Сара Шепард - Mielos mažos melagės

Man patiko tai.

Mes turėtume būti tik draugės.

Ji pralėkė pro nuostabius ūkininkų namus, aptrupėjusią akmeninę užeigą, sodininkų pikapus kelkraštyje. Ji dažnai važinėdavo šiuo maršrutu į Elės namus; paskutinį sykį tai buvo kaip tik prieš bučinį. Emilija neketino bučiuoti Elės, kažkas jai tiesiog užėjo visiškai netikėtai. Ji niekad neužmirš, kokios švelnios buvo Elės lūpos, arba suglumusio Elės žvilgsnio, kai ji atšoko nuo jos.

– Kodėl tu tai padarei? – paklausė ji.

Staiga už jos sukaukė sirena. Emilija vos spėjo pasitraukti į kelkraštį, ir Rouzvudo greitosios pagalbos automobilis prašvilpė pro šalį. Vėjo gūsis pūstelėjo į veidą dulkes. Ji pasitrynė akis ir stebėjo, kaip greitoji pakilo į kalvą, tada stabtelėjo ties Elison gatve.

Paskui ji pasuko į Elison gatvę. Emiliją suėmė baimė. Elės gatvė… dabar buvo Majos gatvė. Ji suspaudė gumines dviračio rankenas.

Per visas tas kvailystes ji užmiršo paslaptį, apie kurią vakar prasitarė Maja. Pjaustymasis. Ligoninė. Didelis nelygus randas. Kartais tiesiog jaučiu, kad man to reikia , sakė Maja.

– O Dieve, – sušnabždėjo Emilija.

Ji ėmė minti kaip padūkusi. Jeigu greitosios pagalbos sirenos nutils, kol pasuksiu už kampo , pagalvojo ji, Majai viskas gerai.

Tačiau greitosios pagalbos automobilis sustojo priešais Majos namus. Sirenos vis dar kaukė. Visur buvo pilna policijos mašinų.

– Ne, – sušnabždėjo Emilija. Baltais drabužiais vilkintys medikai iššoko iš automobilio ir nubėgo į namą. Gausybė žmonių buvo Majos kieme, kai kurie su kameromis. Emilija nutrenkė dviratį ant šaligatvio ir susikūprinusi nubėgo prie namo.

– Emilija!

Pro minią brovėsi Maja. Emilija aiktelėjo, paskui puolė Majai į glėbį, ašaros ritosi jos skruostais.

– Tau viskas gerai? – Emilija kūkčiojo. – Aš jau baiminausi…

– Man viskas gerai, – atsakė Maja.

Tačiau jos balsas nuskambėjo taip, jog buvo akivaizdu, kad ne viskas gerai. Emilija atšlijo. Majos akys buvo paraudusios ir drėgnos, burna nervingai persikreipusi.

– Kas čia? – paklausė Emilija. – Kas čia vyksta?

Maja sunkiai nurijo seiles.

– Jie rado tavo draugę.

– Ką?

Emilija stebeilijo į ją, paskui į tai, kas vyksta pievelėje priešais Majos namą. Tai buvo klaikiai pažįstama: greitoji pagalba, policininkų automobiliai, žmonių minia, kameros ilgais objektyvais. Virš galvų sukiojosi naujienų sraigtasparnis. Scena lygiai tokia pat, kaip ir prieš trejetą metų, kai pradingo Elė.

Emilija ištrūko Majai iš glėbio ir negalėdama patikėti nusišypsojo. Ji buvo teisi!

Elison grįžo į savo namus, tarsi nieko nebūtų atsitikę.

– Aš žinojau tai! – sušnabždėjo ji.

Maja paėmė Emiliją už rankos.

– Jie kasė žemę, kad įrengtų mūsų teniso kortą. Mama buvo ten. Ji… pamatė ją. Savo miegamajame girdėjau jos riksmą.

Emilija ištraukė ranką.

– Palauk. Ką?

– Mėginau tau paskambinti, – pridūrė Maja.

Emilija suraukė kaktą ir vėl įsispoksojo į Mają. Paskui ji pažvelgė į dvidešimties policininkų būrį. Į ponią Germani, kūkčiojančią prie padangos, kabančios ant medžio šakos. Į juostas, nusidriekusias aplink užpakalinį kiemą su užrašu POLICIJA. EITI DRAUDŽIAMA. Paskui į furgoną, stovintį ant takelio prie namo. Ant jo buvo užrašas „Rouzvudo PD morgas“. Ji skaitė net šešis sykius, kol suprato, ką tai reiškia. Širdis ėmė plastėti, staiga ji nebegalėjo įkvėpti oro.

– Aš… nesuprantu, – burbtelėjo Emilija, žengdama žingsnį atgal. – Ką jie surado?

Maja pažvelgė į ją su užuojauta, jos akyse spindėjo ašaros.

– Tavo draugę Elison, – sušnabždėjo ji. – Jie surado jos kūną.

