pasakė Hana.

– Jis neturėtų žinoti apie… – pradėjo Arija. Ji nervingai žvilgtelėjo į bažnyčios duris, kur neseniai stovėjo Tobis, Džena ir jos šuo.

– Ne, – greitai ištarė Emilija. – Mes neturėtume vėl įklimpti į tą nesąmonę, sutinkate?

Visos neramiai susižvalgė.

– Žinoma, – galiausiai pasakė Hana.

Spenserė nužvelgė visus aplinkui, tyliai besišnekučiuojančius pievelėje. Ji jautėsi blogai išvydusi Tobį, o Dženos po to atsitikimo apskritai nebuvo mačiusi. Tačiau ar tai tik sutapimas, kad policininkas ją užkalbino iš karto po to, kai ji pamatė anuodu? Spenserė skubiai išsitraukė kritiškiems atvejams skirtas cigaretes ir užsirūkė. Jai reikėjo kažko griebtis.

Aš papasakosiu visiems apie Dženos Atvejį.

Jūs tokios pat kaltos, kaip ir aš.

Tačiau niekas manęs nematė.

Spenserė nervingai išpūtė dūmus ir atidžiai nužvelgė minią. Nebuvo jokių įrodymų . Baigta istorija. Nebent…

– Tai blogiausia savaitė mano gyvenime, – staiga ištarė Arija.

– Mano taip pat, – linktelėjo Hana.

– Manau, galėtume įžvelgti ir teigiamą pusę, – pasakė Emilija kiek pakeltu balsu. – Blogiau nei dabar būti jau nebegali.

Kartu su kitais jos patraukė žvirgždu išklotos stovėjimo aikštelės link. Staiga Spenserė stabtelėjo. Senosios draugės taip pat sustojo. Spenserė norėjo šį tą pasakyti joms – ne apie Elę ar E, ar Dženą su Tobiu, ar apie policiją, ji labiausiai norėjo prisipažinti joms, kad visus šiuos metus labai jų ilgėjosi.

Bet nespėjus jai prasižioti, suskambo Arijos mobilusis telefonas.

– Luktelėkit… – sumurmėjo Arija ir ėmė raustis rankinėje. – Tikriausiai tai vėl mama.

Paskui ėmė vibruoti ir Spenserės „Sidekick“. Po to ir suskambo. Ir dar ėmė čirkšti. Suskambėjo ir kitų draugių telefonai. Netikėtas ausį rėžiantis vis garsėjantis čirškimas visiškai nederėjo su tylia gedinčia laidotuvių procesija. Kiti laidotuvininkai ėmė smerkiamai į jas žvilgčioti. Arija nutildė savąjį telefoną; Emilija krapštėsi su „Nokia“. Spenserė išsitraukė mobilųjį iš rankinės kišenėlės.

Hana žvilgtelėjo į ekraną.

– Gavau žinutę.

– Aš taip pat, – sušnabždėjo Arija.

– Ir aš, – atsiliepė Emilija.

Spenserė matė, kad ir ji gavo žinutę. Visos paspaudė „Skaityti“. Stojo bežadė tyla.

– O Dieve, – sušnabždėjo Arija.

– Tai nuo… – spygtelėjo Hana.

– Manote, kad ji turi galvoje… – sumurmėjo Arija.

Spenserė sunkiai nurijo seiles. Merginos sykiu garsiai perskaitė gautas žinutes. Visų tekstas buvo tas pats:

Aš vis dar čia, kalės. Ir aš žinau viską. – E.

Padėkos

Noriu padėkoti šauniai žmonių grupei iš „Aloy Entertainment“. Pažįstu juos daug metų ir be jų pagalbos ši knyga nebūtų atsiradusi. Dėkoju Džonui Bankui už linksmumą, patrauklumą ir nuostabumą… ir už tai, kad suteikė man galimybę, nors aš žiauriai sumoviau jo kampanijos Kalėdų pobūvį. Benui Frankui – už raginimą nepaisant nieko imtis šio projekto ir už neįkainojamus patarimus rašant. Be abejo, ir Lesui Morgenšteinui – už tai, kad tikėjo manimi. Ir mano fantastiškai redaktorei Sarai Šandler – už draugystę ir pasiaukojamą pagalbą tobulinant šį romaną.

Dėkoju Elizei Hovard ir Kristinai Marang iš „HarperCollins“ už jų palaikymą, įžvalgumą ir entuziazmą. Labai ačiū Dženiferei Rudolfai Valš iš „Williams Morris“ už visus stebuklingus dalykus, kurie jos dėka atsirado.

Taip pat dėkoju Dagui ir Franei Vilkensams už puikią vasarą Pensilvanijoje. Esu dėkinga Kolyn Makgari už tai, kad priminė man vidurinės mokyklos pokštus, ypač apie mūsų prasimanytą muzikos grupę, kurios pavadinimo neminėsiu. Dėkoju savo tėvams, Bobui ir Mindei Šepardams, už jų pagalbą susidūrus su keblumais kuriant siužetą ir už skatinimą būti savimi, kad ir kaip keistai tai skambėtų. Nežinau, ką būčiau dariusi be savo sesers Elės, kuri pritarė, jog islandų vaikinai yra mažais linksmais arkliukais jodinėjantys lepūnėliai, ir sutiko, kad vienas iš šios knygos personažų būtų pavadintas jos vardu.

Ir pagaliau dėkoju savo vyrui Doželiui už meilę, linksmumą ir kantrybę, taip pat už kiekvieno šios knygos juodraščio skaitymą (laimė!) ir gerus patarimus – tai įrodymas, kad vidines merginų problemas vaikinai supranta kur kas geriau, nei mes linkusios manyti.

Kas bus toliau…

Lažinuosi, jūs manėte, kad aš esu Elison, tiesa? Ką gi, atsiprašau, bet aš – ne ji. Uf. Ji mirusi.

O aš labai gyva… ir labai labai arti. Ir tai keturių nuostabių merginų grupei linksmybės dar tik prasideda. Kodėl? Nes aš taip sakau.

Bjaurus elgesys, kad ir kaip būtų, nusipelno bausmės. Ir Rouzvudo geriausieji taip pat nusipelno žinoti, kad Arija gavo papildomų balų besimyluodama su anglų kalbos mokytoju, argi ne? Ką jau kalbėt apie bjaurią šeimos paslaptį, kurią ji slėpė tiek metų. Ta mergina tiesiog katastrofa.

Kadangi jau pradėjau, tai ir Emilijos tėvams turėčiau atskleisti priežastį, kodėl ji taip juokingai elgėsi pastaruoju metu. Sveiki gyvi, ponai Fildsai, puikus oras, tiesa? Ir, beje, jūsų dukrelei patinka bučiuoti mergaites.

O čia ir Hana. Vargšė Hana. Tiesiog grimztanti atgal į kvailumo liūną. Ji turėtų mėginti sugrįžti atgal į aukštumas, tačiau nesirūpinkit – aš ten jos lauksiu ir sustabdysiu jos tobulėjimą su išblukintais mamos džinsais.