Сара Шепард - Mielos mažos melagės

– Nė nežinau, ką pasakyti, – sugargė motina. – Kaip tu galėjai?

Spenserės skrandis susitraukė. Ji pravėrė burną, bet mama pakėlė ranką.

– Neturi teisės dabar kalbėti.

Spenserė sučiaupė lūpas ir nuleido akis.

– Tiesą sakant, – ištarė tėvas, – jaučiuosi nusivylęs, kad tu mano dukra. Maniau, mes tave geriau auklėjom.

Spenserė knebinėjo sukietėjusią odelę ant nykščio ir stengėsi sustabdyt smakrą, kad nevirpėtų.

– Ką tu sau manei? – paklausė mama. – Juk tai jos vaikinas. Jie ketino čia gyventi kartu. Ar suvoki, ką padarei?

– Aš… – pradėjo Spenserė.

– Turiu galvoje… – mama nutraukė ją, paskui pagrąžė rankas ir nudelbė akis.

– Tu dar neturi aštuoniolikos, tai reiškia, kad mes už tave atsakingi, – pasakė tėvas. – Bet jeigu būtų mano valia, tuojau pat išgrūsčiau tave iš šių namų.

– Nebenorėčiau tavęs daugiau nė matyti, – iškošė Melisa.

Spenserei pasidarė silpna. Ji vylėsi, kad jie pastatys savo puodukus ir pasakys, jog pajuokavo, kad viskas gerai. Bet jie nežiūrėjo į ją. Tėčio žodžiai deginte degino ausis: Jaučiuosi nusivylęs, kad tu mano dukra . Niekas jai dar nebuvo sakęs nieko panašaus.

– Dėl vieno aišku: Melisa persikels į tvartą, – kalbėjo motina. – Norėčiau, kad visus daiktus persineštum atgal į savo senąjį miegamąjį. Ir kai jos namas mieste bus suremontuotas, tvarte aš įrengsiu keramikos dirbtuvę.

Spenserė sukiojo kumštelius po stalu ir stengėsi nepravirkti. Jai nerūpėjo tvartas, tikrai ne. Jai buvo kur kas svarbiau tai, kas su tvartu susiję. Tėtis ketino padaryti jai lentynas. Mama buvo pasiruošusi padėti jai išsirinkti naujas užuolaidas. Jie net sakė, kad ji galės turėti kačiuką, ir visi drauge keletą minučių mėgino išrinkti jam juokingą vardą. Jie jaudinosi dėl jos. Jie rūpinosi ja.

Ji palietė mamai ranką.

– Aš atsiprašau…

Motina atšlijo.

– Spensere, nereikia.

Spenserė nebegalėjo sutramdyti kūkčiojimo. Ašaros ėmė plūsti jai per skruostus.

– Kad ir kaip būtų, tu ne manęs turi atsiprašyti, – tyliai ištarė motina.

Spenserė žvilgtelėjo į Melisą, šniurkščiojančią kitapus stalo. Ji šluostėsi nosį. Nors ji ir nekentė Melisos, tačiau dar nebuvo mačiusi sesers tokios apgailėtinos – net kai Ijanas ją metė vidurinės mokyklos laikais. Flirtuodama su Vrenu, Spenserė elgėsi neteisingai, tačiau nemanė, kad gali taip toli nueiti. Ji pamėgino įsivaizduoti save Melisos kailyje – jeigu ji pirma būtų sutikusi Vreną, o Melisa būtų bučiavusis su juo, ji taip pat būtų sugniuždyta. Spenserei pagailo sesers.

– Atsiprašau, – sušnabždėjo ji.

Melisa net nusipurtė.

– Kad tu sudegtum pragare, – iškošė.

Spenserė taip stipriai sukando sau lūpą, kad burnoje pajuto kraujo skonį.

– Tiesiog išsinešk savo daiktus iš tvarto. – Mama atsiduso. – Ir paskui nesirodyk mums akyse.

Spenserė išplėtė akis.

– Bet… – cyptelėjo ji.

Tėvas pervėrė ją naikinamu žvilgsniu.

– Kaip bjauru! – sumurmėjo motina.

– Kokia tu kalė, – įterpė Melisa.

Spenserė linktelėjo – galbūt jeigu ji sutiks su jais, jie pagaliau liausis. Ji norėjo susiriesti į mažytį kamuoliuką ir išnykti. Tačiau tik sumurmėjo:

– Einu tuojau pat nešti daiktų.

– Gerai. – Tėvas gurkštelėjo kavos ir pakilo nuo stalo.

Melisa vos girdimai cyptelėjo ir atstūmė kėdę. Ji kūkčiojo visą laiką lipdama laiptais ir trenkė miegamojo durimis.

– Vrenas vakar išėjo, – ištarė ponia Hastings, sustojusi tarpduryje. – Mes nebenorėtume jo daugiau matyti, niekada. Ir jeigu turi nors kiek padorumo, niekad nebeužsiminsi apie jį.

– Žinoma, – sumurmėjo Spenserė ir padėjo galvą ant šalto ąžuolinio stalo.

– Gerai.

