Сара Шепард - Mielos mažos melagės

Ezra energingai atvėrė duris. Tačiau, vos ją pamatęs, pamėgino užtrenkti.

– Palauk, – sucypė Arija, jos balsas vis dar buvo verksmingas. Ezra nuslinko į virtuvę atsukęs jai nugarą. Ji nusekė paskui.

Ezra atsisuko į ją. Jis buvo nesiskutęs ir atrodė išsekęs.

– Ką tu čia veiki?

Arija prikando lūpą.

– Atėjau tavęs pamatyt. Turiu naujienų…

Jos telefonas gulėjo ant bufeto. Ji paėmė jį.

– Ačiū. Tu jį radai.

Ezra žvilgtelėjo į telefoną.

– Gerai, pasiėmei jį. Gal dabar gali išeiti?

– Kas čia vyksta? – Ji žengtelėjo prie jo. – Aš turiu naujieną. Turėjau pamatyti…

– Taip, aš taip pat turiu naujienų. – Ezra atsitraukė nuo jos. – Rimtai, Arija. Aš negaliu… negaliu į tave net žiūrėti.

Ašaros plūstelėjo jai į akis.

– Ką? – Arija spoksojo į jį sutrikusi.

Ezra nuleido akis.

– Radau tavo telefone, ką šnekėjai apie mane.

Arija suraukė antakius.

– Mano telefone?

Ezra pakėlė galvą. Jo akys plieskė pykčiu.

– Manai, kad aš kvailas? Gal visa tai tebuvo žaidimas? Iššūkis?

– Ką tu čia?..

Ezra piktai atsiduso.

– Gerai, žinai, ką? Tu mane išdūrei. Gerai. Esu tavo didelio pokšto viršūnė. Tu patenkinta? O dabar nešdinkis.

– Aš nesuprantu, – kone riktelėjo Arija.

Ezra pliaukštelėjo delnu į sieną. Nuo smūgio Arija krūptelėjo.

– Neapsimetinėk kvailute! Aš ne koks vaikėzas, Arija!

Visas Arijos kūnas ėmė virpėti.

– Prisiekiu Dievu, nesuprantu, apie ką tu kalbi. Prašau, gal gali man paaiškinti? Aš tuoj į skutelius susprogsiu, nieko nesuprantu!

Ezra atitraukė ranką nuo sienos ir ėmė žingsniuoti po mažą kambarį.

– Gerai. Kai tu išėjai, mėginau užmigti. Ir tada prasidėjo tas… pypsėjimas. Ir žinai, kas tai buvo? – Jis parodė į jos mobilųjį telefoną. – Tavo mobilusis. Vienintelis būdas jį nutildyti buvo atidaryti tavo žinučių skyrių.

Arija išplėtė akis.

Ezra sunėrė rankas ant krūtinės.

– Ar galiu tau jas pacituoti?

Tada Arija pagaliau suprato. Žinutės.

– Palauk! Ne! Tu nesupratai!

Ezra buvo susijaudinęs.

– „Mokinių ir mokytojų susitikimas? Papildoma įskaita?“ Ar tau tai ką nors primena?

– Ezra, ne, – sumikčiojo Arija. – Tu nesupranti.

Viskas aplinkui sukosi. Arija nusitvėrė Ezros stalo krašto.

– Aš laukiu, – ištarė Ezra.

– Mano draugė buvo nužudyta, – pradėjo ji. – Jie ką tik rado jos kūną.

Arija prasižiojo, norėdama dar ką nors pasakyti, tačiau negalėjo rasti žodžių. Ezra stovėjo už vonios, atsitraukęs nuo jos tiek, kiek tik buvo įmanoma šiame kambaryje.

– Visa tai labai kvaila, – kalbėjo Arija. – Gal galėtum ateiti pas mane? Gal gali pagaliau apkabinti mane?

Ezra vėl susinėrė rankas ant krūtinės ir nudelbė akis. Jis taip stovėjo gana ilgai.

– Tu man tikrai patikai, – galiausiai ištarė kimiu balsu.

Arija nurijo ašaras.

– Ir man tu iš tiesų patikai… – Ji žengė prie jo.

Tačiau Ezra iš karto atsitraukė.

– Ne. Tu turi išeiti.

– Bet…

Ezra užspaudė delnu jai burną.

– Prašau, – ištarė jis nervingai. – Prašau, išeik.

Arija išplėtė akis, širdis jai ėmė daužytis. Panika plūstelėjo į galvą. Tai buvo labai… blogas jausmas. Pagauta impulso ji įkando Ezrai į ranką.

– Mėšlas! – suklykė jis, atitraukdamas ranką.

Arija abstulbusi atsitraukė. Kraujas iš Ezros rankos lašėjo ant grindų.

– Tu beprotė! – sušuko Ezra.

Arija sunkiai alsavo. Ji nebūtų galėjusi kalbėti net ir norėdama. Todėl apsigręžė ir nubėgo prie durų. Kai pasuko durų rankenos bumbulą, kažkas prašvilpė pro ją, atsitrenkė į sieną ir nukrito prie pėdos. Tai buvo Žano Polio Sartro knyga „Būtis ir Nebūtis“. Net išsižiojusi nuo sukrėtimo Arija atsisuko į Ezrą.