31

Pragaras yra kiti žmonės

Baironas Montgomeris nugėrė didelį gurkšnį kavos ir virpančia ranka prisidegė pypkę.

– Jie surado ją, kai mėgino iškasti betono plokštę senajame Dilaurenčių kieme, kad įrengtų ten teniso kortą.

– Ji buvo po betonu, – įsiterpė Ela. – Jie atpažino ją iš žiedo, kurį mūvėdavo. Bet atliks DNR tyrimus, kad galutinai įsitikintų.

Arija pasijuto taip, tarsi kas kumščiu būtų trenkęs į pilvą. Ji prisiminė balkšvai gelsvą Elės žiedą su inicialais. Tėvai jai nupirko žiedą „Tiffany“ parduotuvėje, kai buvo dešimties metų ir jai pašalino tonziles. Elei patiko mūvėti jį ant mažojo pirštelio.

– Kodėl jie atliks DNR testą? – paklausė Maikas. – Ar ji visa supuvusi?

– Mikelandželai! – susiraukė Baironas. – Nelabai delikatu kalbėt apie tokius dalykus girdint seseriai.

Maikas gūžtelėjo ir įsikišo į burną gabalėlį rūgščios obuolių skonio kramtomosios gumos. Arija sėdėjo priešais jį, ašaros tekėjo per skruostus, ji išsiblaškiusi krapštė kilimėlio iš ratano palmės lapų kraštą. Buvo antra valanda po pietų, jie visi sėdėjo prie virtuvės stalo.

– Aš susitvarkysiu. – Arijai suspaudė gerklę. – Ar ji buvo supuvusi?

Tėvai susižvelgė.

– Na, taip, – pasakė tėtis ir pro nedidelę skylutę marškinėliuose pasikasė krūtinę. – Kūnai sunyksta labai greitai.

– Šlykštu, – sušnabždėjo Maikas.

Arija užsimerkė. Elison mirusi. Jos kūnas suiręs. Vadinasi, kažkas ją nužudė.

– Mieloji? – tyliai paklausė Ela, uždėdama savo delnus Arijai ant plaštakų. – Brangute, ar tu gerai jautiesi?

– Nežinau, – sumurmėjo Arija, stengdamasi nepradėti vėl bliauti.

– Gal norėtum „Xanax“? – pasiteiravo Baironas.

Arija papurtė galvą.

– Aš paimsiu tabletę, – paskubom pasakė Maikas.

Arija nervingai knebinėjo nykščio šoną. Jai buvo čia karšta, čia šalta. Ji nežinojo, ką daryti ar galvoti. Vienintelis žmogus, kuris, jos manymu, padėtų pasijusti geriau, buvo Ezra; ji galėtų paaiškinti jam, ką jaučianti. Galiausiai jis leistų jai susirangyti ant medvilninio čiužinio ir išsiverkti.

Atstūmusi kėdę, ji pasuko į savo kambarį. Baironas ir Ela persimetė žvilgsniais ir nusekė paskui ją iki įvijų laiptų.

– Brangute, – prabilo Ela. – Kaip galėtume tau padėti?

Bet Arija nekreipė į juos dėmesio – žengė į savo miegamąjį. Jos kambarys buvo pasibaisėtinas. Ji netvarkė jo nuo tada, kai grįžo iš Islandijos, be to, nebuvo tvarkingiausia mergaitė pasaulyje, kad pultų tai daryti. Drabužiai gulėjo sukrauti ant grindų netvarkingomis krūvelėmis. Ant lovos mėtėsi kompaktinės plokštelės, blizgučiai, kuriais ji norėjo papuošti skrybėlę, skelbimų dažai, kortos, Pigtunija, Ezros profilio eskizai, keletas sruogų siūlų. Ant kilimo buvo matyti didelė raudono žvakės vaško dėmė. Ji ėmė kniaustis lovos apklotuose ir ant stalo, ieškodama savojo „Treo“ – jai būtinai reikėjo paskambinti Ezrai. Tačiau telefono niekur nebuvo. Ji patikrino žalią krepšį, su kuriuo vakar ėjo į pobūvį, bet ir ten telefono nerado.

Ir tada ji prisiminė. Kai gavo tą žinutę, metė telefoną, tarsi jis būtų nuodingas. Ko gero, ten jį ir paliko.

Ji nudundėjo laiptais žemyn. Tėvai tebestovėjo laiptų aikštelėje.

– Paimsiu mašiną, – sumurmėjo Arija, stverdama raktelius nuo žiedo šalia prieškambario stalelio.

– Gerai, – teištarė tėvas.

– Neskubėk, – pridūrė mama.

Kažkas buvo parėmęs Ezros namo laukujes duris didžiule metaline terjero skulptūra. Arija ją apėjo ir įžengė į prieškambarį. Ji pasibeldė į Ezros duris. Jautėsi taip pat, kaip jausdavosi labai norėdama šlapintis, – tai būdavo kančia, tačiau žinodavai, kad labai greitai patirsi velnišką palengvėjimą.