Spenserė tebesėdėjo prispaudusi galvą prie stalo, alsavo pagal jogos metodiką ir laukė: gal kas nors ateis ir pasakys, jog viskas bus gerai. Niekas neatėjo. Kažkur tolumoje pasigirdo greitosios pagalbos kaukimas. Atrodė, kad ji artėja prie jų namo.

Spenserė atsitiesė. O Dieve. O ką, jeigu Melisa… susižalojo? Ji galėtų taip pasielgti, argi ne? Sirenų kauksmas vis artėjo. Spenserė atstūmė savo kėdę.

Viešpatie aukštielninkas. Ką ji padarė?

– Melisa! – sušuko ji, bėgdama prie laiptų.

– Kekšė! – pasigirdo balsas. – Tu esi suknista kekšė!

Spenserė susmuko šalia turėklų. Na, ką gi. Kad ir kaip būtų, atrodo, Melisai viskas gerai.

30

Cirkas grįžta į miestą

Emilija kaip pašėlusi lėkė dviračiu nuo Arijos namų ir vos vos neužkliudė bėgiko, risnojančio kelio pakraščiu.

– Žiūrėk, kur važiuoji! – riktelėjo jis.

Aplenkusi kaimyną, vedžiojantį du danų veislės dogus, Emilija apsisprendė. Ji turi nuvažiuoti pas Mają. Tai vienintelė išeitis. Galbūt Maja manė, kad daro malonią paslaugą, grąžindama laišką po to, kai Emilija vakar papasakojo jai apie Elę. Galbūt Maja norėjo vakar paminėti laišką, bet dėl kažkokių priežasčių to nepadarė. Galbūt E iš tiesų buvo M?

Be to, buvo gausybė ir kitų dalykų, kuriuos reikėjo aptarti su Maja – ne tik laiškas. Pavyzdžiui, tai, kas nutiko vakarėlyje. Emilija užsimerkė ir pamėgino prisiminti. Ji beveik galėjo užuosti Majos bananų skonio gumą ir pajusti švelnius jos burnos kontūrus. Emilija atsimerkė ir staigiai metėsi šalin nuo šaligatvio bortelio.

Gerai, jos neabejotinai turi tai išsiaiškinti. Tačiau ką Emilija jai pasakytų?

Man patiko tai.

Ne. Žinoma, ji neturėtų taip sakyti. Galėtų pasakyti: Mes turime likti tik draugėmis . Galiausiai ji norėtų grįžti pas Beną. Jeigu jis sutiks. Ji troško atsukti laiką atgal, vėl būti Emilija, kuri džiaugiasi gyvenimu, Emilija, kuria džiaugiasi tėvai. Emilija, kuriai rūpi tik plaukimo krūtine rezultatai ir algebros namų darbai.

Emilija pravažiavo Majerio parką, kuriame jiedvi su Elison supdavosi valandų valandas. Jos stengdavosi pasispirti kartu ir, kai tai beveik pavykdavo, Elison visada sušukdavo: „Mes susituokėm!“ Tada jos imdavo cypti ir kartu nušokdavo nuo sūpynių.

O ką, jeigu ne Maja įkišo laišką į dviračio stipinus? Kai Emilija paklausė Ariją, ar Elė papasakojo joms jos paslaptį, Arija paklausė: „Ką, dabar?“ Kodėl Arija taip pasakė? Nebent… nebent Arija kažką žino. Nebent Elė sugrįžo.

Ar tai įmanoma?

Emilija slystelėjo ant žvirgždo. Ne, tai beprotybė. Jos mama vis dar apsikeičia švenčių atvirukais su ponia Dilaurentis; ji nieko negirdėjo apie Elės sugrįžimą. Kai Elė pradingo, ši žinia žiniasklaidoje skambėjo be paliovos. Tomis dienomis jos tėvai pusryčiaudami neatsiplėšdavo nuo CNN. Dabar tai ir vėl būtų populiariausia naujiena.

Mintys apie tai vis dar jaudino. Beveik metus po Elės dingimo Emilija klausinėdavo savo Stebuklingą kamuolį, ar Elė sugrįš. Kartais jis sakydavo: Palauk ir pamatysi , tačiau niekad nepasakė Ne . Taip pat ji lažindavosi pati su savimi: Jeigu mokyklos autobuse bus du vaikai, vilkintys raudonus marškinius , šnabždėdavo ji patyliukais, Elei viskas gerai. Jeigu priešpiečiams bus pica, Elė gyva. Jeigu trenerė šiandien lieps tobulinti startą ir apsisukimą, Elė sugrįš . Devynis sykius iš dešimties, remiantis mažyčiais Emilijos prietarais, Elė keliaudavo namo.

O gal ji visą laiką buvo teisi?

Ji užmynė į kalvą, įveikė staigų posūkį, vos išvengdama akmeninio ženklo, pastatyto Nepriklausomybės karo kovų atminimui. Jeigu Elė sugrįžtų, kaip tai paveiktų jos draugystę su Maja? Ji šiek tiek abejojo, ar galėtų turėti dvi geriausias drauges… dvi geriausias drauges, kurioms jautė tą patį. Ji spėliojo, ką Elė pagalvotų apie Mają. O jeigu jos nekęstų viena kitos?