– Nešdinkis! – sugriaudėjo jis.

Arija užtrenkė duris. Paskui nuskuodė per pievelę, kiek tik kojos nešė.

32

Užgesusi Žvaigždė

Kitą dieną Spenserė stovėjo prie savo miegamojo lango, rūkė „Marlboro“ cigaretę ir žiūrėjo į senąjį Elison kambarį kitoje pievelės pusėje. Ten buvo tamsu ir tuščia. Paskui jos akys nukrypo į Dilaurenčių kiemą. Nuo tada, kai Elė buvo surasta, ten nuolat blykčiojo šviesos.

Buvusiame Elison kieme policija aplink visą išbetonuotą plotą ištempė juostas su užrašais EITI DRAUDŽIAMA, nors kūnas iš žemės jau buvo iškeltas. Aplinkui buvo pristatyta didelių palapinių, todėl Spenserė nieko nematė. Po teisybei, nelabai ir norėjo matyti. Buvo pasibaisėtina galvoti, kad Elės kūnas trejus metus gulėjo ir puvo greta jos namų. Spenserė prisiminė, kad, prieš Elei pradingstant, toje vietoje buvo kažkas statoma. Duobę iškasė kone prieš pat tą naktį, kai ji dingo. Elei pradingus, duobę užpylė, tačiau Spenserė nebuvo tikra, kada tai įvyko. Kažkas Elę tiesiog įmetė į duobę.

Ji užgesino nuorūką į išorinės namo sienos plytą ir vėl atsivertė „Lucky“ žurnalą. Nuo vakar dienos su namiškiais nepersimetė nė žodeliu, taigi dabar mėgino nusiraminti vartydama žurnalą ir mažyčiais lipdukais su žodeliu „taip“ pažymėdama visas prekes, kurias norėtų nusipirkti. Kai atsivertė puslapį su tvido švarkeliais, akys apsiblausė.

Ji net apie tai negali pasikalbėti su tėvais. Vakar, po akistatos per pusryčius, Spenserė išėjo į kiemą pasižiūrėti, kodėl kaukia sirenos, – greitosios pagalbos automobiliai vis dar nervindavo ją nuo Dženos Atvejo ir Elės dingimo laikų. Ji patraukė per pievą prie Dilaurenčių namo, bet kažką pajutusi atsisuko. Tėvai taip pat išėjo pasižiūrėti, kas čia vyksta. Pamatę, kad ji atsigręžė, greitai nusuko akis į šalį. Policininkai ją sustabdė pasakę, kad į teritoriją įeiti draudžiama. Tada Spenserė išvydo morgo furgoną. Vieno iš policininkų nešiojamoji radijo stotelė sutraškėjo: „Elison.“

Jai pasidarė šalta. Viskas aplinkui ėmė suktis. Spenserė susmuko ant žolės. Kažkas jai kažką pasakė, bet ji negalėjo suprasti.

– Tau šokas, – pagaliau išgirdo ji. – Pamėgink nusiraminti.

Spenserės regėjimo laukas buvo labai susiaurėjęs, ji nesuvokė, kas tai pasakė, – žinojo tik, kad ne tėtis ir ne mama. Vaikinas grįžo nešinas apklotu ir patarė jai kol kas pasėdėti ir sušilti.

Kai Spenserė pasijuto galinti atsistoti, to, kas jai pagelbėjo, šalia nebebuvo. Tėvai taip pat buvo išėję. Jie nė nepasivargino pasidomėti, kaip jinai jaučiasi.

Likusią šeštadienio ir didžiąją sekmadienio dalį ji praleido savo kambaryje, į koridorių išeidavo tik kai reikėdavo į tualetą ir tik kai žinodavo, jog nieko nesutiks. Ji vylėsi, kad kas nors ateis ir pasiteiraus, kaip ji jaučiasi, tačiau kai pagaliau šią popietę išgirdo tylų, nedrąsų beldimą į duris, ji neatsiliepė. Spenserė nenumanė, kodėl. Pasiklausė, kaip kažkas atsiduso ir nutapeno žemyn į prieškambarį.

O vėliau, vos prieš pusvalandį, ji pastebėjo, kaip tėčio „Jaguaras“ atbulas išriedėjo iš jų keliuko ir nuvažiavo pagrindinio greitkelio kryptimi. Mama sėdėjo greta tėčio, o Melisa ant galinės sėdynės. Ji neturėjo supratimo, kur jie išsiruošė.

Spenserė susmuko į kėdę priešais kompiuterį ir atsidarė tą pirmąjį laišką, kuriame buvo rašoma apie geidulius, kuriais ji negalinti mėgautis. Perskaičiusi keletą sykių, nuspaudė „Atsakyti“. Paskui lėtai užrašė: „Ar tu esi Elison?“

Prieš nuspausdama „Siųsti“, akimirką dvejojo. Ar tos policijos šviesos sukėlė jai haliucinacijas? Mirusios mergaitės neturi „Hotmail“ adresų. Arba skubaus elektroninio pašto vardų. Spenserė pamėgino susitvardyti – kažkas apsimetinėjo Ele. Tačiau kas?